Daug ginčų apie tai ar daugiau aferizmo grynų pinigų ar internetinėje apyvartoje, bet niekur nedingo gyvenimiški aferistai. Apie tai pasakoja vilnietė Agnė (tikras vardas redakcijai žinomas).
Pradžia vienuolyne
Prieš pusantrų metų, dieną, nuvažiavau į vieną sostinės vienuolyną. Ir sutikau ten vargšę moterį, kuri tada prisistatė Jelena. Iš Ukrainos. Vargšiukę. Be daiktų, su vasariniais rūbeliais ir mini rankinuku. Papasakojo istoriją, kuria patikėjau.
Fabula tokia: ją, neteisingai kalintą Jungtinų Arabų Emiratų kalėjime, deportavo, jai nėra kur eiti ir ką daryti. Kadangi padėti vargšams yra krikščioniška dorybė ėmiau ir patikėjau. Na… moteris bei daiktų, be pinigų, be dokumentų. Su nelaiminga istorija, kurios Tėvynėje karas, nuskriaudė arabai ir liko tik skudurėliai bei į pasaulį atviri keliai. Ašara Dievo aky… ne kitaip. Tik paskui ji persirengė. Visomis prasmėmis.
Padėjau
Pradžioje sutariau, kad galėtų gyventi vienuolyne. Paskui priėmiau į savo mažą butą, kuris buvo tuo metu laisvas. Kol žmogus ant kojų stotis ims. Nes prisistatė kaip nuskriausta arabuose, bet versli moteris. Ten, girdi, tokių nemėgsta. Tad ją, nabagę, kalėjime laikė be pagalvės ir apatinių.
Paskui, neva, deportavo į Lenkiją. Į Ukrainą mat skrydžių nėra. Pasakojimas buvo ašaringas, įtikinantis.Ir mano kantrybė bei naivumas begaliniai. Nebuvau dar su kažkuo tokiu susidūrusi ir tiek stipriai empatiška.
Paskui prasidėjo augantys pagalbos prašymai: man čia bute reiktų sienas perdažyti, man čia reikia kameros, apšvietimo, interneto. Man čia dar reiktų greitesnio interneto, nes mano draugas, kuris iš Slovėnijos, turi rimtą gamyklą ir mes galime čia rimtą verslą padaryti.
Mačiau, lyg dirba, bendrauja. Už viską mokėjau.
Kada kas bus?
Laikui bėgant augo klausimai. Dygo ir augo.
Sakau, – Jelena, o kada už nuomą imsi mokėti nors šiek tiek?
Ai, sako, ok – girdi su Slobadanu iš Makedonijos sutarta viskas dėl projekto. O iš Talino Andrejus atveš grynus poryt. Ir viskas smagiai prie kavos. Ir kartu dar pasiūlė prasukti vieną bendrą verslo projektą.
Nekartokite to. Kad ir kaip ką mylite ar atjaučiate. Kitą savaitę neradau namie ne tik daiktų, bet ir AČIŪ atviruko, nors dykai pragyventa 1,5 netų. O kad viskas būtų dar įdomiau – jos tame bute dabar ieško BMW pardavėjas, kuriam ji irgi liko skolinga.
Išvada
Prisidengti karu, diskriminacija, stichine nelaime ar kokia nors neteisybe ir apvogti yra, deja, jokia ne naujovė. Kas slepiasi po vargšo, pabėgėlio, kito nelaimėlio pasu – sunku žinoti. Net ir Ukrainos atveju – kaip ją bemylėčiau – galima ciniška apgavystė. Pačiai neįdomu, kad taip apsikvailinau. Bet…. Gyvenimas moko. Tikėti, pasitikėti, atjausti ir tikrinti. Sukčiai ir apgavikai pasinaudos viskuo.
