Vaistiniai augalai sveikatai stiprinti ir ligoms gydyti naudojami tūkstančius metų. Ilgus metus liaudies medicina buvo empirinė, iš kartos į kartą perduodanti savo patirtį. Šiandien kalbame apie kitą augalinio vaisto ir jo gydomojo poveikio lygmenį – dabar augaluose esančios veikliosios medžiagos moksliškai ištirtos ir įvertintos.
LSMU farmakognozijos katedros profesorės, biomedicinos mokslų daktarės Nijolės Savickienės teigimu, augalai yra pilni biologiškai aktyvių junginių, o augaliniai vaistai, skirti gydymui, vis labiau pripažįstami bei vartojami gydytojų tarpe.
Europos vaistų agentūra yra parengusi vaistinių augalų, jų biologiškai aktyvių junginių sudėties ir augalinių preparatų monografijas, nurodančias, kokios koncentracijos, kiek ir kokių junginių reikia įdėti į vaistą, kad jis turėtų gydomąjį terapinį poveikį be pašalinio efekto. Ypač, kai augalas kaupia stipriai veikiančius junginius.
„Svarbu žinoti, kiek tokie augalai kaip kmynai ar anyžinė ožiažolė turi turėti eterinio aliejaus ir kokia turi būti jo koncentracija, kad būtų poveikis ligos simptomų malšinimui ir gydymui. Arba vaistai iš gebenių – turime žinoti ne tik pagrindinių junginių kiekį, bet ir kokiu santykiu jie turi būti sudėti vaiste, kad turėtų kvėpavimo takus atpalaiduojantį poveikį kosulio ar bronchito atveju“ , – pastebi profesorė.
Augaliniams vaistams – dvigubi tyrimų standartai
Dauguma žmonių įsitikinę, kad tai paprastas procesas – nuskini augalą, užpili spiritu ir turi vaistą. Tačiau N. Savickienė su tokiu požiūriu nesutinka. Jos teigimu, griežti augalinių vaistų tyrimai atliekami neveltui.
„Tiriant reikalingą veikliųjų junginių kiekį, taip pat nustatomas taršos lygis, sunkiųjų metalų bei pesticidų kiekis augaluose. Augalas auga gamtoje, todėl visas šias, žmogaus organizmui kenksmingas medžiagas, gali absorbuoti iš dirvožemio. Tyrimų metu įvertinama, kiek veikliųjų medžiagų yra, kokios jos, patikrinama ar vaistas kokybiškas ir saugus vartoti“, –- pasakoja N. Savickienė
Anot profesorės, sintetinį vaistą pagaminti yra daug paprasčiau nei augalinį. Tai paaiškina, kodėl augalinių vaistų tiek nedaug. Augalinės terapijos preparatų gamintojams būtina atlikti žaliavos tyrimus, bet kasmet – priklausomai nuo oro sąlygų, augalinės žaliavos kokybė gali būti skirtinga. Augaluose yra šimtai molekulių, kaskart jų yra skirtingi kiekiai, visas jas sureguliuoti ir sudėti į gydomąjį poveikį turintį vaistą – sudėtingas procesas.
„Augalas auga ne laboratorijoje, o gamtoje. Vienais metais bus daugiau saulės, mažiau drėgmės, kitais metais – atvirkščiai. Natūralu, kad augalo cheminėje sudėtyje pasigamins skirtinga proporcija aktyviųjų junginių. Gamintojas vertina žaliavą ir matydamas, kad ji netinkama kokybiškam augaliniam preparatui, negali naudoti augalo. Tokiu atveju, svarbu ieškoti žaliavos, kuri turėtų tiek medžiagų, kiek jų reikia veikiančiam vaistui. Augalinius vaistus registruoja Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, todėl jie privalo būti patikrinti ir atitikti visus keliamus reikalavimus“, – sako profesorė N. Savickienė.
Biomedicinos mokslų daktarė įspėja, kad patiems renkant augalus būtina pasidomėti, ar jie tikrai saugūs. Pasirodo, visiems gerai žinomą ankstyvąjį šalpusnį, kurį mūsų senoliai vartodavo peršalimui gydyti, Europos vaistų agentūra, po ilgalaikių tyrimų, išbraukė iš vaistinių augalų registro. Įrodyta, kad šis kaupia žmogaus organizmui kenksmingas medžiagas, todėl nėra saugus vartoti.
Tradicinis augalinis vaistas – tinktūros
Vieni iš saugiausių tradicinių augalinių vaistų yra tinktūros, kurios gaminamos daugiau kaip 100 metų. Pirmosios vaistažolių užpiltinės pradėtos daryti dar romėnų laikais, naudojant vyną.Tradiciniai augaliniai vaistai skiriasi nuo kitų augalinių vaistų – jiems nereikia iš naujo atlikti klinikinių tyrimų dėl poveikio, nes jį jau įrodė praktika ir patirtis. Tradiciniais augaliniais vaistais laikomi preparatai, turintys 30 metų patirtį ir ne mažiau kaip 15 metų vartojami Europoje.
„Tai vienas iš seniausių augalinės terapijos būdų. Jų gamybai taip pat taikomi dvigubi tyrimai – žaliavos ir galutinio produkto. Patikrintą vaistinę augalinę žaliavą laikant spirito tirpale, ji efektyviai atiduoda savo naudingąsias savybes. Skystos augalinių vaistų formos jau nuo seno žinomos ir vertinamos dėl patogesnio vartojimo tiems, kuriems nepatogu ryti dideles kapsules ar tabletes. Tuo pačiu ši forma veikia daug greičiau, nes dalis veikliųjų medžiagų pasisavinamos iš karto per burnos gleivinę“, – pasakoja N. Savickienė.
Profesorė pastebi, kad augalai nėra švęstas vanduo – tai aktyvūs biologiniai junginiai. Siekiant išvengti negalavimų ar šalutinio poveikio, augalinius preparatus turime rinktis patikrintus ir naudoti atsakingai.
