Savivaldybės ir jų valdomos įmonės deda reikšmingas pastangas stiprindamos savo valdyseną, taikant gerosios valdysenos praktikas savo veikloje, tačiau Valdymo koordinavimo centro (VKC) vertinimai rodo, kad savivaldybių valdomų įmonių (SVĮ) sektoriuje vis dar išlieka spragų. Jų – gerokai daugiau nei valstybės valdomose įmonėse.
Apie šias tendencijas, jų priežastis ir galimus sprendimus VKC atstovai diskutavo su savivaldybių merais, vicemerais ir administracijų vadovais, pristatydami jiems gerosios valdysenos praktikas ir jų teikiamą naudą valstybės valdomų įmonių sektoriuje.
VKC surenkama informacija apie SVĮ valdyseną rodo, kad šio sektoriaus įmonių valdysenos spragos daugiausia pastebimos nepriklausomų kolegialių narių atrankose, vadovų premijavimo procedūrose, informacijos atskleidime, viešinime, strateginiame planavime ir valdyme.
Kaip teigia VKC laikinai vadovaujanti Jurgita Bagdonienė, dalį tokių skirtumų lemia esamas reguliavimas, kuris savivaldybių valdomoms įmonėms dažniau yra rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio. Tai atsispindi tiek atskaitomybės, tiek skaidrumo praktikose, kurios nėra taikomos vienodai visose savivaldybėse.
Pagrįstų klausimų, pasak J. Bagdonienės, kelia ir savivaldybių taikomos nepriklausomų valdybų narių atrankos praktikos.
„Nors savivaldybės laikosi reikalavimo, kad bent pusė valdybos narių būtų nepriklausomi, kai kuriose savivaldybėse pastebima, kad tokie nariai vienaip ar kitaip yra susiję su savivaldybe. Taip pat per pastaruosius penkerius metus reikšmingai sumažėjo savivaldybių valdomų įmonių, kuriose sudarytos valdybos, skaičius. Jei prieš penkerius metus valdybos veikė 137 įmonėse, tai 2024 metais jų liko tik 43. Tokia tendencija kelia klausimų dėl savivaldybių valdomų įmonių valdymo depolitizavimo ir profesionalumo“, – pastebi J. Bagdonienė.
VKC vertinimu, spragų matoma ir atlygio už darbą valdybose praktikoje. Daliai savivaldybių valdomų įmonių būdingas tik formalus valdybos narių atlygis, pavyzdžiui, siekiantis 50 eurų per mėnesį. Toks atlygis sudaro vos kelis procentus įmonės vadovo atlygio, nors galiojantis reguliavimas numato, kad valdybos nario atlygis turėtų sudaryti ne mažiau nei ketvirtadalį vadovo vidutinio atlygio.
Tobulintinos ir savivaldybių valdomų įmonių strategijų rengimo praktikos. VKC siekia, kad ir šiame sektoriuje būtų įdiegta praktika kasmet peržiūrėti ir atnaujinti strateginius veiklos planus – nebūtinai juos keičiant iš esmės, tačiau atnaujinant finansines prognozes ir kitą pasikeitusią kontekstinę informaciją. Taip pat pastebima, kad iš akcininko pusės rengiami lūkesčių raštai neretai būna per daug bendro pobūdžio ir nepakankamai pritaikyti konkrečioms įmonėms – kai kuriais atvejais taikomas tas pats lūkesčių rašto šablonas, pakeičiant tik įmonės pavadinimą ir veiklos aprašymą, tačiau paliekant identiškus lūkesčius.
Nors spragų SVĮ valdysenoje ir netrūksta, vis tik, pasak VKC laikinai vadovaujančios J. Bagdonienės, savivaldybės deda nemenkas pastangas atliepti esamą reguliavimą.
„Spragos, kurias pastebime nėra sisteminės, t. y. nepasireiškia visose savivaldybėse, o tik keliose iš jų. Šiai dienai galima pasidžiaugti, kad savivaldybės kryptingai siekia gerinti įmonių valdyseną bei, kiek pajėgia, diegia valdysenos priemones savo įmonėse. SVĮ valdysenos kokybei nemažą įtaką daro tai, kad didžioji dalis SVĮ portfelio įmonių yra mažos ir ne visada turi pakankamai išteklių įgyvendinti keliamus reikalavimus. Dažnu atveju kokybinį valdysenos šuolį pasiekti galima tik konsoliduojant įmones ir apjungiant panašią veiklą vykdančių įmonių valdymą“, – sako J. Bagdonienė.
Atsižvelgiant į nustatytas SVĮ valdysenos spragas, savivaldybėms ir savivaldybių valdomoms įmonėms rekomenduota stiprinti gerosios valdysenos praktikas, vadovaujantis aukštais VVĮ sektoriuje taikomais standartais. Rekomendacijos apima kokybiškų ir savalaikių lūkesčių raštų rengimą, pagrindinių veiklos rodiklių (KPIs) savo valdomoms įmonėms nustatymą ir jų įgyvendinimo stebėseną, strateginių veiklos planų rengimo ir kasmetinio jų atnaujinimo užtikrinimą, nepriklausomumo kriterijų kolegialių narių atrankose laikymąsi, atlygio principų taikymą, atskaitomybės bei tinkamo viešinimo užtikrinimą bei kokybišką specialiųjų įpareigojimų identifikavimą ir apskaitą.
