Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje aidint kultūros ir žiniasklaidos atstovų pareiškimams „šalin rankas nuo laisvo žodžio“, verta kelti paprastą, bet esminį klausimą: o nuo kokio žodžio iš tiesų reikalaujama traukti rankas? Ar tikrai kalbama apie visų laisvę reikšti mintis, ar apie teisę toliau dominuoti vienai – jau dešimtmetį vyravusiai – pozicijai?
Mano atsakymas aiškus: šalin rankas nuo subjektyvaus žodžio, kuris ilgą laiką buvo pateikiamas kaip vienintelė tiesa. Jei jau kalbame apie laisvę, turėkime drąsos pasakyti atvirai – Lietuvoje nuomonių įvairovė ilgą laiką buvo stumiama į paribius. Tie, kurių nuomonės nesutapo su „teisinga linija“, dažnai likdavo ne tik negirdimi, bet ir sąmoningai ignoruojami arba marginalizuojami.
Ir štai dabar, kai atsiranda galimybė atverti viešąją erdvę platesniam balsų spektrui, kai visuomenė reikalauja tikro pliuralizmo, staiga pasigirsta kaltinimai, esą vyksta „puolimas prieš laisvę“. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai siekis leisti egzistuoti daugiau nei vienai nuomonei yra grėsmė? Galbūt tikroji baimė – prarasti ilgai turėtą monopolį viešojo diskurso formavime?
Kur buvo ta laisvė anksčiau?
Kultūros ir žiniasklaidos atstovų protestai šiandien pateikiami kaip kovos dėl demokratijos ženklas. Tačiau pripažinkime – kultūros problemos prasidėjo ne šiandien, ir tikrai ne dabartinė valdžia jas sukūrė. Jas įtvirtino metų metus trunkanti sistema, kurioje finansavimai, sprendimai ir viešos tribūnos dažnai atitekdavo tiems patiems veidams ir naratyvams.
Jei jau kalbame apie laisvę, turėtume paklausti: kodėl anksčiau niekas taip aistringai nekovojo už visų balsų girdėjimą? Kodėl kai kurios nuomonės ilgus metus buvo ignoruojamos, išjuokiamos ar tiesiog nepatenkančios į eterį?
Kas vyksta su žiniasklaida šiandien?
Dabar stebime paradoksą – kai kurie žiniasklaidos atstovai šiandien pristato save kaip laisvės gynėjus, nors jų veikla ilgą laiką buvo artimesnė vienos nuomonės propagavimui, o ne tikros diskusijos skatinimui.
Viešoji erdvė turi priklausyti visiems, o ne kelioms institucijoms ar grupėms, kurios mano turinčios teisę nuspręsti, kas yra „teisinga“ nuomonė ir kas – ne.
Šiandien girdime, kad kažkam „neleidžiama dirbti“. Tačiau gal problema ne draudimuose, o pagaliau atsiradusioje atskaitomybėje ir reikalavime atstovauti visai visuomenei, o ne jos daliai? Ar tikrai tai puolimas? O gal – daugelio ilgai lauktas pokytis?
Laisvas žodis – ne privilegija, o pareiga
Jeigu iš tiesų trokštame laisvos Lietuvos, turime leisti laisvai skleistis nuomonėms – ir toms, kurios patinka daugumai, ir toms, kurios prieštarauja dominuojančioms kultūrinėms ar žiniasklaidos tendencijoms. Tik tada galime sakyti, kad giname ne tik savo interesą, bet ir demokratijos principus.
Tikrasis pavojus laisvei kyla tada, kai viena pusė nori įtvirtinti savo nuomonę kaip neginčijamą tiesą, o bet kokį kitokį matymą bando užčiaupti, apkaltinti ar pažeminti.
Lietuvai dabar kaip tik reikia ne mažiau laisvės, o daugiau jos – daugiau erdvės skirtingoms idėjoms, diskusijai, argumentams, kritikai, ginčams ir drąsai kalbėti be baimės.
Laikas grįžti prie tikrojo laisvo žodžio – tokio, kuris nepataikauja, neprimeta ir nebijodamas išgirsti kitokių balsų kuria brandžią visuomenę.
