Ūkininkai priversti nuolat aiškintis, kad ne dėl jų kaltės brango maistas ir kad ūkininkai nėra prieš žaliąjį kursą. Dėl Europos Sąjungoje ir Lietuvoje vykdomos žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos atsidūrėme šioje situacijoje. Vykdoma politika tiesiogiai siejasi su vaizdu parduotuvių lentynose ir kylančiomis kainomis. Tai pabrėžiama Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) išplatintame pranešime.
Kaimo žmonėms, nurodo LŪS) ši politika blogina ūkininkavimo perspektyvas. „Kyla klausimas, ar politika sutampa su tikraisiais visuomenės lūkesčiais. Kokie tikslai visuomenei yra svarbesni už apsirūpinimą saugiu ir sveiku maistu? Suvokimas, ko iš Lietuvos kaimo tikisi visuomenė, padėtų žemdirbiams priimti sprendimus dėl ūkio plėtros, o gal laikas jiems likviduoti ūkį ir imtis kitos veiklos,” – mano ūkininkų atstovai.
Šių metų birželio 9 d. Akademijoje, Kauno r. vykusiame Lietuvos ūkininkų sąjungos XXXVII-ajame Suvažiavime priimtu nutarimu ūkininkai kreipiasi į visuomenę bei politikus, kviesdami juos diskusijoms ir susitarimui dėl Lietuvos kaimo ateities: prie kokių valstybės strateginių tikslų visuomenė linkusi prisidėti savo resursais ir į kokius piliečių lūkesčius linkę įsiklausyti politikai formuodami Lietuvos regionų vystymo politiką.
LIETUVOS ŪKININKŲ SĄJUNGOS XXXVII-ojo SUVAŽIAVIMO PASIŪLYMAS
visuomenei ir politikams susitarti dėl Lietuvos kaimo ateities
Lietuvos kaimo problemos neaplenkia ir daugiau ar mažiau paliečia visus šalies gyventojus. Žemės ūkio politika tiesiogiai susijusi su gyventojų aprūpinimo maistu strategijos sėkme. Nuo jos įgyvendinimo efektyvumo priklauso maisto ir jo kokybės pasirinkimo įvairovė bei maisto kainos. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika yra neatsiejama dalis bendroje Lietuvos regionų vystymo politikoje.
Šios ir anksčiau buvusių vyriausybių programose netrūksta skambių frazių apie aukštai išsikeltus tikslus: gyvenimą piliečiams padaryti sočiu, sveiku, aprūpintu ir laimingu. Nuolat žadama, kad šalies politika bus subalansuota ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu. Deja, politikos įgyvendinimo rezultatas neatitinka pažadų ir nepateisina piliečių lūkesčių.
Maistas Lietuvoje brango sparčiausiai Europos Sąjungoje ir jo brangimas buvo vienas iš pagrindinių aukštos infliacijos veiksnių. Atskirų žemės ūkio sektorių produkcijos gamyba ritasi nuo krizės iki krizės ir grasina tapti visą Lietuvos žemės ūkį apimančiu reiškiniu. Maisto parduotuvių lentynas vis gausiau užpildo importuoti maisto produktai.
Nors geografinė šalies padėtis ir klimatas tikrai leidžia aprūpinti šalies vartotojus Lietuvoje užaugintais ir pagamintais produktais, bet gamybai nuolat vis aukščiau keliami reikalavimai verčia ūkininkus patirti papildomas išlaidas.
Tai didina produkcijos savikainą, todėl Lietuvos ūkininkų produkcija tampa nekonkurencinga prieš atvežtinę produkciją, kuriai pagaminti panašių reikalavimų kitose šalyse nebuvo keliama. Lietuvos ūkininkams, lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių ūkininkais, žemės ūkio produkcijos gamybos rėmimas iš ES fondų yra mažesnis, ir dar labiau sumažėjęs dėl Lietuvos valdžios sprendimais grįstos valstybės rėmimo politikos.
Mažėjant pajamoms iš žemės ūkio, o kitų alternatyvių pajamų negaunant, žmonės priversti emigruoti. Kaimo demografiniai rodikliai prastėja: kaimas sensta, tuštėja, sparčiai praranda darbingo amžiaus žmones. Tendencijos aiškios, kad darbuotojų trūkumas ilgainiui mažins galimybes vystyti žemės ūkio gamybą, iš kaimų trauksis kiti verslai, kaimo gyventojams aštrės problemos dėl teikiamų paslaugų prieinamumo ir kokybės, nebus kam rūpintis infrastruktūra ir kraštovaizdžiu. Gilėjanti regionų atskirtis neišvengiamai didins socialines problemas, kurių sprendimui ateityje valstybė bus priversta skirti vis didesnę dalį mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių.
Atėjo laikas įsivertinti ir koreguoti Lietuvos strateginius tikslus. Už jų įgyvendinimą ir toliau turės atsakomybę prisiimti valdžia, bet demokratinėje valstybėje piliečiai turi pasirikimą. Siūlome diskutuoti ir susitarti, prie kokių tikslų visuomenė linkusi labiausiai prisidėti savo pinigais ir darbu. Galime turėti daug ambicingų tikslų, bet resursai riboti, tad išeitis viena – resursus reikia racionaliai paskirstyti ir efektyviai naudoti. Reikia aiškios piliečių valios, kokia yra prioritetų seka:
- Gerovės valstybė (pasiturintys piliečiai, tarp kurių yra mažiausia atskirtis, vieno vystymosi greičio Lietuva);
- Lietuvos piliečių garantuotas aprūpinimas saugiu, sveiku ir įperkamu maistu;
- Valstybės ir piliečių saugumo užtikrinimo sistemos stiprinimas (krašto apsauga, teisėsaugos struktūrų stiprinimas);
- Lyderiaujanti šalis aplinkosauginių projektų įgyvendinimo srityje;
- Sveikatos, švietimo, kultūros sektoriuose reformų sėkmingas įgyvendinimas;
- Auštųjų technologijų proveržio užtikrinimas (ambicijos tapti kosmoso technologijų, informacinių technologijų, biotechnologijų, lazerių technologijų ir kitų aukštųjų technologijų lyderiaujančia šalimi pasaulyje);
- šalis mega atsinaujinančios energetikos projektų plėtotoja (saulės, vėjo jėgainių parkai sausumoje ir jūroje);
- kiti tikslai.
Nors visi tikslai yra svarbūs ir nevalia nei vieno iš jų atsisakyti, bet piliečių padiktuota prioritetų seka leistų politikams neišradinėti dviračio, nekurti naujų muilo burbulo likimo vertų projektų, o iškart imtis darbų, kad geriausiu būdu būtų paskirstyti ištekliai ir patenkinami piliečių lūkesčiai.
Neišvengiamai artėja rinkimai į Lietuvos ir Europos Sąjungos valdžios institucijas, tad politikai šiuo metu linkę įsiklausyti į piliečių lūkesčius, todėl Lietuvos ūkininkų sąjunga siūlo visuomenei, žemdirbius atstovaujančioms organizacijoms, nevyriausybinėms organizacijoms aktyviai įsijungti į diskusiją ir susitarti dėl Lietuvos kaimo ateities visų kitų tikslų kontekste.
Dėl vykdomos politikos žemdirbiai yra pasirinkimų kryžkelėje, tad jiems svarbu jausti visuomenės palaikymą, svarbu žinoti, kad duonos augintojo darbas piliečiams vis dar yra svarbus. Tai daugeliui ūkininkų padėtų priimti lemiančius sprendimus dėl ūkininkavimo perspektyvos, o gal kitos misijos visuomenėje.
Ūkininkai tikisi, kad aprūpinimas maistu bus pripažintas valstybės strateginiu tikslu, kad tam pritars visuomenė ir dėl to susitars politinės partijos ir pasirašys atitinkamą dokumentą. Tikimės, kad šiam tikslui pasiekti bus skiriamas deramas būsimų valdžių dėmesys.
Lietuvos ūkininkų sąjunga kviečia politikus, politines partijas susitikimams su ūkininkų bendruomene diskutuoti dėl politinių partijų programų turinio. Tikimės, kad kaimo plėtros ir žemės ūkio politikos srityje programoms galėsime pasiūlyti ne tik skambių frazių, bet ir aiškiai apibrėžtus tikslus, siektinus rodiklius ir nurodyti programų finansavimo šaltinius.
