2021 06 09
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga kviečiame artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamtinių teritorijų ir objektų nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, draustiniuose.
Kaip atsitiko, kad Jūs pradėjote dirbti aplinkosaugos srityje? Kokia buvo pradžia?
Kitaip kaip likimu nepavadinčiau. Plačiąja prasme esu gamtos vaikas. Tikrieji mūsų namai yra gamta. Baigusi Vilniaus universitetą, kraštotvarkos specialybę, pagal paskyrimą nuvykau į Agrochemijos laboratoriją (nors turėjau teisę pasirinkti pirma, nebuvo iš ko rinktis) ir tą pačią dieną atsidūriau gatvėje… Jiems nereikėjo specialistų, kurie negalėtų išvykti į laukus pusei metų. Tuo metu negalėjau. Taigi galėjau džiaugtis laisve, bet nebuvo labai smagu. Užsukau į universitetą, į savo mylimą katedrą. Padėjo prof. P. Kavaliauskas. Pagal jo rekomendaciją pradėjau darbą Statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute. Taigi „neverk pametęs“.
Mano pirmasis darbas, beje, kaip ir visi kiti, visiškai atitiko mano lūkesčius dirbti pagal specialybę. Kartu su kolegomis teko rengti nacionalinių parkų planavimo schemas, kurortų, priemiestinių zonų generalinius planus. Įgijau labai svarbios gamtosaugai planavimo patirties, prisiliečiau prie architektūros. Į nepriklausomybės pradžioje įsteigtą Aplinkos apsaugos departamentą dirbti pakvietė Alvydas Mituzas, tad nuo 1992 m. ir sukuosi kraštovaizdžio apsaugos, saugomų teritorijų steigimo, teisinio reguliavimo, planavimo, tarptautinio bendradarbiavimo verpetuose.
Pasidalinkite, kaip atrodo Jūsų darbo diena. Ką dažniausiai darote kiekvieną dieną?
Šiuo metu karantino sąlygomis daugiausia dirbu su dokumentais, teisės aktų projektais, darau įvairius vertinimus, ruošiu medžiagą svarstymams, pranešimus. Beje, gyvenimas iš manęs pasijuokė tiesiogine to žodžio prasme. Kažkada universiteto laikais pasakiau, kad su teisės aktais tai jau tikrai niekuomet nedirbsiu. Ir ką jūs manot? Dirbu – ir dar kaip dirbu. Ir pati rašau teisės aktų projektus. Išmokau dar vieną tiesą – „niekada nesakyk niekada“.
Šiaip vos ne kiekvieną dieną dalyvauju 2-5 nuotoliniuose pasitarimuose, diskusijose, nagrinėju visokiausias situacijas, susijusias su veiklos saugomose teritorijose plėtros galimybėmis ar reglamentavimu, organizuoju projektų įgyvendinimą, rašau informaciją apie saugomas teritorijas, dalinuosi idėjomis apie tai, kaip geriau tvarkyti saugomas teritorijas, kokias priemones įgyvendinti…
Anksčiau buvo kiek kitaip, darbas buvo judresnis. Per savaitę bent 1-2 dienas tekdavo važiuoti į vietą, į saugomas teritorijas, tiesiogiai konsultuoti kolegas ar kitus besikreipiančius žmones…
Kokiu aplinkosaugos labui nuveiktu darbu, pasiekimu labiausiai didžiuojatės?
Sukurta, išplėtota saugomų teritorijų sistema: teritorine, planavimo, informacine ir kt., įkurtais lankytojų centrais ir jų ekspozicijomis, pažintiniais takais, nacionalinių ir regioninių parkų lauko informacinėmis sistemomis, apžvalgos bokštais. Kai pagalvoji, nuveikta išties daug. O smagiausia, kai teigiamai vertina kiti. Taip, tai ne mano vienos darbo rezultatas. Tikrai ne. Bet teko būti ir idėjine lydere, ir idėjų generatoriumi. Džiaugiuosi, kad kolegos manimi patikėjo. Nuoširdžiai jiems dėkoju. Buvo labai sunkių periodų, išbandymų. Kai stovi pirmose gretose, tai ir per galvą gauni. Buvo metų, kai ne vienas norėjo įkąsti… Beje, kuo įdomesnė, kuo inovatyvesnė idėja, tuo sunkiau ją apginti, įgyvendinti. Pirmiausia tekdavo daug druskos suvalgyti, įrodinėti, prisiimti atsakomybę. Pavyzdžiui, Medžių lajų takas Anykščių regioniniame parke. Kiek iečių sulaužyta, kiek pretenzijų išklausyta, o dabar gal tik vienas kitas rezultatu nesidžiaugia.
Ar pritartumėte minčiai, kad aplinkosauga – tai ne profesija, o gyvenimo būdas?
Pritariu visu 100 procentų. Apskritai, jei nori patogiai gyventi, tai aplinkosauga ne tau. Šioje sistemoje negalėtum ilgai dirbti, jei darbas būtų tik pragyvenimo šaltinis. Jei nedegi, negyveni tuo, ką darai, jei tau nerūpi išsaugoti gamtą, sveiką ir švarią aplinką, ilgai neištversi. Čia reikia ne tik žinių, gebėjimo jas pritaikyti, bet ir didžiulio išradingumo, ryžto, ištvermės, ypač šiais vis dar besikeičiančiais laikais (pasikeitė ir vis dar keičiasi visa teisės aktų, planavimo sistema), šitame esminiame socialinės ekonominės sanklodos virsme. Kaip nebūtų keista, bet vis dar reikia gebėjimų, stiprybės įgyvendinti teisės aktų reikalavimus. Kai tavo pareiga, nustatyta teisės aktais, išsaugoti, o tai neatitinka plėtros lūkesčių, tampi kliūtimi, kurią reikia pašalinti, bent jau suniekinti… Toli ieškoti nereikia. Paskaitykime apie vėjo energetikos plėtrą…
Kita vertus, turi išmokti neperdegti, nes pats save sunaikinsi. Prisimenu, kai pirmaisiais darbo aplinkosaugos sistemoje metais pamatydavau nukastą žemės paviršiaus formą, iškirstus medžius, iš didžiulio skausmo, liūdesio degdavo visas vidus. Teko išmokti reaguoti ramiai.
Dirbate srityje, kur rūpinimasis aplinka turėtų būti natūralus dalykas. O kaip būna namuose, kai baigiate darbus?
Iškeičiau miestą į kaimą. Karantinas tai leido padaryti greičiau, nei tikėjausi. Tad po darbo turiu galimybę klajoti po miškus, paupiais, laukais.
Darbas nacionaliniuose, regioniniuose parkuose labai suartino su etnokultūra. Mane ji tiesiog žavi: tiek pastatų statyba, tiek senieji amatai, gyvensena. Kiek daug nežinome ir dėl to daug prarandame. Sutvarkiau sodybos pastatus, pradėjau austi. Dažnai galvojame, kad anksčiau žmonės buvo primityvūs. Turiu nuvilti. Mes esame labai primityvūs. Nori valgyti, nueini į parduotuvę ir nusiperki, ko širdis geidžia. Nori apsirengti, nusiperki, ką tik nori. O anksčiau! Nori apsirengti, turi pasėti, nuimti linus (užauginti avį, nukirpti vilną), suverpti, išsiausti, pasisiūti. Audimas nėra primityvi sistema. Ten kone visas kosmosas. Ir labai įdomu tai atrasti. Na, ne viskas iš karto pavyksta, reikia ir kantrybės.
Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į aplinką, kasdieniai įpročiai dirbant šioje srityje?
Minėjau, kad esu gamtos vaikas, tai nereikėjo labai keistis. Matyt, įgimta rūpintis vertybių išsaugojimu, kurti švarią harmoningą aplinką. Be to, tinkamą elgseną gamtoje dar tėvai įskiepijo. Mama ir dabar džiaugiasi mano kolegomis, besirūpinančiais paukščiais, kitais gyvūnais. Ji negali ramiai klausytis žinių apie kertamą mišką, naikinamą gamtą.
Neužtenka susitvarkyti savo aplinką, reikia ir kaimo aplinką sutvarkyti. Negaliu praeiti nepakėlusi nuorūkos. Čia jau, matyt, profesinė liga Dažniausiai iš miško grįžtu su šiukšlių maišu, šiukšlių parsivežti ir su karučiais nuvažiuoju… Kaimynams turbūt keistai atrodau. Upelio pakrantę su kolege jau apvalėme. Šiemet kaime suorganizavau akciją „Darom“. Sutvarkėme nemažą šiukšlyną, tuo pačiu su kaimynais labiau susipažinom, susidraugavom.
Kai save palyginate tik pradėjus dirbti ir šiandien: kaip skiriasi jūsų požiūris į aplinkosaugines problema?
Požiūris gal ir nesiskiria: tiek anksčiau, tiek ir dabar negaliu suprasti žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai kenkiančių gamtai, aplinkai, gyvenančių jos ar kitų žmonių sąskaita.
Atsirado suvokimas, kad mes visi, mūsų visų gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo gamtos. Gamtai žmogaus nereikia. Milijardus metų ji sėkmingai egzistavo be mūsų, egzistuos ir toliau. Jei nemokame pasirūpinti kitais, tai turime susirūpinti žmonijos, t. y. savo ateitimi. Faktiškai balansuojame ant išlikimo ribos. Tai, ką padarėme su savo planeta per pastarąjį šimtmetį, protu nesuvokiama. Signataras prof. Česlovas Kudaba rašė: Kartais keista, kad mūsų protėviai, gal ir mažiau suprasdami gamtos reikšmę gyvenimui, ją labiau saugojo, tausojo ir mylėjo.
Akivaizdu, kad niekas mums šioje žemėje nepriklauso, nieko iš jos neišsinešime: nei žemės, nei namų, nei pinigų. Tad visiems būtų geriau, jei daugiau dėmesio skirtume bendroms aplinkosaugos problemoms spręsti. Turime susitelkti visi. Turime keisti savo mąstymą, požiūrį į gamtą, į aplinką. Turime išmokti duoti, o ne tik imti. Kaip sakė Vydūnas: Žmonės turi išmokti bendruosius reikalus aukščiau statyti už savuosius.
