Ką tik grįžau iš Londone vykusios ARC (Alliance for Responsible Citizenship) konferencijos. Labai (LABAI) didelis renginys, kuriame pasitaikė visokių žmonių iš, rodos, 77 pasaulio šalių, daugumos niekada nesužinosiu.
Sakyčiau, kad pasaulėžiūrine prasme, tai renginys, pabandęs sujungti tradicinės ir klasikinės liberalios pasaulėžiūros žmones, kuriems atmestinos visos krikščioniškos civilizacijos savigraužos ir naikinimo formos, kurie mato, kad likęs pasaulis baigia mus išstumti ir daugiausia mes patys (Vakarai) esame dėl to kalti, skęsdami savo ideologinėse problemose.
Leftizmas ir postmoderizmas, du skirtingi dalykai, nuėjo taip toli, griaudami mūsų civilizaciją, kad pradeda vienyti bendrai veiklai konservatyvius ir nuosekliai liberalius žmones. Beje, Lietuvoje pastarųjų beveik nebūna, tad sunku paaiškinti, bet įsivaizduokite liberalą, kuris nenori savo liberalizmo primesti visiems.
Pasaulio žiniasklaidoje konferencija pavadinta „Anti-Davosu“ ir bandyta perprasti, kokia jos pasaulėžiūra. Tiesa, kad ji kiek aptaki, bet daug kas ir labai aišku.
ARC atmeta tapatybių politiką, išvešėjusius kapitalizmo išsigimimus, kaltę ir gėdą dėl savo istorijos, apokaliptinę retoriką dėl klimato kaitos. ARC perspėja apie reliatyvizmo, socialinių tinklų, seksualinės revoliucijos, multikultūralizmo, paneigtos transcendencijos žalą.
ARC kviečia vakariečius (čia ir mes) didžiuotis savo civilizacija, jos pasiekimais, tikėti jos ateitimi, norėti toliau kurti pasaulį ir jame dominuoti, o ne gėdytis, užleidžiant vietą Kinijai, Rusijai ir Iranui kaip trims blogio ašims, bandančioms perimti lyderystę pasaulyje.
Sakyčiau, kad jeigu pasaulyje bręsta kažkokio masto konservatyviųjų ir liberalų bendradarbiavimas, tai čia jis buvo geromis sąlygomis: žavu matyti liberalus klausantis ir plojant seksualinės revoliucijos kritikai ar vyskupo Barrono paaiškinimui kaip TEISINGAI Akvinietis aiškino laisvę, kaip galimybę užaugti objektyviam gėriui, o ne kaip savivalę pačiam subjektyviai rinktis, kas gera ir teisinga.
Konferencijoje beveik nekalbėta apie karus ir geopolitiką, bet man iškalbingiausias kitas faktas – joje nebuvo nieko iš Rusijos, nieko iš Kinijos, nieko iš arabų šalių, net ir iš gerųjų Azijos šalių.
Tai Vakarų šalių atstovų (įskaitant tolimus anglosaksus Australijoje) pasitarimas, kaip susitvarkyti savo bėdas, išsikuopti tvartą, atgauti savigarbą, tikėjimą ir norą gyventi, Petersono žodžiais, vesti šį pasaulį bent kiek arčiau rojaus ir toliau pragaro.
Kiek girdėjau, kalbose Rusija paminėta vieną kartą buvusio JAV Atstovų rūmų pirmininko McCarthy kalboje, kaip grėsmė Vakarams, prieš kurią turime ieškoti stiprybės. Dalyvius sveikino ir naujasis JAV Atstovų rūmų pirmininkas, vienas ARC kūrėjų.
Tokiame renginyje kiekvienas randa tai, ko ieško. Turbūt visi, kas tik norėjo, nusifotografavo su Jordanu Petersonu (neįtikėtina, kokį sekinantį krūvį jis pakelia, ir tikrai matosi, kad tai jį sekina), aš apie jį dar irgi šiuo tuo atskirai pasidalinsiu vėliau. Pasisekė susipažinti su ne vienu žmogum, kurį ilgus metus skaičiau ar net publikavau (ar publikuosiu) jo knygas lietuviškai.
Kartais gana kurioziškai ir netikėtai. Su didžiausia man asmeniškai „žvaigžde“ renginyje – Douglasu Murray – nenusifotografavom ir persimetėm tik keliais žodžiais, bet su keliais kitais man daug reiškiančiais žmonėm susibendravome kaip reikiant. Iš to, tikėtina, gims naujų publikacijų, naujų renginių Lietuvoje ir naujų knygų vertimų.
Lengva nusibanalinti, bet konferencija neša prasmingą ir paprastą žinią, kad visi, kam rūpi, turime pareigą pagal savo išgales skleisti tai, kuo tikime, kas vienija ir stiprina mus kaip civilizaciją. Drįsti kalbėti tiesą cenzūros laikais. Negyvendamas pagal tai, kuo tiki, apskritai iš tiesų negyveni. Konferencijoje nuskambėjo daug dalykų, kurie buvo labai teisingi, labai prasmingi ir verti Lietuvos žmonių dėmesio.
Todėl labai verta ir labai kviečiu pasekti ARC Youtube paskyrą – ten rasite daug vertingo turinio. Tuo tarpu gavęs priminimą, kad kalbėti, rašyti, versti ir publikuoti prasminga, grįžtu prie darbų. Žmonės visame pasaulyje dairosi ir ieško įkvepiančio pavyzdžio, kuriuo gali sekti. Būna, kad randa.
Nuotraukose su prof. Davidu Engelsu, dr. Jamesu Lindsay (mano lietuviškai leisto pasaulinio bestselerio „Ciniškosios teorijos“ autoriumi) ir kitais.
Vytautas Sinica yra Nacionalinio susivienijimo partijai atstovaujantis Vilniaus miesto tarybos narys. Tekstas iš autoriaus Facebook paskyros.
