Florian Rabitz yra Socialinių, humanitarinių ir menų mokslų fakulteto Pilietinės visuomenės ir tvarumo tyrimų grupės vyriausiasis tyrėjas. Savo darbe jis tyrinėja naujų ir atsirandančių technologijų vaidmenį pasaulinėje aplinkosaugos politikoje.
Kad visuotinis klimato atšilimo lygis nepasiektų pavojingos ribos, reikia užkirsti kelią vidutinės temperatūros kilimui – iki XXI a. pabaigos ji negali padidėti daugiau kaip 1,5℃, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Šiam tikslui pasiekti reikia itin sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, tačiau tai atrodo vis mažiau realu. Per mažiau nei 7 metus iškastinio kuro ir kitų šaltinių išmetamo anglies dioksido kiekį visame pasaulyje reikėtų sumažinti perpus.
Pasaulis netrukus peržengs ribą, kai kenksminga, bet valdoma situacija taps pavojinga ir potencialiai nekontroliuojama, todėl vis garsiau pasigirsta balsai, raginantys imtis radikalios priemonės – užstoti saulės šviesą, kad būtų sustabdytas visuotinis atšilimas.
Idėja dirbtinai atvėsinti planetą blokuojant nedidelį kiekį į ją patenkančios saulės energijos intensyviai aptarinėjama jau daugiau nei du dešimtmečius. Iš pradžių tai buvo tik spekuliacija klimato mokslo paraštėse, tačiau šiandien šis klausimas aptarinėjamas politiniu lygmeniu, jam daug dėmesio skiria vyriausybės, tarptautinės organizacijos, analizės centrai ir įvairios suinteresuotos grupės.
Veikimo principas: įleidus šviesą atspindinčių dalelių į stratosferą, nedidelis saulės energijos kiekis, prieš jai pasiekiant planetos paviršių, būtų atspindėtas atgal į kosmosą. Tokiu būdu, nukreipus apie 2 proc. gaunamos saulės energijos, būtų galima per vieną naktį veiksmingai sustabdyti visuotinį atšilimą, o to sąnaudos būtų juokingai mažos, palyginus su tomis, kurių reikėtų per ateinančius tris dešimtmečius pereinant prie 100 proc. atsinaujinančios energijos sistemų ir kartu mažinant transporto, žemės ūkio ir kitų šaltinių išmetamų teršalų kiekį.
Šis blokavimo procesas vadinamas saulės geoinžinerija, saulės spinduliuotės valdymu arba albedo modifikavimu, ir mes žinome, kad jis būtų veiksmingas: didelių ugnikalnių išsiveržimai į stratosferą jau perneša pakankamą kiekį sieros dioksido, kuris atspindi pakankamai saulės šviesos, kad istoriniuose temperatūros įrašuose atsirastų trumpalaikių anomalijų. Tačiau kyla didžiulė rizika: ne tik aplinkosauginė, bet ir socialinė bei politinė.
Saulės geoinžinerija problemos priežasties nepanaikins
Kad pasaulinė saulės geoinžinerijos programa būtų įgyvendinta, per metus į stratosferą reikėtų įleisti milijonus tonų sieros dioksido ar panašių šviesą atspindinčių medžiagų. Nors tai sustabdytų visuotinį atšilimą, nėra visiškai aišku, kokių šalutinių poveikių, galbūt net ir katastrofinių, dėl to atsirastų.
Greičiausiai, aplinkai grėstų ozono sluoksnio pažeidimai arba sumažėjusi augalų fotosintezė. Taip pat svarbu suprasti, kad, nors tai ir galėtų būti veiksmingas visuotinio atšilimo stabdymo metodas, jis neišspręstų problemos priežasties, t. y. nesumažintų nesaugių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios gaminamos dėl įvairios žmogaus veiklos, kiekio.
Net jei saulės geoinžinerija būtų įdiegta, visos iki šiol atmosferoje susikaupusios dujos, kurios sukelia šiltnamio efektą, vis tiek liktų – ir palaipsniui didėtų, nes ir toliau jas leistume į atmosferą.
Tai reiškia, kad kai kurie svarbūs veiksniai, lemiantys klimato kaitą ir toliau blogėtų, ypač didėjantis rūgštingumas pasaulio vandenynuose, kurį lemia anglies dioksido absorbcija, o tai turėtų katastrofiškų padarinių vandens ekosistemai.
Tai taip pat reiškia, kad toks dirbtinis saulės blokavimas gali atgrasyti vyriausybes ir įvairias pramonės šakas nuo spartaus perėjimo prie švaresnių ir ekologiškesnių technologinių ir ekonominių sprendimų – juk temperatūros kilimas laikinai kontroliuojamas.
Be to, atsiranda ir staigaus programos nutraukimo šoko rizika: dideli kiekiai šviesą atspindinčių dalelių techninėmis priemonėmis į stratosferą turėtų būti tiekiami nuolat. Tai būtų ganėtinai sudėtinga.
Tačiau, kitu atveju, staigus dalelių tiekimo nutraukimas pašalintų apsauginį filtrą ir temperatūra staigiai atsistatytų iki lygio, atitinkančio atmosferos šiltnamio efektą sukeliančių dujų atsargas. Kadangi visuotinio atšilimo problema susijusi ne tiek su temperatūros kilimo dydžiu, kiek su jo sparta, toks staigus temperatūros pokytis greičiausiai turėtų tragiškų pasaulinių pasekmių.
Atsakomybės už technologijų diegimą negalima palikti jų kūrėjams
Staigaus programos nutraukimo šoko rizika nėra vienintelis saulės geoinžinerijos aspektas, dėl kurio reikia labai atsakingai apgalvoti galimus programos valdymo sprendimus. Labai svarbus klausimas – kaip sustabdyti vieną ar kitą veikėją nuo pasaulinio masto klimato manipuliacijų?
Jei Kinija arba Jungtinės Valstijos artimiausiu metu nuspręstų, kad poveikis klimatui darosi kritinis, jos gali imtis vienašališko saulės geoinžinerijos programos vykdymo. Jei taip atsitiktų, kas galėtų jas sustabdyti? Tiesą sakant, Jungtinės Valstijos šiuo metu pradeda naują federalinę mokslinių tyrimų programą, skirtą saulės geoinžinerijos galimybėms ištirti.
Kinija jau anksčiau naudojo technines orų manipuliavimo priemones ir ateityje taip pat gali būti linkusi įdiegti pasaulinį saulės geoinžinerijos skydą, neatsižvelgdama į tai, ko pageidauja likusi tarptautinė bendruomenė.
Šiandien turime galimybę stebėti, kaip galėtų atrodyti ši ateitis. JAV startuolis, bendrovė „Make Sunsets“ teigia neseniai pradėjusi purkšti aerozolio injekcijas į stratosferą iš Meksikos (tikriausiai siekiant sumažinti teisinę ir reguliavimo riziką) paleisdama meteorologinius balionus.
Savo interneto svetainėje bendrovė siūlo pirkti „vėsinimo kreditus“ – tam tikrus visuotinio vėsinimo kiekius, kuriuos įmonės ar vyriausybės gali pirkti, panašiai kaip anglies kreditus, siekiant išsipirkti taršos pasekmes, tačiau ši idėja konceptualiai ydinga ir pagrįsta nepatikimais matematiniais skaičiavimais.
Kas būtų, jei tai būtų Indija, dėl kylančio jūros lygio susidūrusi su katastrofišku pavojumi savo didžiulėms pakrančių teritorijoms? Arba mažų salų valstybių grupė, kuriai gresia fizinis jų teritorijos išnykimas jūroje?
Jei epizodas su „Make Sunsets“ ką nors ir parodo, tai tik tai, kad negalima aklai pasikliauti kūrėjais ir verslininkais, kad jie vieni kurtų ir diegtų saugius ir veiksmingus technologinius sprendimus. Spartėjant klimato kaitai, raginimai diegti saulės geoinžinerijos programą bus vis garsesni. Todėl vis skubiau reikia kurti tvirtas atsakingo valdymo sistemas. Neseniai buvo pradėta nauja mokslu suinteresuotų šalių iniciatyva, kuria siekiama sudaryti tarptautinį susitarimą dėl saulės geoinžinerijos nenaudojimo. Kita vertus, nauja Paryžiaus taikos forumo Klimato kaitos komisija šiuo metu nagrinėja technologijos panaudojimo galimybes klimato rizikai mažinti. Politika neabejotinai yra prieštaringa, o diskusijos – ginčytinos. Tačiau tai yra būtina proceso dalis.
Tol, kol nepaliekame galutinės sprendimo teisės technologijų kūrėjams ir verslininkams.
Dr. Florian Rabitz yra Socialinių, humanitarinių ir menų mokslų fakulteto Pilietinės visuomenės ir tvarumo tyrimų grupės vyriausiasis tyrėjas. Savo darbe jis tyrinėja naujų ir atsirandančių technologijų vaidmenį pasaulinėje aplinkosaugos politikoje.
KTU info.
