Dar būdama septyniolikos Alejandra Gutierrez Luna apkeliavo pusę pasaulio – su šeima persikraustė iš Pietų Amerikos į Afriką. Vėliau, Zambijos universitete ji pradėjo studijuoti mediciną. Tačiau po penkerių studijų metų mergina nusprendė siekti kitos svajonės ir pradėjo studijuoti architektūrą Lietuvoje. „Architektūra – tai daugiau nei meno studijos. Tik pradėjusi supratau, kad visą gyvenimą norėjau šią sritį studijuoti ir joje dirbti“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) architektūros antro kurso studentė Alejandra.
Studentė tikina, kad rasti jai labiausiai patinkantį ir geriausią architektūros studijų variantą prireikė pusės metų. Svarbiausi jos iškelti kriterijai – studijų trukmė ir praktinė patirtis.
„Kai pamačiau, kad KTU siūlo vientisąsias – penkerius metus trunkančias bakalauro ir magistro – studijas pagalvojau, kad ši studijų programa – būtent man. Be to, norėjau mokytis tokioje vietoje, kur galėčiau iš karto susipažinti su architektūra praktiškai, įvaldyti naujausias technologijas. KTU visa tai pasiūlė“, – teigia A. Gutierrez Luna.
Nors Alejandros studijuotos studijų kryptys – medicina ir architektūra – labai skirtingos, anot jos, abi šios sritys reikalauja daug pastangų mokantis, taip pat nuolat tobulėti ir siekti naujausių žinių. Tačiau Alejandra to nebijo – ji džiaugiasi įgyvendindama savo gyvenimo svajonę.
„Visada mylėjau meną, žavėjausi miestų istorija. Vertinu tai, kad galiu tyrinėti erdves, analizuoti ne tik pastatų fizinę struktūrą, bet ir aplinką, kurioje jie yra. Be to, savo darbu noriu būti ir naudinga visuomenei, o architektūra tam puikiai tinka“, – tikina KTU architektūros studentė.
Pernelyg ramus gyvenimas – ne prie širdies
Gimusi ir augusi Nikaragvoje, Alejandra ten gyveno iki penkiolikos. Po dvejų metų, praleistų Panamoje, ji su šeima persikėlė gyventi į Centrinėje Afrikoje esančią Zambiją. Anot studentės, gyvenimas Zambijoje labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje: ten nėra didelių miestų, nebūna šalčio ir minusinės temperatūros, mažiausiai – 3-4 laipsniai šilumos.
Alejandros nuomone, Lietuvoje žmonės santūresni, drovesni, Zambijoje – labiau atsipalaidavę.
„Ten gyvenimas ramesnis, tempas lėtesnis. Kažkuriuo momentu tai pradeda erzinti – žmonės nemoka dirbti greitai“, – su šypsena veide sako būsima architektė.
Kai Alejandra nusprendė mesti mediciną dėl meno, teko vėl priimti sudėtingus karjeros sprendimus. Merginai patinka matematika ir loginiai skaičiavimai, ji mėgsta save išreikšti piešdama – architektūra apima visus šiuos aspektus. Nors studijos reikalauja nuolatinio darbo, Alejandra dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjo.
„Turėti daug darbo – ne trūkumas, man tai patinka. Tokiu būdu jaučiuosi produktyvi. Mane motyvuota ir labai atsidavę kurso draugai, taip pat pagalbos ranką visada ištiesiantys dėstytojai“, – teigia KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) studentė.
Labiau vertina kontaktines studijas
A. Gutierrez Luna į Kauną atvyko pačiame koronaviruso pandemijos įkarštyje, 2020 metų spalį. Tuo metu visas mokymasis vyko internetu, socialinį gyvenimą varžė daug apribojimų – merginai prireikė trijų mėnesių, kol ji realiai aplankė miesto centrą.
„Mano gelbėtojas buvo KTU ambasadorius – studentas iš mano gimtosios šalies, studijuojantis tą patį dalyką. Jis su manimi susisiekė man iškart atvykus į Kauną – apie viską papasakojo, suteikė svarbiausią informaciją. Esu labai dėkinga universitetui, kad mus suvedė“, – sako Alejandra.
Studentė tikina, kad perėjimas nuo įprasto mokymosi į skaitmeninę erdvę iš pradžių buvo sudėtingas. Tačiau, vos tik apsipratus – studijos iš virtualios erdvės buvo perkeltos atgal į auditorijas, tad teko ir vėl iš naujo prisitaikyti. Alejandros nuomone, kontaktinės studijos – daug geresnis variantas.
„Man taip studijuoti patinka labiau, nes jaučiu, kad darau kažką daugiau, o ne tik spaudau pelės mygtuką. Galiu eiti į biblioteką ar į fakultetą, ten dirbti kompiuteriu. Be to, pagaliau galėjau susitikti su savo grupės draugais. Juk architektams svarbu kuo daugiau bendrauti“, – teigia ji.
Ateičiai kaupia darbų pavyzdžius ir mokosi lietuvių kalbos
Nikaragvoje Alejandra turi daug draugų, taip pat studijuojančių architektūrą. Tačiau ji įsitikinusi, kad šio dalyko studijos KTU – kur kas pažangesnės. Gimtojoje šalyje studentai daugiausiai mokosi iš knygų ir modelius kuria rankiniu būdu, tuo tarpu Lietuvoje KTU studentai šiems procesams pasitelkia modernias technologijas.
„Naudojame daug įvairių programų ir viską projektuojame skaitmeniniu būdu. Tai didelis privalumas ne tik dėl to, kad darbus atliekame greičiau – 3D skaitmeninis modeliavimas leidžia geriau suprasti erdvę. Man ypač svarbu su šiomis technologijomis susipažinti dar studijuojant – juk galiausiai su jomis dirbsime visi“, – sako būsimoji architektė.
Anot studentės, visi jos draugai, baigę architektūros studijas KTU, netrukus po universiteto baigimo gavo darbus – Nikaragvoje, Suomijoje, Lietuvoje.
„Kai mano draugas darbo pokalbio metu parodė universitete atliktų darbų rinkinį – jį iškart įdarbino. Darbdaviai įsitikino, kad jis buvo pažengęs ir turėjo pakankamai patirties”, – teigia Alejandra.
Ji taip pat kaupia savo darbų pavyzdžius, be to, kadangi mokosi kartu su vietiniais, Alejandra jau pramoko ir šiek tiek lietuviškai. Studentė įsitikinusi, kad kalbos mokėjimas pravers, jei ji nuspręs Lietuvoje likti dirbti.
„Vėliau norėčiau studijuoti doktorantūroje, bet prieš tai, manau, reikėtų įgyti darbo patirties. Lietuvoje pastebiu daug galimybių: čia gausu veikiančių įmonių, daug dirbama kultūros paveldo, restauravimo srityje – tai man būtų labai įdomu. Todėl turiu kuo labiau lavinti ir praktikuotis kalbėti lietuviškai“, – sako A. Gutierrez Luna.
Lietuviai ir nikaragviečiai turi daug bendro
Alejandra mokosi kartu su vietiniais studentais, tad jos draugų rate – daug lietuvių. Anot jos, lietuviai gan drovūs, bet paslaugūs ir patikimi. Susipažinus artimiau supranti, kad dauguma jų – linksmi ir draugiški.
„Tačiau prireikia laiko, kol lietuviai pilnai atsiveria. Visgi taip atsitikus, tampi tarsi šeimos narys – įvyksta labai didelis pokytis. Savo kurse turiu labai gerą draugę – iš pradžių ji su manimi beveik nekalbėjo, o dabar apsikabina, šnekučiuojasi ir vežasi į gimtąjį miestą susitikti su tėvais“, – pasakoja KTU studentė.
Anot jos, vertinant lietuvių ir nikaragviečių kultūrą ir tradicijas galima rasti daug panašumų. Abiejų tautų kultūros orientuotos į bendravimą su šeima, draugais, mes ypač vertiname Kalėdas ir kitas šeimos šventes.
„Net formalumai abiejose šalyse yra panašūs – stengiamasi laikytis taisyklių, būti pagarbiais. Skiriasi tik žmonių temperamentas – mes labai atviri, gana triukšmingi žmonės, o jūs daug santūresni. Tačiau tai sukuria tobulą balansą“, – šypsosi Alejandra.
Nors studentė mėgsta lietuvišką virtuvę, ypač tradicinius lietuviškus cepelinus, ji pastebi, kad maistas čia visai kitoks nei namuose.
„Mes valgome daug kukurūzų, žuvies, šakniavaisių. Ant mūsų stalo – ne tik morkos ir bulvės, bet ir manijokai – juos reikia ilgai virti, kad suminkštėtų; jie turi daugiau skaidulų nei bulvės. Tačiau vaisiai Lietuvoje daug skanesni nei Afrikoje – ten visi jie gana rūgštūs“, – sako Alejandra.
Lietuvoje džiaugiasi laisve ir ramybe
Palikusi dvejus namus – Nikaragvoje ir Zambijoje – Alejandra ilgisi jų abiejų. Nikaragvoje mergina gyveno 20 minučių nuo paplūdimio, tuo tarpu Lietuvoje reikia nemažai pakeliauti, kad ją pasiektų. Be to, Zambijoje visai šalia buvo natūrali laukinė gamta – žvejoti upėje, nuvažiuoti pasižiūrėti laukinių gyvūnų buvo įprasta.
Tačiau Kaune Alejandra turi tai, ko neturėjo namuose – laisvę.
„Mano šalyje moteris negali išeiti viena po penktos valandos – tai nesaugu. Jei nori išeiti, turi būti su grupe kitų moterų arba su draugu. Afrikoje, jei esi užsienietis, nuolat būni dėmesio centre – tave visada pastebės, viską apie tave žinos. Be to, būti moterimi Afrikoje apskritai pavojinga: turiu patirties medicinos srityje, todėl mačiau daug merginų, kurios buvo sužeistos vien dėl to, kad išėjo vienos“, – sako Alejandra.
Ji prisipažįsta, kad nors praleisti daugiau laiko su šeima būtų labai smagu, tačiau gyvendama Kaune ji itin džiaugiasi ir vertina galimybę vaikščioti kur tik nori bet kuriuo paros metu.
„Man patinka būti nuo nieko nepriklausoma, laisva, jausti ramybę – galiu išeiti nebijodama, kad kas nors atsitiks. Remdamasi moterų patirtimi Afrikoje, pradžioje ir Lietuvoje visų bijojau. Tačiau čia visi malonūs – nusišypso, pasako „labas“ ir nueina savo keliu. Niekada nesutikau Lietuvoje vyro, kuris būtų nepagarbus mano atžvilgiu. Man tai labai patinka“, – tikina A. Gutierrez Luna, KTU architektūros studentė.
KTU informacija
