Trisdešimtąjį eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kalba apie tai, kuo turi pasižymėti į Dievą tikintis žmogus; esminė jo žymė privalo būti meilė. Jeigu jis meilės stokotų, tuomet ir jo tikėjimas būtų bevertis.
Senojo Testamento Išėjimo knygoje labai konkrečiai nurodoma, kaip reikia praktikuoti meilę ir kur ji labiausiai reikalinga. Išėjimo knygoje skaitome: „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio… Neskriausi našlės ar našlaičio… Kai skolinsi vargšams, nereikalausi palūkanų“ ir t. t. ( žr. Iš 22, 20–26).
Jėzus, paklaustas, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme, atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 14, 37–39).
Apaštalo Jono užrašytoje Evangelijoje pasakojama, kas vyko Paskutinės vakarienės kambaryje. Nuplovęs mokiniams kojas Jėzus kalbėjo: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ʻMokytojuʼ ir ʻViešpačiuʼ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 14, 12–15). Taigi, kiekvienas, kuris seka Kristumi, turi būti pasiruošęs tarnauti; turi rūpintis ne tik savo reikalais, bet matyti šalia savęs stokojančius žmones ir jiems padėti.
Atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus įsakmiai kalbėjo apie meilės reikalingumą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Ko konkrečiai reikalauja Dievo ir artimo meilės praktika? Jėzus kalba ne apie kažkokias emocijas, bet apie laikymąsi Jo žodžio: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23–24).
Dievo žodis visų pirma kreipia mus į Dekalogą, kuris tikinčiojo žmogaus gyvenime privalo būti pamatu – ant jo statomas laikinasis žmogaus gyvenimas žemėje, o kartu ir visa amžinybė.
Tačiau kaip mylėti Dievą, kurio nematome ir kurio buvimo nejaučiame? Evangelijoje pagal Matą yra vaizdžiai aprašyta paskutiniojo teismo valanda, kai Viešpaties akivaizdoje bus surinkti visų amžių žmonės: teisieji stovės dešinėje, o atmetę Dievą – kairėje. „Tars karalius stovintiems dešinėje: ʻAteikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte … kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėteʼ“ (Mt 25, 34–36.40).
Jėzus mokė, kad Dievą turime matyti kiekviename žmoguje, ypač tame, kuris vargsta, kenčia ir yra reikalingas mūsų dėmesio bei pagalbos. Jei tai supratome ir atliekame, tuomet tikrai vykdome didįjį Dievo meilės įsakymą. Galime tik pasidžiaugti, kad daugelis mūsų žmonių gerai supranta Jėzaus paliktąjį meilės įsakymą. Tai liudija mūsų dėmesys nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms.
Meilės įstatymas taip pat reikalauja iš mūsų dar vieno gana sunkaus dalyko – atlaidumo tiems, kurie mus yra įskaudinę. Kalbėdami Jėzaus išmokytą maldą „Tėve mūsų“, tariame žodžius: „Tėve mūsų… atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Lk 11, 4 ). Kai kalbėsime šią maldą, pamąstykime, ar gebame atleisti.
Apaštalo Jono paraginimas mylėti vieniems kitus, „nes meilė yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 7), tebūna pagrindinė mūsų žemiškos kelionės gairė, į kurią nuolat žvelgtume, siekdami, kad mūsų gyvenimas būtų pagal Jėzaus mintį ir širdį.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
