Praėjusių metų gruodis Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus Vilkijoje muziejininkams ir etninės kultūros puoselėtojams Vidai ir Arūnui Sniečkams padovanojo puokštę džiugių akimirkų ir naujienų, kurios persikėlė ir į šiuos metu, bei pakylėjo naujiems kūrybiniams sumanymams.
Jautė pakylėjimą
Už etninės kultūros puoselėjimą ir sklaidą šiuolaikinėje visuomenėje vilkijiečiai prieš metus buvo apdovanoti Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija. Be to, vieninteliame anglų kalba leidžiamame „Draugo naujienų“ priede žurnale apie Lietuvos kultūrą „Lithuanian Heritage“ („Lietuvos paveldas“) 2019 m. gruodžio numeryje išspausdintas straipsnis apie V.Sniečkuvienės kuriamus šiaudų sodus, jų prasmę ir vietą Lietuvos kultūroje.
„Galbūt nuskambės keistai, bet pandemija ir pirmasis karantinas mane labai pakylėjo. Jaučiausi, kaip naujai gimęs. Iki tol daugiausia laiko skirdavome muziejaus lankytojams, todėl pauzė veikloje išėjo į naudą. Galėjau pasirūpinti ir pagražinti muziejaus aplinką, daugiau laiko skirti nemėgstamiausiam darbui – inventorizacijai ir dokumentacijai“, – šypsojosi Arūnas Sniečkus.
Ne mažiau medžio skulptorius džiaugiasi ir dėl to, kad atsirado daugiau laiko įrankiams į rankas paimti. Jis išdrožė keletą naujų skulptūrų, restauravo ne vieną seną, padarė detalių nameliui papuošti.
Pasirūpino rodykle
Ne veltui sakoma: „kriaučius nuplyšęs, šiaučius be batų“. Nors ir žinojo, kad muziejus praranda ne vieną lankytoją, A.Sniečkus vis neprisiruošė išdrožti rodyklės į Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų.
„Atvažiavę į Vilkiją žmonės pirmiausia stabteli prie bažnytėlės. Čia yra apžvalgos aikštelė, atsiveria graži panorama. Pasigrožėję reginiu, jie leidžiasi žemyn, į muziejų. O rodyklės nėra, tad blaškosi, kol suranda, o kartais ir nesuranda. Plyšo kantrybė ir padariau. O kad nebūtų tik paprasta rodyklė, panaudojau koplytstulpio motyvų“, – pasakojo muziejininkas ir etninės kultūros puoselėtojas.
A.Sniečkus norėjo rodyklę pastatyti posūkyje į Kauno Mažąją gatvelę, bet sulaukęs atsakymo, kad esama kliūčių, nusprendė, kad bus gerai ir šalia muziejaus. Rodyklės pastatymas praktiškai sutapo su antrojo karantino paskelbimu. „Šis darbas jau duoda rezultatų. Neseniai Vilkijoje viešėjo vyrukai, kuriantys platformą užsienio turistams. Jie pastebėję rodyklę užsuko į muziejų, pafilmavo. Vyrukai tvirtino esą apsalę nuo Vilijos vaizdų – taigi pateksime į gražiausių Lietuvos vietų sąrašą“, – džiaugėsi pašnekovas.
Širdį muziejininkui glosto ir tai, kad šį drožinį vertina ir vietos gyventojai. „Yra prasmė ką nors daryti, jei tai patinka nors vienam žmogui. Kaimynas dabar kas rytą išeina, pastovi prie rodyklės ir yra ne kartą sakęs: „kaip dabar smagu!”, – tvirtino A.Sniečkus.
Paroda tapo nuotoline
Pandemija ir karantinas nenubraukė ir kitų vilkijiečio veiklų. Šiuo metu Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje veikia grožio, šilumos ir meilės prisotintų Albinos Žiupsnytės darbų paroda. A.Sniečkus atviravo: gali būti, kad tai – jau paskutinė kaunietės dailininkės ir rašytojos paroda. Karantinui užvėrus muziejų duris, atvykusieji į Vilkiją negali pasigrožėti kupinais religinių simbolių, smulkiausiomis detalėmis išpieštų, ramybę ir susikaupimą spinduliuojančių dailininkės darbų.
Vis dėlto V. ir A.Sniečkai lanksčiai prisitaikė prie pakitusių sąlygų: į Facebook paskirą kas antrą dieną įkelia po vieną kūrinio fotografiją ir autorės tekstą, apibūdinantį tą darbą. Paroda tapo virtuali. „Bet jau darosi liūdna, stinga žmonių ir bendravimo“, – prisipažino muziejininkas.
Jis neslėpė nusivylimo: Vilkijoje, ypač per pietų pertrauką, parduotuvė sausakimša. „Žmonės yra medžiotojai. Atėjus į parduotuvę, jiems visi saugikliai išsijungia, žmonės mato tik daiktus. Muziejuje atstumą ir srautus lengviau suvaldyti, bet jie – uždaryti, o parduotuvės – atviros“, – piktinosi pašnekovas.
Pavasarinių nuotaikų nebėra
Antrojo karantino metu A.Sniečkus jau nebejaučia pakylėjimo: „Būčiau visiškai laimingas, jei galėčiau nepaliaujamai puošti muziejų ir gražiomis pasakomis dalintis su žmonėmis, bet daug laiko atima popierėliai, o žmonės į muziejų ateiti nebegali“.
Muziejininkas prisipažįsta pavargęs ne tik nuo dokumentacijos, bet ir dūdmaišininkų festivalio organizavimo. „Labiausiai ūpą kerta tai, kad užsieniečiai važiuoja su džiaugsmu, o lietuvius tenka ilgiausiai įkalbinėti, kad nebūtų gėda prieš svečius, nes jų – daugiau. Matyt, ši tradicija buvo išrauta iš mūsų kultūros ir sunkiai grįžta. Vis dėlto, galiu pasidžiaugti: prieš keliolika metų, kai su Gvidu Kovėra pradėjome organizuoti festivaliukus, Lietuvoje tebuvo vos keli dūdoriai, o dabar jau priskaičiuojame per šimtą“, – atgaivinta tradicija džiaugėsi pašnekovas.
Kiek šviesesnėmis nuotaikomis gyvena V.Sniečkuvienė. Neseniai į Kroatiją iš muziejaus iškeliavo du jos sodai. „Mums didelė garbė, kad trapioje Vilniaus etninės kultūros centro penkiolikos šiaudinių sodų siuntoje net du yra iš Vilkijos, kad su šia lietuvių dekoratyvinės dailės tradicija galės susipažinti Kroatijos žmonės“, – sakė etninės kultūros puoselėtoja.
Be to, Kaune, Perkūno name atidaryta paroda „Sodų sakmės“. Joje sukasi ir istorijas pasakoja beveik 70 nuostabių sodų, „užaugintų“ rišėjų iš visos Lietuvos, tarp kurių – ir V.Sniečkuvienės. Ekspoziciją galima pamatyti neišeinant iš namų, virtualiai.
Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena”
