Gruodžio 30-ąją sukaks lygiai 45 metai nuo dienos, kai Londone mirė vienas žymiausių Lietuvos diplomatų – Bronius Kazys Balutis, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras. Ši asmenybė lietuvių kultūroje ir prieškario Lietuvos užsienio politikoje paliko gilų pėdsaką ir atnešė mūsų šaliai labai apčiuopiamos naudos – todėl verta šį veikėją prisiminti ir šiandien.
Bronius Kazys Balutis gimė 1880 m. sausio 5 dieną Seirijų miestelyje Dzūkijoje. Jo tėvai buvo prasilavinę valstiečiai: be lietuvių kalbos, kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, mokėjo skaityti ir rašyti – tad šias tris kalbas mokėjo ir jų vaikai. Broniaus dėdė, kunigas Juozas Židanavičius, matydamas vaiko gabumus, ypač matematikai, pasiėmė berniuką į Lenkiją. Šioje šalyje Bronius su pagyrimu pabaigė Plocko mokytojų seminariją, vėliau mokytojavo.
Nenorėdamas tarnauti caro kariuomenėje, 1904 m. pabaigoje B. K. Balutis išvyko į JAV – Niujorko valstijos miestą Amsterdamą, kur klebonu dirbo dėdė J. Židanavičius. Čia jis iškart įsijungė į Amerikos lietuvių visuomeninę veiklą, pavyzdžiui, dalyvavo pirmajame Amerikos lietuvių politiniame seime Filadelfijoje.
Nepalaikė partijų rietenų
Bronius Kazys Balutis pasižymėjo kaip aktyvus, geras oratorius, principingas, tvarką mėgstantis ir sąžiningas žmogus. Jis visuomet pasisakydavo už lietuvių vienybę, atmesdavo griežtą partiškumą, ypač nepalaikė partijų tarpusavio rietenų, kai sprendėsi Lietuvos ateities likimas.
„Aš manau, kad šioje valandoje galima ir su pačiu velniu susitaikyti, ne tik su klerikalu laisvamaniui, arba laisvamaniui su klerikalu, jeigu tik bus atmesti šalin visi ypatingi aštriai partyviški „ragučiai“ kaip vienoj, taip ir kitoj pusėj. Taigi ir čia turėtų būti ne kunigas Žilinskas ar laisvamanis Šliūpas, bet lietuvis Žilinskas ir lietuvis Šliūpas“, – laiške aušrininkui dr. Jonui Šliūpui 1914-aisiais, jau vykstant pirmajam pasauliniam karui, rašė B. K. Balutis.
Ši jo pozicija atkreipė lietuvių visuomenės dėmesį. Antai žymus Lietuvos politikas Martynas Yčas 1918 metais laiške savo uošviui J. Šliūpui rašė: „Man visuomet Amerikoje patikdavo vienas veikėjas, kuris kaip tik tokius principus skelbia (partiniai įsitikinimai neturi kliudyti Lietuvos nepriklausomybės įvykdymui), tai p. Balutis. Su juo mes visuomet sutardavome“.
Ant Laisvės varpo Kaune – tautine priesaika tapęs ketureilis
Prieš karą, B. K. Balutis vadovavo JAV lietuvių Tėvynės mylėtojų draugijai, kuri kėlė tikslą už surinktas lėšas leisti lietuviškas knygeles ir nemokamai dalinti Lietuvoje. Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti Vinco Kudirkos 6 tomų raštus, kuriuos parengė Juozas Gabrys-Paršaitis. Išleisti tomai iki šiol stebina savo kokybiška išvaizda. Himno autoriaus raštai Lietuvos nepriklausomybės metais buvo išdalinti mokykloms. Verta pažymėti ir tai, kad, pirmininkaudamas draugijai, B. K. Balutis išgelbėjo ją nuo žlugimo.
1912-1919 metais visuomenininkas dirbo liberalaus, tautinės pakraipos laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi. Šis Čikagoje leistas laikraštis tapo Lietuvos nepriklausomybės šaukliu ir lietuvių vienybės tribūna.
B. K. Balučiui, kaip puikiai „valdančiam plunksną“, kaip kovotojui už lietuvių teises, dažnai būdavo patikimi kūrybos reikalaujantys reikalai. Vienas iš daugelio jo nuopelnų – ant Laisvės varpo išlietas jo sukurtas ketureilis: „O! Skambink per amžius / Vaikams Lietuvos / Kad nevertas laisvės / Kas negina jos!“ Šis ketureilis, kurį deklamavo vyresnės kartos žmonės, įsitvirtino prieškario mokinių vadovėliuose kaip tautinė priesaika, kaip Lietuvos piliečio formavimo pagrindas. 1919-aisiais Laisvės varpą JAV lietuviai padovanojo nepriklausomai Lietuvos valstybei – šiandien jis kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte Kaune.
Ministro posto atsisakė net šešis kartus
Nuo 1918 metų Bronius pradėjo dalyvauti išeivijos akcijose už Lietuvos nepriklausomybę „šturmuojant“ JAV vyriausybę. Tiesa, nors jo tautiškos pažiūros buvo nepajudinamos, bet jis karštas tautininkas nebuvo. Visgi, tai nesutrukdė JAV lietuvių tautininkų organizacijai – Amerikos lietuvių tautinė taryba jį išrinko savo atstovu į JAV lietuvių delegaciją, vykstančią į Paryžių, kur vyko pokarinė Taikos konferencija.
Paryžiuje Bronius buvo Lietuvos delegacijos sekretorius ir turėjo svarbų įpareigojimą sekti anglišką spaudą, rinkti iš jos informaciją apie Lietuvą, palaikyti ryšius su JAV delegacija. Galima daryti išvadą, kad jis savo darbą atliko profesionaliai, kadangi B. K. Balutis gavo pasiūlymą grįžti į Lietuvą dirbti jos Užsienio reikalų ministerijoje. Pasiūlymą jis priėmė nesvyruodamas, nes visas jo gyvenimas buvo skirtas Tėvynei.
Atvykęs į Kauną 1919-ųjų pabaigoje, Užsienio reikalų ministerijos centre Bronius dirbo devynerius metus. Čia jis buvo paskirtas dirbti URM Politikos departamento direktoriumi, vėliau – URM generaliniu sekretoriumi. Net šešis kartus jam buvo siūlomas ir ministro postas, tačiau diplomatas kukliai jo atsisakydavo.
1920 m. derybos dėl Suvalkų sutarties tarp Lenkijos ir Lietuvos (antras iš dešinės – B. K. Balutis)
Augustinas Voldemaras „ištrėmė“ į JAV
Per visą darbo laikotarpį Kaune B. K. Balučio viršininkais buvo įvairių partijų atstovai. „Nepartinis tebuvo E. Galvanauskas. Su visais, be išimties, man pavyko dirbti labai sklandžiai, nežiūrint jų partinės priklausomybės. Svarbiausioji tam priežastis gal buvo ta, kad URM nevedė partinės politikos. Savo tautinių pažiūrų neslėpdavau. Bet į visus Lietuvos partijų vidaus politikavimus griežtai atsisakydavau kištis. (…) Ministerijos personalą tvarkydamas, nesiteiraudavau, prie kurios partijos valdininkas priklauso, tik žiūrėjau, ar sugebės jis tinkamai pavestą darbą atlikti“, – rašė pats B. K. Balutis.
Tiesa, už savo atvirumą jam teko nukentėti nuo ambicingo Augustino Voldemaro, kurio pastangomis B. K. Balutis buvo „ištremtas“ į JAV. 1928 m. liepos 1 d. jis pradėjo eiti nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Vašingtone pareigas. Taip Bronius iki savo gyvenimo pabaigos ir liko užsienyje ginti Lietuvos reikalus, nors išėjęs į pensiją tikėjosi apsigyventi tėviškėje Seirijuose, kur turėjo nusipirkęs žemės.
Diplomato paskyrimas į JAV buvo labai protingas Lietuvos valdžios žingsnis, nes po 1926 m. perversmo išeivijos nuotaikos buvo nepalankios naujai A. Smetonos-A.Voldemaro valdžiai Lietuvoje. B. K. Balutis, kaip buvęs JAV lietuvis, padėjo suartinti išeiviją su Lietuva. Tai labai jautėsi per penkerius jo darbo metus. 1933 m., prieš Kalėdas, nepaprastasis pasiuntinys gavo įsakymą grįžti į Kauną, iš ten – vykti į Londoną dalyvauti ekonominėse derybose, o po to likti pasiuntiniu D. Britanijoje.
Patarimas atnešė Lietuvai milijoninį pelną
Atstovaudamas Lietuvai svarbiausiose valstybėse, B. K. Balutis pasižymėjo kaip sumanus diplomatas, išmanęs tuometines politines ir ekonomines problemas. Tą galima pastebėti ir jo pranešimuose iš Vašingtono ir Londono. Pavyzdžiui, 1933 metais jis patarė Lietuvos vyriausybei visus turimus ižde dolerius pakeisti į auksą. Šis patarimas vėliau Lietuvai atnešė milijoninį pelną, nes naujasis JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas vėliau įvykdė reformas, pavadintas Naujuoju kursu, kurios stipriai nuvertino dolerį.
Diplomatas visuomet buvo pasiryžęs derybose, esant bent mažiausiai galimybei, apginti Lietuvos valstybės pinigus, nepriklausomai nuo jų kiekio. Tą puikiai rodo ir jo pastangos Vašingtone, vedant derybas dėl Lietuvos skolos ir procentų sumažinimo. Jis pats pabrėžė, kad tai visų mūsų pareiga, nes už tai gauname algą.
1940-aisiais B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė Lietuvos pasiuntinybę Londone perduoti komunistinės TSRS atstovams. Todėl jis buvo vienas iš pirmųjų, prieš kurį buvo nukreiptas Liaudies vyriausybės naujo URM generalinio sekretoriaus komunisto Pijaus Glovacko pyktis: liepos 26 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu iš B. K. Balučio atimta Lietuvos pilietybė, konfiskuotas turtas ir uždrausta grįžti į Lietuvą. Didžiajai Britanijai nepripažinus Lietuvos okupacijos, Bronius liko Londone toliau eiti pasiuntinio pareigas. Jis iki pat mirties aktyviai vedė politinę veiklą Lietuvos nepriklausomybės klausimu.
Nemažai laiko jis skyrė ir ne itin gausiai lietuvių diasporai šiame krašte. Santykiai tarp diplomato ir lietuvių bendruomenės buvo nuoširdūs, draugiški. Lietuvių veikėjai dažnai atvykdavo pas senuką pasitarti, paprašyti nuomonės vienais ar kitais bendruomenės organizaciniais ir net turtiniais klausimais. Pasiuntinys būdavo visuomet kviečiamas į vietos lietuvių renginius ir šventes, tarti pasveikinimo žodį, priminti Lietuvą, o kai kada – net ir švelniai paauklėti savo tautiečius. Jų tikrą pagarbą pasiuntiniui rodo ir tai, jog vietos lietuviai, tarpusavyje kalbėdami, B. K. Balutį vadino Tėvu. Tai daug ką pasako.
Šis iškilus Lietuvos veikėjas turi teisę būti prisimintas. Jo gyvenimas ir darbai, Tėvynės meilė ne žodžiais, o darbais gali būti puikus pavyzdys kiekvienam Lietuvos piliečiui, valstybės tarnautojui ir ypač jaunimui.
Tekstas parengtas remiantis prof. dr. Juozo Skiriaus monografija „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967): Tėvynei paaukotas gyvenimas“. Vilnius: Vaga, 2001, 822 p.
VDU informacija
