Pirmajame Mišių skaitinyje girdėjome pranašo Habakuko skundą, kad Viešpats negirdi jo maldavimų: „Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi?” (Hab 1, 2). Pranašas matė, kaip užkariautojai kaldėjai užkariavo Jeruzalę ir nuožmiai valdo pavergtuosius, taip pat matė nedorai besielgiančius tautiečius. Habakukas maldavo Dievo pagalbos ir jos nesulaukdamas skundėsi, kad Dievas negirdi jo maldų. Dievas atsakė pranašui: „Jei atrodo, kad jis gaišuoja, láuk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos” (Hab 2, 3).
Mes, panašiai kaip pranašas Habakukas, ne kartą maldaujame Dievo pagalbos ir, jos greitai nesulaukdami, nusiviliame, kad Dievas tarsi negirdi mūsų maldų. Dabartiniu metu ukrainiečiai maldauja Dievo pagalbos, bet nuožmiam karui nesimato pabaigos. Mes apie visus įvykius sprendžiame iš savo laikinos perspektyvos, o pasaulio Viešpats turi savo matymą. Mes norime, kad visi mūsų norai tuojau išsipildytų. Tačiau Dievas leidžia pakentėti, nes nori, kad daugiau mąstytume apie amžinuosius, o ne laikinus dalykus, kad gyventume tikėjimo šviesoje. Todėl pranašas Habakukas teigia: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu” (Hab 2, 4).
Antrajame Mišių skaitinyje skaitoma ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško bendražygiui Timotiejui. Įkalintas Paulius drąsina Timotiejų nepasiduoti baimei dėl persekiojimų ir branginti tikėjimą: „Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui jėga Dievo. Sau taisykle laikyk sveikus pamokymus, kuriuos esi girdėjęs iš manęs apie tikėjimą ir meilę Kristui Jėzui. Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse” (2 Tim 1, 8.13–14).
Šis apaštalo Pauliaus raginimas sergėti tikėjimą kaip brangų turtą mums taip pat yra labai reikalingas. Pasaulis mus verčia branginti tik laikinus dalykus – pinigus, turtą bei malonumus, ir daugelis šiam gundymui pasiduoda, tačiau laimingi netampa. Laimingas yra tik tas žmogus, kuris viską matuoja amžinybės žvilgsniu ir renkasi tikėjimo bei meilės kelią.
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzaus mokiniai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą!” (Lk 17, 5) Ta proga Jėzus pasakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‚Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų” (Lk 17, 5). Šių Jėzaus žodžių nereikia suprasti paraidžiui, nes Jėzus dažnai kalbėdavo palyginimais. Jėzus pasakė, kad net silpnas tikėjimas yra didelė jėga, ir savo tikėjimą, nors jis būtų mažas kaip garstyčios grūdelis, reikia labai branginti.
Prieš kelias savaites Amerikoje buvo nušautas jaunas krikščioniškųjų vertybių – šeimos, gyvybės ir prigimto lytiškumo gynėjas Charlie Kirk. Laidotuvių metu kalbėjusi jo žmona Erika pacitavo Jėzaus žodžius, kai buvo prikaltas prie kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro”, ir pasakė atleidžianti žudikui. Tokį atlaidumą už mylimo vyro nužudymą ši moteris galėjo parodyti tik turėdama tikėjimą, Jėzaus žodžiais tariant, kaip garstyčios grūdelį.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, koks yra mūsų tikėjimas ir kiek juo vadovaujamės savo kasdieniame gyvenime. Per maža su tikėjimu sekmadienį švęsti Mišias. Reikia, kad jis vadovautų mums kiekviename žingsnyje, ypač kai tie žingsniai yra sunkūs.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
