„Mano susidomėjimas knygomis lengvai perversinis, truputį iškrypęs – skaitau nišines knygas, kurių dauguma žmonių neskaito“, – pripažįsta žurnalistė, TV laidų vedėja, labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ vadovė, įsimintinų televizijos projektų sumanytoja Edita Mildažytė.
Vis dėlto kokybiškos literatūros ji niekada neatsisako ir rekomenduoja Kristinos Sabaliauskaitės, autorės, kuri, anot E. Mildažytės, „padėjo grąžinti žmonėms į galvas tuos istorijos gabalus, kurie jose jau neegzistavo“, knygas.
„Perskaitau ir net neatsimenu – aš literatūrą ryju, praryju ir, jei nebuvo gurmaniška, neatsimenu“, – LRT.lt atvirauja ji.
E. Mildažytė pripažino grožinėms knygoms randanti gana mažai laiko, bet, kaip sako, „tam tikra prasme visos knygos yra grožinės“. „Aš skaitau daug knygų, bet tarp jų daug senų knygų, biografinės literatūros, pavyzdžiui, atsiminimų, ir daug tokios, kurios man reikia darbui – „Daiktų istorijoms“, – pasakoja laidos redaktorė E. Mildažytė.
„Aš priklausau tai kartai, kuriai skaitymas buvo viena iš nedaugelio pramogų. Mes galvodavome, kaip gauti ką nors paskaityti. Knygų nebuvo kokių tik nori ir kiek tik nori“, – akcentuoja pašnekovė.
Anot Editos, anksčiau ir rašymas nebuvo devalvuotas. „Rašytojas buvo profesija, o dabar rašytojas – žmogus, kuris rašo. Dar būdavo žiuri – ne tik skaitytojų žiuri, bet ir profesionalų – sąjungos ir pan. Leidyklos paisė to, kaip pirkėjai skaitys, bet ir kitų kriterijų. Lietuvoje, aišku, ir ideologinis aspektas dalyvavo, bet tekstas kaip grožis irgi buvo kriterijus“, – tvirtina žurnalistė ir laidų vedėja.
Viena jos rekomenduojamų knygų – „Užrašai iš Rokantiškių“. Tai altisto, dirigento prof. Donato Katkaus prisiminimai apie įvairiausius žmones, kuriuos gyvenime jam yra tekę sutikti – tarp jų yra ir dar gyvenančių, ir jau nebegyvenančių. „Yra įdomių ir juokingų istorijų. Apie kai kuriuos sužinojau naujienų. Ir atlikėjų, ir dirigentų, ir funkcionierių esama jo knygoje“, – tvirtina E. Mildažytė.
Pašnekovė pasakoja neseniai kalbėjusi su aktoriais Jonu Braškiu ir Larisa Kalpokaite. Anot jos, D. Katkus knygoje pasakoja, kad jis gyveno su Eugenijumi Ignatavičiumi Irenos Bučienės ir Algimanto Bučio bute Sierakausko gatvėje, kai šie studijavo Maskvoje. „Bet jų buto raktus turėjo visas miestas. Atsikelia Katkus paryčiais, kažkokie nekviesti svečiai sėdi ir jų lašinius valgo. Man buvo juokinga skaitant. O Larisa su Jonu sako – čia gi mūsų butas!“ – pasakoja E. Mildažytė.
E. Mildažytė taip pat rekomenduoja Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“. „Labai stebėjausi, kad viena leidykla, su kuria aš bendradarbiavau, nepasiūlė jai bendradarbiauti, nes sakiau, kad tai naujai kylanti žvaigždė“, – įspūdžius po pažinties su „Silva Rerum“ prisimena pašnekovė.
„Beskaitydama pagalvojau, kad Sabaliauskaitė mūsų miestiečių kartai, dabartinei visuomenei, padarė tokią įtaką, kaip kažkada Marcinkevičius – jo knyga buvo kiekvieno save inteligentu laikančio bibliotekoje“, – tvirtina E. Mildažytė.
„Ir ji padėjo žmonėms į galvas grąžinti tuos istorijos gabalus, kurie jose jau neegzistavo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Trečioji E. Mildažytės rekomenduojama knyga – Marinos Stepnovos „Sodas“. „Man ją davė Lietuvos ambasadorius Čekijoje, kad turėčiau ką skaityti oro uoste. Gana įdomus tekstas, gražiai parašyta. Tokia labai elegiška knyga. Ji padeda suprasti, apie ką yra Rusijos siela. Įdomiai aprašomas revoliucinis periodas“, – knygą pristato E. Mildažytė.
Knygoje vaizduojamas carinės Rusijos aukštesniojo sluoksnio gyvenimas. „Kultūra Rusijoje atsiranda tik tada, kai randasi vakarietiškų spalvų. Rusų baletas – iš Prancūzijos. Jie gabūs, bet tokias išvadas gali daryti“, – tikina E. Mildažytė.
Ankstyvoje jaunystėje ji pasakoja perskaičiusi „visą Remarką, visą Hemingvėjų, pasaulio klasiką, kai ji buvo išversta“. „Lietuvių išeivių buvau neskaičiusi – pradedant Škėma, baigiant Radausku. Susidariau sąrašą ir perskaičiau, kad neliktų išsilavinimo spragų“, – apie jaunystės skaitymo įpročius pasakoja E. Mildažytė.
Žurnalistė ir laidų vedėja sako retai pasiduodanti įtakai ir retai skaitanti tai, ką jai rekomenduoja: „Kalbėjau su bičiule, kuri vadovaujasi programėlėmis, kur duodami balai. Man visai kiti dalykai įdomūs. Mano įdomumas lengvai perversinis, truputį iškrypęs – skaitau nišines knygas, kurių dauguma žmonių neskaito. Skaitau tada, kai įdomus autorius, pavyzdžiui, lietuvių autorius ir aš jį pažįstu, arba tema įdomi“.
Yra knygų, kurias E. Mildažytė vis atsiverčia. Tarp jų – ir Simono Daukanto faksimilinis leidimas, kur galima rasti dalykų, kurių perleistose knygose nebeišlieka.
Ji pasakojo šiuo metu planuojanti paskaityti Juozo Gaižausko knygą „Dievas su šlepetėmis“, teigė susidomėjusi Akvilės Kavaliauskaitės knyga „Kūnai“.
„Yra toks pasakymas – protingam kelionė aplink stalą duoda tiek pat, kiek kvailiui aplink pasaulį“, – teigė E. Mildažytė, knygas rekomenduodama visiems „mąstantiems žmonėms“.
Anot E. Mildažytės, knyga turi arba teikti emocinį išgyvenimą, arba žinių. Ji pripažino nemėgstanti daugiasluoksnių tekstų, fantastinių, futuristinių knygų (kaip pavyzdžius pateikė Andriaus Tapino, Umberto Eco knygas).
„Man neįdomu mokytis veikėjų vardus, vietas. Toks smegenų ūkas – turiu per daug įsitempusi skaityti, tai neteikia džiaugsmo. O gerus detektyvus paskaitau laisvalaikiu“, – kalbėjo E. Mildažytė.
Šaltinis: LRT.LT
