Penktadienį Ringovės kaime (Vilkijos apyl. sen.) aidėjo šūviai. Šautuvais ir dalgiais apsiginklavę valstiečiai puolė caro kareivius – vyko renginys, skirtas 1863-1864 m. sukilimo 160-osioms metinėms paminėti.
Inscenizacija, kurią surengė istorijos klubo “Kauno pavieto laisvieji šauliai”, ir minėjimas vyko šalia namo, kuriame, kaip spėjama, rusų grenadieriai aptiko šio sukilimo Lietuvoje vadovą, kunigą Antaną Mackevičių. Šiemet minimos jo 195-osios gimimo ir 160-osios mirties metinės.
Renginyje dalyvavo Kauno rajono savivaldybės vadovai, istorikai, jaunieji šauliai, moksleiviai, vietos bendruomenė. Meras Valerijus Makūnas ir Vilkijos apylinkių seniūnas Arūnas Bačiūnas atidengė informacinį stendą ir paskelbė, kad dalis kelio Vilkija – Jurbarkas bus pavadinta A. Mackevičiaus gatve.
„Šiandien dalyvaujame gyvojoje istorijos pamokoje, kuri primena mūsų krašto žmonių kovą už prigimtinę teisę gyventi laisvai. Sukilimas prieš Rusijos imperiją patyrė skaudų pralaimėjimą, bet jis budino tautą ir klojo pamatus svarbiam įvykiui – Lietuvos valstybės atkūrimui“ – kalbėjo V. Makūnas.
A. Mackevičius buvo sukilimo dvasinis lyderis – kukliai gyvenęs, bet išsilavinęs ir žmonių mylimas pamokslininkas. Pėsčias nuėjęs į Vilnių ir čia baigęs gimnaziją, vėliau pėsčias nukeliavęs į Kijevą studijuoti Šv. Vladimiro universitete, dar vėliau baigęs Varnių kunigų seminariją ir galiausiai paskyręs savo gyvenimą kaimo žmonėms.
„Kunigas Antanas siekė būti teisus Dievo akyse, ir tai jam pavyko“, – pabrėžė Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Linas Šipavičius.
Carinė valdžia A. Mackevičių įvardijo kaip svarbiausią sukilimo agitatorių. Taip ir buvo – A. Mackevičius nuolat ragino valstiečius sukilti. Lenkijoje prasidėjus sukilimui prieš carinės Rusijos priespaudą, pirmasis Lietuvoje iš sakyklos perskaitė sukilėlių manifestą. Paskui su maždaug 300 valstiečių, ginkluotų medžiokliniais šautuvais, šakėmis ir dalgiais, išėjo į Krekenavos miškus.
A. Mackevičiaus vadovaujami “dalgininkai” kėlė siaubą caro žandarams ir kareiviams. Tačiau svarbiausias sukilėliams vadovavusio kunigo ginklas buvo žodis, įkvėpęs šimtus lietuvių pasipriešinti Rusijos imperijos vergovei.
1863 m. pabaigoje A. Mackevičius tapo visos Kauno gubernijos sukilėlių vadu ir dalyvavo net 22 kautynėse. Mūšiai vyko įvairiose Lietuvos vietose. Vienas jų – netoli Čekiškės esančiame Lebedžių kaime.
Sukilėliai, net ir nesulaukę ilgai žadėtos Vakarų valstybių paramos, nesiruošė pasiduoti. Jie planavo per žiemą sukaupti jėgas ir pavasarį vėl iš naujo plačiu frontu stoti į kovą prieš caro valdžios pajėgas. Gruodžio viduryje A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai nutarė keltis per Nemuną ir pasitraukti į Prūsiją, tačiau gruodžio 17 d. A. Mackevičius pateko į nelaisvę.
Šį laikotarpį tyrinėjęs Nepriklausomybės akto signataras, žurnalistas ir istorikas Gediminas Ilgūnas savo straipsniuose teigė, kad A. Mackevičius buvo aptiktas Ringovės kaime, užėjęs sušilti į eigulio trobą, iš jos pasprukęs, bet vėliau sulaikytas miške.
Egzekucija sukilimo vadui buvo įvykdyta Kaune. A. Mackevičius neišsižadėjo savo idealų: į kartuves ėjo orus, aukštai iškėlęs galvą, tikėdamas, kad Lietuva anksčiau ar vėliau bus laisva. “Jei manęs nebus, atsiras kitas Mackevičius”, – kalbėjo maištingasis dvasiškis.
