Milda Rutkauskaitė
Virtuali kultūra – plati tema, kurią analizuoti galima iš skirtingų požiūrio taškų. Tai daugiakampis reiškinys, kuris apjungia kūrėją, sukurtą meninį ar kultūrinį produktą, virtualią erdvę ir, žinoma, patį kultūros bei meno vartotoją, jo informacinės elgsenos bruožus. Informacinės technologijos ir internetinė erdvė iki šių dienų jau spėjo tapti daugelio kasdienių veiklų dalimi. Nepaisant to, naudojimasis informacinėmis technologijomis ir turinio kūrimas virtualiai erdvei vis dar kelia nemažai klausimų ir iššūkių.
Kauno menininkų namų Kultūros infocentro rengtas virtualus renginys „Virtuali diskusija apie virtualią kultūrą“ buvo skirtas aptarti virtualios erdvės ir virtualaus turinio reikšmę bei problematiką kultūros sektoriuje. Pokalbyje dalyvavo: menotyros mokslų daktaras, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius ir VU Komunikacijos fakulteto docentas Juozapas Blažiūnas, naujųjų medijų praktikas, kuratorius, internetinį meną ir interneto studijas tyrinėjantis VDU doktorantas bei dėstytojas Gytis Dovydaitis, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ direktorė, buvusi Lietuvos kultūros atašė Italijoje, įvairių straipsnių ir publikacijų autorė Julija Reklaitė ir teatro režisierius, scenaristas, lektorius, instaliacijų ir performansų autorius Žilvinas Vingelis. Diskusiją moderavo VDU doktorantė, informacines technologijas muziejų veikloje tyrinėjanti Milda Rutkauskaitė. Kiekvienas iš diskusijos dalyvių pasižymi savitu santykiu su virtualia kultūra, o įžvalgų, kuriomis jie pasidalino, įvairovė atskleidė virtualios kultūros temos gylį ir didesnio dėmesio šiai temai poreikį.
Renginys „Virtuali diskusija apie virtualią kultūrą“ prasidėjo dalyviams besidalinant mintimis apie tai, ką jiems reiškia žodžių junginys „virtuali kultūra“. J. Blažiūnas pastebėjo, jog virtualus turinys gali būti labai įvairus, tačiau virtualios kultūros produktus diskusijos dalyvis apibrėžia kaip produktus, kurie ne tik suteikia malonumą, bet ir informuoja, leidžia praplėsti turimų žinių akiratį. Ž. Vingelis, papildydamas J. Blažiūną, atkreipė dėmesį į tai, jog virtualiu kultūros objektu ar virtualiu meno kūriniu galima laikyti tai, kas neturi fizinės formos, nėra apčiuopiama. Tuo tarpu G. Dovydaitis pastebėjo, jog virtualioje erdvėje egzistuojantis kultūrinis turinys nėra tik virtualią, neapčiuopiamą formą turintis turinys. Diskusijos dalyvio nuomone, virtualiam kultūriniam turiniui fizinį „kūną“ suteikia ekranai, o mumyse apsireškiančios emocijos, vartojant virtualų kultūrinį turinį, yra kitas pavyzdys to, kaip tokio pobūdžio turinys gali įgauti fizinę formą.
Nepaisant to, virtualiu kultūros turiniu neretai yra laikomas tas turinys, kurį galima aptikti internetinėje erdvėje ir tai, G. Dovydaičio nuomone, atskleidžia žodžių junginio „virtuali kultūra“ naudojimo problematiką. Diskusijos dalyvė J. Reklaitė sutiko su G. Dovydaičio mintimis ir pridūrė, jog interneto atsiradimas turėjo svarios įtakos kultūros vartojimo pokyčiams. Pašnekovės manymu, yra itin svarbus suderinamumas tarp sukurto kultūrinio, meninio objekto ir jo pristatymo, transliavimo būdo. Galima pasidžiaugti, kuomet pats kultūros produktas sutampa su jo išraiška arba kuomet kultūros produktas ir jo išraiška papildo vienas kitą, tačiau tikėtina, jog ne visi kūriniai, kultūros produktai yra pritaikyti virtualiai išraiškai, todėl nevertėtų persistengti ieškant virtualios išraiškos visiems kultūros produktams.
Besitęsiant diskusijai jos dalyviai pastebėjo, jog visgi karantino metu tiek kūrėjai, tiek kultūrinės įstaigos neretai neefektyviai naudodavo virtualią erdvę, prisidėdami prie milžiniško vaizdų srauto, kuris apsunkina kokybiško virtualaus kultūrinio turinio prieinamumą vartotojams, kūrimo. G. Dovydaičio nuomone, nufilmuoto spektaklio ar nufotografuotos galerijos pateikimas internetinėje erdvėje nepaverčia kultūrinio produkto pritaikytu virtualiai erdvei. Siekiant sukurti kokybišką virtualų kultūrinį produktą, visų pirma, vertėtų atsižvelgti į virtualios erdvės ypatybes, kurios yra reikšmingos kuriant kultūrinio ar meninio produkto formą. J. Reklaitė pastebėjo, jog karantino metu, kūrėjams ir kultūrinėms įstaigoms kuriant bei publikuojant kultūrinį, meninį turinį internetinėje erdvėje, pasigedo naujų vizijų bei kokybės, o ne kiekybės paieškų. Ž. Vingelis atkreipė dėmesį į tai, jog pirmojo karantino metu daugelis kūrėjų kritikavo galimybės fizinėse erdvėse pristatyti savo kūrybą praradimą, tačiau naudingiau būtų buvę suprasti prisitaikymo prie karantino sąlygų būtinybę ir sutelkti dėmesį į naujų kūrybos būdų paiešką.
Tuo tarpu J. Blažiūnas, svarstydamas apie ateities perspektyvas, atsižvelgė į tai, jog pastaruoju metu yra akivaizdi plati virtualių kultūros produktų pasiūla, tačiau vertėtų apgalvoti tai, kaip šie virtualūs kultūriniai produktai bus išsaugomi tuomet, kai sugrįš fizinis kultūros vartojimas. Svarbi detalė kuriant virtualų kultūrinį turinį yra atsisakymas požiūrio, jog virtuali kultūra nėra kultūra. J. Blažiūno nuomone, kultūros romantizavimas ir interneto galimybių nuvertinimas ar/ ir neįvertinimas yra vienas iš esminių veiksnių, kurie užkerta kelią kokybiško virtualaus kultūrinio turinio sukūrimui. Sukurto virtualaus kultūrinio produkto kokybė, atsirandanti įvertinus virtualios erdvės parametrus, kultūriniam produktui suteikia tvarumo, kurį galima laikyti raktu į efektyvų virtualaus kultūrinio turinio išsaugojimą ir neišnyksiančią jo cirkuliaciją ateityje.
Kalbant apie tai, į ką vertėtų atsižvelgti, norint sukurti tvarų virtualų kultūrinį produktą, dalyviai pasidalino keletu svarbių pastebėjimų. Visų pirma, G. Dovydaitis atkreipė dėmesį į tai, jog virtualaus kultūrinio produkto tvarumui reikšmingos įtakos turi skirtingų veiklos sektorių – kultūros, meno bei informacinių technologijų – specialistų bendradarbiavimas. Mezgantis minėtų sektorių specialistų partnerystei tiek G. Dovydaičio, tiek Ž. Vingelio pastebėjimu, menininkai ir kultūros lauko darbuotojai turi būti atviri ir įvertinti informacinių technologijų specialistų svarbą. Diskusijos dalyviai sutiko, jog dažnu atveju informacinių technologijų srities darbuotojai kultūros specialistams ir menininkams atrodo lyg žmonės, kurie tėra reikalingi techniniam produkto ar kūrinio išpildymui. Ribotas informacinių technologijų specialistų įtraukimas į kūrybinius procesus prisideda prie virtualių kultūrinių bei meninių produktų tvarumo trūkumo. Siekiant visuomenei pristatyti kokybišką virtualų kultūrinį ar meninį produktą, pasak diskusijos dalyvių, kultūros bei meno lauke veikiantiems asmenims vertėtų tapti atviresniems pastaboms bei idėjoms specialistų, kurie atstovauja informacinių technologijų lauką. Kitaip tariant, yra svarbu šiuos specialistus suvokti kaip lygiaverčius kūrybinio proceso partnerius. Tokio suvokimo aktualumą išryškina ir diskusijos dalyvių pastebėjimas, jog menininkai ir kultūros lauko darbuotojai, pavyzdžiui, aukštosiose mokyklose nėra mokomi informacinių technologijų pritaikomumo galimybių, nėra supažindinami su informacinių technologijų disciplina ir tai, dažnu atveju, nulemia žalingą informacinių technologijų srities žinių trūkumą.
J. Reklaitė, praplėsdama G. Dovydaičio bei Ž. Vingelio mintis, pabrėžia auditorijos, kuriai yra skirtas kuriamas kultūrinis ar meninis objektas, suvokimo svarbą – ne visoms tikslinėms auditorijoms yra reikalinga virtuali kultūros, meno produkto versija. Supratimas, kokio formato kultūrinis produktas atitinka tikslinės auditorijos lūkesčius, gali padėti išvengti netvaraus virtualaus kultūrinio turinio kūrimo. Svarstant apie virtualaus kultūrinio turinio auditoriją ir jos išsaugojimą pandemijai pasibaigus, J. Blažiūnas atkreipė dėmesį į turinio kūrimo procesų atskleidimą auditorijai. Diskusijos dalyvio nuomone, skaitmeninėje erdvėje dažniausiai yra pristatomas jau galutinis kultūrinis, meninis produktas, nėra pateikiama medžiaga, kuri suteiktų galimybę išvysti kūrybinį procesą, nulėmusį mintyse užgimusios idėjos virsmą į konkretų virtualų produktą. G. Dovydaičio nuomone, išsikėlus virtualios auditorijos išsaugojimo tikslą vertėtų suprasti šios auditorijos elgesio virtualioje erdvėje bruožus. Pavyzdžiui, virtuali erdvė ir virtualaus turinio vartojimas, diskusijos dalyvio pastebėjimu, dažnai siejasi su galimybe atlikti keletą veiksmų vienu metu, todėl kuriant virtualų kultūrinį turinį, vertėtų nevengti į jį integruoti auditorijos skatinimo atlikinėti keletą veiksmų tuo pačiu metu, kuomet yra dalyvaujama virtualaus kultūrinio turinio vartojimo procese. Įsivaizduojamų silpnybių išnaudojimas, G. Dovydaičio pastebėjimu, gali tapti stiprybėmis ir padėti kultūriniams produktams neprapulti masiniame skaitmeninio turinio sraute. Kita vertus, diskusijos dalyvis sutinka, jog virtualių kultūrinių ir meninių produktų išsiskyrimui iš skaitmeninio turinio srauto itin svarbūs yra ir kūrybiški marketingo bei komunikacijos sprendimai.
Diskusijos metu ne kartą nuskambėjo tvaraus ir kokybiško virtualaus kultūrinio turinio kūrimo svarba, todėl vienas iš kilusių klausimų buvo apie tai, kuomet yra tikslinga apmokestinti virtualų kultūrinį turinį. Visi diskusijos dalyviai pastebėjo, jog virtualūs kultūriniai produktai už fizinius kultūrinius produktus pasižymi kur kas aukštesniu prieinamumo lygiu, o virtualaus kultūrinio cirkuliacija virtualioje erdvėje skiriasi nuo jos cirkuliacijos fizinėje aplinkoje, todėl ir apmokestinimo būdai turėtų būti netradiciniai: sutelktinis finansavimas, prenumerata ir panašiai. Kita vertus, J. Reklaitė pastebėjo, jog itin didelė skaitmeninio turinio apimtis gali nulemti tai, jog ateityje teks mokėti už kokybiško turinio atrinkimą. Diskusijos dalyvė, kalbėdama apie virtualios kultūros apmokestinimą, paminėjo ir švietimo svarbą. Ugdymo procese yra svarbu formuoti supratimą, jog kokybiškas kultūrinis turinys yra vertas užmokesčio.
Tuo tarpu J. Blažiūnas, artėjant diskusijos pabaigai, atkreipė dėmesį į tai, jog privatus, nevyriausybinis kultūros sektorius virtualaus kultūrinio turinio kūrimo procesuose ženkliai lenkia valstybinį, biurokratijos aparatuose įstrigusį, kultūros sektorių. Diskusijos dalyvio manymu, nevyriausybinis ir privatus kultūros sektoriai per pastarąjį laikotarpį pristatė daug dėmesio vertų gerųjų virtualaus kultūrinio turinio pavyzdžių. G. Dovydaitis, kaip internetinio meno tyrinėtojas, diskusijos pabaigoje pabrėžė technologinių korporacijų įsiliejimo į virtualią kultūrą klausimo svarbą. Dalyvio nuomone, šio klausimo aktualinimui vertėtų skirti daugiau dėmesio, siekiant išsaugoti kultūros ir meno nepriklausomybę. Kaip bebūtų, internetas yra erdvė, kuri neturi valstybinių sienų, todėl diskusijų kėlimas pastarąja tema turėtų vykti tarpvalstybiniu mastu.
Kauno menininkų namų surengtas renginys „Virtuali diskusija apie virtualią kultūrą“ suteikė galimybę išvysti, kokia plati yra virtualios kultūros tema ir kiek daug gylio yra šios temos analizei. Diskusijos dalyviai renginio pabaigoje virtualaus kultūrinio ir meninio turinio kūrėjams palinkėjo reikšmingų dalykų: nebijoti virtualios erdvės ir jai būdingos kalbos, leistis į virtualios erdvės tyrinėjimą ir pažinimą, prisiimant visą tam reikiamą atsakomybę, ieškoti unikalių sprendimų, atverti platesnes bendradarbiavimo tarp skirtingų disciplinų galimybes ir nekurti plačios takoskyros tarp virtualios ir realios, apčiuopiamos kultūros, nes tai yra du, vienas kitą stipriai papildantys, reiškiniai. Virtualios kultūros vartotojus verta paskatinti būti smalsiais ir leidžiančiais geriau suprasti jų informacinę elgseną bei virtualiam kultūriniam turiniui keliamus lūkesčius. Nepaisant to, jog ateis metas, kuomet pandemijos laikmetis baigsis, virtualios kultūros tema išliks aktuali. Kuo drąsiau žengsime į šios temos pažinimą, tuo daugiau gerųjų virtualios kultūros kūrimo ir vartojimų praktikų išvysime ateityje. Verta tikėtis, jog praėjusieji metai išryškino virtualios kultūros temos aktualumą, o ateityje susidursime su augančiu šios temos analizei skirtų iniciatyvų kiekiu – kaip įrodė ši diskusija, atspirties taškų pokalbiams apie kultūros veikimą virtualioje erdvėje yra išties daug. Turiningos ir prasmingos kelionės po virtualios kultūros plotus!
Kauno menininkų namų Kultūros infocentro organizuotas renginys „Virtuali diskusija apie virtualią kultūrą“ buvo 23-ą kartą organizuotus įsimintiniausio Kauno miesto menininko ir 3-ą kartą organizuotus įsimintiniausios Kauno miesto kultūros iniciatyvos rinkimus lydėjęs renginys.
