Organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ aktoriai sukūrė varjetė spektaklį „Saliono kabaretas“, kuriame pirmą kartą Lietuvoje kartu su profesionalais vaidino ir demencija bei kitomis sunkiomis ligomis sergantys žmonės, slaugomi „Addere Care“ slaugos namuose.
Per dviejų dienų dirbtuves senjorai įsikūnijo į aktorių, šokėjų, dainininkų ir cirko artistų vaidmenis, o trečiąją dieną pristatė širdis virpinantį pasirodymą bendruomenės nariams ir svečiams.
Viena iš „Raudonos nosys“ komandos aktorių, Joana Čižauskaitė Narvidė, sako, kad juokas – kur kas rimtesnis dalykas, nei gali atrodyti iš šalies ir dalinasi savo patirtimi bei atradimais, dirbant su senjorais.
Kaip atsidūrėte čia, kur dabar esate – slaugos ligoninėje?
Po daugybės įvairių vaidmenų „Keistuolių teatre“, kino filmuose ir kitur, savo veikloje ėmiau ilgėtis gilesnės prasmės. Studijuodama doktorantūroje ir besigilindama į meno poveikį žmogui, susižavėjau taikomuoju teatru. Taip gimė svajonė – pasitelkiant aktorinį meistriškumą, padėti periferijose atsidūrusiems žmonėms. Tiems, kurie gyvena vaikų ligoninėse, sanatorijose, vaikų namuose. Man norėjosi atnešti teatrą tiems, kurie patys ateiti negali.
Prieš 12 metų atradau klounadą, jos dėstytojus ir bendruomenę. Prisijungus prie tarptautinės organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, pasikeitė mano požiūris ne tik į aktorystę, bet ir į gyvenimą apskritai. Mano klounas tapo mano vedliu į naująjį teatrą. Dabar sau, kaip aktorei, keliu visai kitus tikslus. Man norisi sukurti santykį, dalintis su žmogumi ne tik estetine ir menine raiška, bet ir priartėti prie jo asmenybės, prie širdies.
Daugelį metų „Raudonos nosys“ dirbo su vaikais. Kaip atsirado senjorai?
Įdomus paradoksas: pradėjusi dirbti vaikų ligoninėse supratau, kad vaikai man gali duoti daugiau, nei aš jiems. Nors oficialiai klounada nėra terapija, savo kailiu patyriau, kad ji veikia. Augant organizacijai, šiuos principus norėjosi išplėsti – pritaikyti ir senjorams.
Pradėjome bendrauti su patyrusiais klounais iš užsienio. Vėliau Vienoje baigiau studijas Tarptautinėje humoro mokykloje („International School of Humor“). Patirtį vis dar kaupiu ir daug naujų dalykų atrandu jau 12 metų kone kasdien dirbdama su senjorais.
Pamenu, kai aplankiau vieną pirmųjų močiučių, ši sušuko: „O, angelas atėjo manęs pasiimti!“. Suvokiau, kad mano klounas – tai mistiška figūra, kuri lyg realybė, lyg ir nebe. Tai padeda man patekti į senjoro pasaulį, kuris kartais realus, o kartais ir ne. Taip aš galiu tapti tuo, ko jiems tuo metu reikia – artimuoju ar bet kuo kitu, kas jiems įdomu. Tai padeda senjorams būti tuo, kuo jie yra. O mano misija – padėti jiems tai padaryti nieko iš jų nereikalaujant. Aš stengiuosi matyti taip, kaip jie mato, kalbėti taip, kaip jie girdi. Nes visus kitus dalykus, kurie susiję su žodžiu „reikia“, padaro slaugos personalas.
Kaip kilo idėja sukurti spektaklį su slaugomais žmonėmis?
Šis spektaklis – pirma tokia patirtis mums visiems. Jam labai ruošėmės mes, aktoriai, slaugos namų personalas ir čia slaugomi žmonės.
„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ turi spektaklių slaugomiems vaikams. Mes matome, koks stiprus šių spektaklių poveikis, todėl ieškojome formos, kaip tai perteikti ir senjorams. Sužinojome, kad yra kolegų kitose šalyse, kurie turi tokį formatą. Nuvykome į Vieną, kur kartu su patyrusiais „Red Noses International“ aktoriais ieškojome tinkamiausios formos senjorams. Grįžome įkvėpti ir paskatinti. Teliko scenarijų adaptuoti Lietuvai ir jį pastatyti.
Viena rimčiausių užduočių mums, klounų komandai – Zigmui (Justinas Narvidas), Rožei (Justė Liaugaudė) ir dekoratorei bei šviesų dailininkei Aistei Alksnytei – buvo sukurti siužetą iš demencija sergantiems senjorams atpažįstamų elementų, kurie juos įtrauktų. Buvo įdomu gilintis, kokios muzikos klausė žmonės prieš 30-40 metų, kokiomis idėjomis gyveno, kokios buvo to laikmečio naujovės, kokios vyravo meno kryptys.
Kai sukvietėme trupę pristatyti savo mintis, drebėjome kaip lapai, nes nebuvome tikri, kad tai, ką mes atrinkome, senoliams tikrai tiks, bus artima ir atpažįstama.
Kas motyvuoja tiek savo laiko, energijos ir pastangų skirti seniems žmonėms?
Būti su senjorais, reiškia perimti tam tikrą jų mąstymo būdą. Dirbant su vaikais supranti, kad jie turi ateitį. Senjoras – tik praeitį. Bendraujant turi padėti jiems tą visokeriopą praeitį priimti kaip vertybę. Klounas aiškiai pasako, kad aš gerbiu tavo praeitį, tavo istoriją.
Dauguma senų žmonių menkai save vertina. Dažnai girdžiu juos sakant, „ko jau aš vertas“, „esu niekam tikęs“, „niekam nereikalingas“, „jauniems žmonėms aš tik našta“… O man labai norisi jiems pasakyti, kokie jie yra gražūs su savo patirtimi ir savo gyvenimo istorijomis. Jie verti būti matomi ir girdimi. Jie vertingi tokie, kokie yra.
Dirbdama „Addere Care“ slaugos namuose tyrinėju senjorų poreikius. Remiantis tarptautiniame „ClowNexus“ projekte sukauptomis žiniomis ir moksliniu turiniu, siekiu suteikti žmonėms galimybę oriai priimti savo raukšles, oriai pasėdėti scenoje prieš žiūrovus, oriai išbūti su savo demencija ar kita liga.
Kaip reagavo slaugomi žmonės, kviečiami vaidinti spektaklyje?
Neslėpsiu, sukurti varjetė su slaugomais žmonėmis buvo sunku. Bet tai labai vertinga patirtis.
Pirmasis žingsnis – pristatyti spektaklio idėją personalui, kad žmonės suprastų, kas čia bus ir kad tai saugu. Tada – aktorių atranka iš senolių tarpo. Aktoriais gali būti bet kuris slaugomas žmogus, tereikia įtikinti, kad jis gali tai padaryti. Kalbinant jie iš tavęs juokiasi, ginčijasi, aiškina, kad tai neįmanoma – man asmeniškai tai labai smagu. Į tai įsitraukia ir personalas, jie taip pat turi padrąsinti ir patvirtinti žmogui, kad jis gali, kad yra vertingas.
Pavyzdžiui, vienas mūsų senolis dvi dienas tikino, kad jis negali ne tik vaidinti, bet ir vaikščioti. Buvome labai sunerimę. Tačiau vaidinimo dieną jis tapo centrine figūra, jis tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu ir padarė gerokai daugiau nei galėjome įsivaizduoti.
Kilo ir kitų iššūkių. Pavyzdžiui, kuris iš aktorių galėsime scenoje šokti tiek, kiek nori šokti itin mėgstanti senjorė Jūratė. Arba kaip įtikinti Broniuką atiduoti rekvizitus, kurių jis atiduoti nenori, nes tiki, kad tai jo daiktai. Dar viena jaudinanti istorija su moterimi, kuri iš visos širdies norėjo dalyvauti spektaklyje, nors fiziškai negali valdyti didžiosios savo kūno dalies. Jos vienintelis žodis scenoje – „meilė“. Ji vaidino kaip tikra aktorė! Savo žodį ištarė taip, kad visus užbūrė savo meilės žvilgsniu.
Patyrėme, kad nenuginčijamai svarbu mūsų senoliams yra muzika. Paaiškėjo, kad visiems mūsų kalbintiems senjorams patinka Stasio Povilaičio dainos, daug malonių prisiminimų jiems sukėlė asociacijos su pirmaisiais lietuviškais filmais, miuziklais, kostiumais. Taip mūsų spektaklyje atsirado „Velnio nuotakos“ motyvas, scena, kuri asociatyviai siejasi su mediniu vaikystės arkliuku, pirties scena ir kitos, senjorams svarbios temos.
Atmosferą kūrėme su profesionaliais dekoratoriais, šviesų meistrais bei fotografu.
Kokių pamokų dovanojo jums ši patirtis?
Po spektaklio senjorai dalinosi savo jausmais, kas nutinka nedažnai. Be to, buvo surengtas ir furšetas. Restoraninis stalas, baltos staltiesės, taurės su šampaną imituojančia kambuča… Žmonės pasijautė kaip tikrame gerame vakarėlyje. Nenorėjo skirstytis.
Ši patirtis man asmeniškai davė daug pamokų ir sulaužė daug išankstinių nuostatų ir stereotipų. Daug kas vyko kitaip, nei tikėjomės. Tiksliau – vyko tai, ko nesitikėjome iš drovių lietuvių.
Mes, aktoriai, scenoje buvome ir partneriai, ir sirgaliai – visa širdimi norėjome, kad senjorams pasisektų. Tai gražiausias ir stipriausia partnerystė, kurią aš esu patyrusi gyvenime.
Po šio spektaklio aš galiu liudyti žmonių artimiesiems, kokios nuostabios yra jų mamos ar tėčiai. Mes turime naujų svarbių pokalbio temų.
Taip aš dar kartą įsitikinau, kad juokas – dalykas rimtas. Norint, kad žmogus juoktųsi, kad imtų žaisti ir lengviau žiūrėti į dalykus, tenka įdėti daug pastangų ir įdirbio.
O man asmeniškai, tai patirtis, kuri augina mano asmenybę. Aš galiu pasislėpti už raudonos nosies, kai man būna sunku ar liūdna. Bet mano asmeninis liūdesys ir sunkumai yra mano klouno duona. Nešuosi savo patirtis pas slaugomą žmogų ir žinau, kaip jis jaučiasi, kai jam sunku ir liūdna. Kiekvienas susitikimas su sergančiu žmogumi man yra mokykla apie žmogiškumą, apie asmens orumą.
Visos nuotraukos Andriaus Mažeikos
