Jėzus, skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę, dažnai savo mintis iliustruodavo palyginimais, kad klausytojai lengviau suprastų jo skelbiamas tiesas. Vienas iš pačių gražiausių ir reikalingiausių palyginimų yra pasakojimas apie fariziejaus ir muitininko maldą.
Fariziejus ištikimai laikėsi įstatymo: meldėsi, pasninkavo ir šventyklai atiduodavo dešimtinę, tačiau jo gyvenimas Dievo akyse buvo bevertis, nes jis buvo apsėstas puikybės. Tuo tarpu muitininko gyvenimas buvo pilnas nuodėmių. Evangelistas Lukas pastebi: „Muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!'” (Lk 18, 13).
Jėzus pasako Dievo sprendimą: „Šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” (Lk 18, 14). Puikybė viską sugadina, o nuolankumas – gelbsti iš nuodėmių.
Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, į ką labiau esame panašūs, – į puikybės pilną fariziejų ar į nuolankų muitininką.
Puikybė visuomet lenkia mus susireikšminti ir mąstyti, kad esame už kitus geresni, protingesni ir labai svarbūs. Puikybė skatina mus iš aukšto žvelgti į kitus žmones: jų nevertinti, dar blogiau – net juos niekinti.
Didžiausias pavojus tarpti puikybei yra tuomet, kai žmogus visuomenėje atlieka svarbias pareigas. Todėl dažnai matome aukštus valdžios žmones, visuomenės veikėjus, politikus. gebančius būti ne nuolankiais pareigų atlikėjais, bet pasipūtusiais, kartais net arogantiškais pareigūnais.
Puikybės apsėstam žmogui sunku teisingai vertinti savo elgesį, juo labiau pripažinti savo silpnumą bei nesugebėjimą stovėti tiesos ir teisingumo pusėje.
Todėl labai suprantama, kodėl Jėzus taip akcentavo nuolankumo svarbą. Būti nuolankiam – tai gyventi tiesoje, kuri skelbia, kad didis yra tik Dievas, o žmogus – tik silpnas, lengvai klystantis kūrinys. Todėl labai suprantama Jėzaus ištarmė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” (Lk 18,14). Ar turime drąsos ir išminties pripažinti savo trapumą bei nuodėmingumą?
Nuolankumas ypač reikalingas, kai norime susitaikinti su Dievu. Priimant Sutaikinimo sakramentą esminė sąlyga yra nuolankiai stoti Dievo akivaizdoje ir melstis, kaip meldėsi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!” (Lk 18, 13).
Siracido knygos autorius teigia, kad nuolankaus žmogaus malda yra labai galinga: „Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo, –ji neatsitrauks, kol Aukščiausiasis neatsilieps” (Sir 35, 17–18).
Apaštalų darbų knyga pasakoja apie apaštalo Pauliaus gyvenimą ir jo nuveiktus didelius darbus. Pradžioje Paulius buvo pilnas puikybės: manė jog yra teisus ir gali suiminėti krikščionis. Pažinęs Kristų jis tapo nuolankiausiu Evangelijos skelbėju; baigiantis gyvenimo kelionei galėjo pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant” (2 Tim 4,7–8).
Šis teisumo vainikas yra pažadėtas kiekvienam iš mūsų, jei tik neužmiršime praktikuoti nuolankumo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
