Knygos apžvalga: H. Bull. „The Anarchical Society“ 1977 „The Anarchical Society“, parašyta Oksfordo universiteto tarptautinių santykių profesoriaus Hedley Bull, buvo išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose Columbia University Press 1977 metais.
Vestina Kviecinskaitė
Knygoje H. Bull kalba kaip tarptautiniai santykiai yra anarchiški. Bull pristato idėją, kad tarptautinė visuomenė, paremta normomis ir institucijomis, leidžia palaikyti tvarką suverenių valstybių pasaulyje, kvestionuodama idėją, jog anarchija neišvengiamai veda į destrukciją ir chaosą. Jis bando parodyti, kaip anarchija gali būti suderinama su taisyklėmis ir tvarka per bendras valstybių, sudarančių „Tarptautinę visuomenę“, normas ir institucijas, kurios gali palaikyti taisykles, stabilumą ir tvarką net ir nesant vyriausybės.
Tarptautinių santykių knygoje „The Anarchical Society“ pateikiama daug idėjų. Viena iš jų – jog pačios tarptautinės sistemos yra anarchiškos, tačiau, autoriaus teigimu, tai nebūtinai reiškia, kad jos yra chaotiškos ar nestabilios. Jis teigia, kad valstybės kuria tvarką pačios sau nustatydamos taisykles, bendras vertybes ir normas, pavyzdžiui, diplomatinį imunitetą, užkariavimo neteisėtumą, karo taisykles, sienų neliečiamumą.
Nors Bull teigia, kad šie pavyzdžiai nebūtinai yra privalomos taisyklės, jos yra normos ir lūkesčiai, kaip valstybės turėtų elgtis. Pasak H. Bull, pagrindinė tarptautinės visuomenės norma yra abipusis suvereniteto pripažinimas, kuris reiškia, kad valstybės tarpusavyje susitaria nesikišti į viena kitos reikalus, leisdamos taikiai sugyventi net ir nepaisant religijos, ideologijos ar valdymo skirtumų.
Dėl to net ir nesant pasaulinės vyriausybės, suverenių valstybių sudaryta „Tarptautinė visuomenė“ nestokoja tvarkos. H. Bull išskyrė penkias institucijas, kurios gali palaikyti tvarką ir padėti reguliuoti tarptautinius santykius, kol jie dar neperaugo į chaosą. Pirma: jėgų pusiausvyra.
Ši institucija neleidžia jokiai valstybei dominuoti prieš kitas, išlaikydama pusiausvyrą ir bendrą pagrindą tarp jų. Antra: diplomatija. Natūralu, kad diplomatija yra labai svarbi palaikant tvarką, nes ji sudaro galimybę taikioms deryboms ir komunikacijai tarp valstybių. Trečia: tarptautinė teisė.
Ji sukuria ir nustato taisykles, su kuriomis kiekviena valstybė sutinka ir įsipareigoja jų laikytis. Ketvirta: karo reguliavimas. Jis parodo, kad net ir konflikto metu valstybės privalo laikytis priimtų praktikų ir normų, kad būtų išvengta visiško chaoso.
Ir paskutinė institucija: didžiųjų valstybių vaidmuo. H. Bull pabrėžia, kad didžiosios valstybės veikia kaip globėjos, tai reiškia, kad jos palaiko sistemos stabilumą. Knygoje H. Bull taip pat kalba apie pliuralistinę ir solidaristinę tarptautinės visuomenės vizijas. Jis rašo apie įtampą tarp jų ir išreiškia savo pirmenybę vienai iš jų.
Jo teigimu, pliuralizmas yra tinkamesnis pasirinkimas, nes jis yra stabilesnis tarptautinės visuomenės pagrindas. Jis pabrėžia, kad pliuralizmas yra priimtinesnis valstybių vertybių, politinių sistemų ir kultūrų įvairovei, o solidarizmas gali piktnaudžiauti tokiomis sąvokomis kaip „teisingumas“ ir „žmogaus teisės“ savo naudai.
Pavyzdžiui, vartojant šią kalbą kitų valstybių dominavimui ir kišimuisi į jų reikalus pateisinimui, nes dauguma valstybių pirmiausia veikia vadovaudamosi savo pačių interesais. Jis įspėja, kad solidarizmo kišimasis į kitų valstybių reikalus silpnina jų suverenitetą, o tai gali sukelti daugiau konfliktų, užuot juos išsprendus.
Tuo tarpu pliuralizmas padeda užkirsti kelią tokiam kišimuisi, nustatydamas griežtas ribas. Tai nereiškia, kad H. Bull visiškai atmeta solidarizmą – jis mato jo moralinį patrauklumą ir tai pripažįsta, tačiau primygtinai teigia, kad siekdami idealistinių tikslų neturėtume aukoti tarptautinės tvarkos. Jis laiko pliuralizmą realesniu tikslu ir teigia, kad be tvarkos teisingumas tampa neįmanomas, todėl siekia suderinti moralę ir pragmatizmą.
Knyga „The Anarchical Society“ padeda pažvelgti į anarchiją kitaip. Ji padeda suprasti, kad net ir nesant pasaulinės vyriausybės tarptautinė visuomenė gali klestėti nestokodama tvarkos ir nepasinerdama į chaosą.
H. Bull parodo, kad tam, jog egzistuotų tvarka, valstybei nebūtinai reikalinga centrinė valdžia – ji gali atsirasti iš pačių valstybių sau nustatytų taisyklių ir bendrų praktikų tarp suverenių valstybių.
Žvelgiant iš globaliojo valdymo perspektyvos, H. Bull požiūris palaiko tokias institucijas kaip Jungtinės Tautos, nes tai yra pavyzdys, kad globalusis valdymas nėra paremtas viena centralizuota valdžia, o veikiau bendradarbiavimo praktikomis, kurios reguliuoja valstybių elgesį ir valdo konfliktus.
Tai ypač aktualu šiandienos pasaulyje, kuriame tokios problemos kaip klimato kaita, karai, ekonomika ir saugumas reikalauja kolektyvinių atsakų. H. Bull novatoriškos idėjos parodo, kad geriausias būdas spręsti ir įveikti tokias problemas yra bendradarbiavimu grindžiami sprendimai, stiprinantys tarptautinę bendruomenę ir sustiprinantys idėją, kad tvarus globalusis valdymas kyla iš abipusio įsipareigojimo, o ne iš jėgos.
Viena iš „The Anarchical Society“ kritikų – ji yra labiau parašyta kaip teorija, o ne kaip faktinis darbas, paremtas duomenimis ar atvejų analizėmis. Jai trūksta mokslinių ir realių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius.
Pavyzdžiui, kai H. Bull kalba apie laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, naudodamas jį kaip tarptautinės visuomenės veikimo pavyzdį, jis nepateikia realių mokslinių įrodymų, kurie parodytų, kad šių normų buvimas visada lemia mažesnį karų skaičių.
H. Bull taip pat teigia, kad nustatytos normos ir pačių valstybių sau nusistatyti įsipareigojimai gali suvienyti ir reguliuoti nacionalinių valstybių elgesį, tačiau tam reikalingas stiprus ryšys tarp daugelio valstybių, kuris ne visada egzistuoja arba yra sunkiai pasiekiamas, taip supaprastinant tarptautinės politikos sudėtingumą.
