Dar visai neseniai protestas Lietuvoje nebuvo įprasta reakcijos forma. Tačiau paskutiniaisiais metais šis socialinis reiškinys mūsų visuomenėje sutinkamas vis dažniau – mitingais, piketais, susibūrimais visuomenės grupės ar pavieniai asmenys stengiasi būti išgirsti, perduoti vienokias ar kitokias idėjas bei daryti įtaką sprendimams.
„Kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa“, – prisipažįsta festivalio „Audra“ metu vyksiančių kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for…“ viena iš kūrėjų, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, kuri kartu su kolega aktoriumi Gediminu Rimeika ir kitais scenos menininkais bei tyrinėtojais birželio 27 – liepos 2 dienomis gilinsis į protestą, jaunų žmonių problemas kasdienybėje bei taps tarpininkais tarp idėjos, miesto ir jauno žmogaus.
Į festivalį „Audra“ ateinate su projektu – kūrybinėmis dirbtuvėmis „We stand for…“, kurių metu paliesite labai įdomų ir paskutiniais metais itin aktualų socialinį reiškinį – protestą. Kodėl tyrinėjimui buvo pasirinkta tokia reakcijos forma ir ką jums, kaip kūrėjams, svarbu ja perduoti?
Uršulė Bartoševičiūtė: Susirinkimų laisvė, kaip pamatinė demokratinė laisvė, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, ir kituose dokumentuose. Ji privalo būti nuolat permąstoma, kontekstualizuojama ir apie tai ypač svarbu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Visi anksčiau minėti dokumentai šią teisę įvardija kaip vieną centrinių įrankių demokratijos užtikrinime. Tai yra pilietinius, socialinius procesus ypač stipriai ir staigiai akseleruojantis veiksmas. Aš į šį procesą su jaunais žmonėmis įeinu „lygiomis“ – man tai taip pat tyrinėjimų objektas, nemanau, kad dirbtuvėse egzistuos mokytojo – mokinio dinamika. Yra jaunosios kartos problemų ir procesų, kurių aš nebesuprantu, neužčiuopiu ir noriu išgirsti šias problemas iš pirmų lūpų – suprasti už ką ir prieš ką pasiruošę pasisakyti paaugliai ir jauni suaugę. Kaip savo idėjas reprezentuoti pasitelkiant menines formas, kaip pasinaudoti miestu kaip scena, kaip išsigryninti, už ką ir prieš ką yra stovima, kaip žinoti savo teises, laisves ir pareigas, išlieka svarbiausiais projekto klausimais.
Dar visai neseniai protestas Lietuvoje buvo labiau išimtis nei taisyklė. Turbūt sudėtinga kalbėti ir apie mūsų mitingo kultūrą. Kaip manote, kodėl šis pareiškimų įrankis mūsų šalyje atsirado tik dabar? Kaip įsivaizduojate jo tolimesnę raidą?
U.B.: Esame įpratę taip save pozicionuoti – esą esame labai rami, tyli, viešų pareiškimų vengianti visuomenė. Tačiau istoriškai turime ne vieną precedentą, kai susibūrimai, tam tikras visuomeninis spaudimas, keitė politinį tvarkaraštį. Ir Romo Kalantos aktas, ir dainuojanti revoliucija, ir Sausio 13-osios įvykiai – visa tai aktyvios pilietinės visuomenės aktai. Nepailstantys aktyvistai užtikrino susibūrimo laisves ir pirmosiose „Vilniaus Pride“, o praeitąmet – ir „Kaunas Pride“.
Išties, paskutiniu metu visuomenė dažniau susirenka kalbėti apie socialinius probleminius taškus, tokius kaip partnerystės įstatymas, pandemijos valdymo politika, Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai ir panašiai.
Šių procesų suaktyvėjimą, visų pirma, siečiau su pandemija ir abejonėmis dėl jos valdymo politikos. Žmonės pavargo, buvo izoliuoti, ilgėjosi bendruomenės jausmo, per dvejus metus pasijuto nutolę nuo įtakos sprendimams, jautėsi negirdimi, neišklausyti, nutildyti, pažeminti. Tai – sudėtingi, pavojingi jausmai. Tačiau pirmieji protestai pasirodė sėkmingi, susilaukė didžiulio susidomėjimo, taigi šie procesai įgavo pagreitį. Ir visgi – kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa.
Gediminas Rimeika: Man atrodo, tai yra būtinas įvykis, kurio metu turime galimybę taikiai išgirsti bendruomenių balsą.
Kaip ir kiek menas, kultūra gali veikti mitingų bei protestų kultūrą?
G.R.: Neturiu kito apibrėžimo kaip tik „daug“.
U.B.: Manau, kad tai susisiekiantys indai. Bendruomenės pasitelkia meninius, performatyvius veiksmus norėdamos būti išgirstos. Jie piešia transparantus, dainuoja, šoka, atlieka tam tikrus veiksmus apibrėžtoje erdvėje ir laike, veda tam tikrus performatyvius socialinius ritualus. Mano nuomone, tai bene gryniausia meno rūšis. Ji turi ir spektakliui / performansui būdingus komponentus – atliekantįjį, žiūrintįjį, apibrėžtą laiką ir erdvę, idėją, ideologiją. Labai įdomu dekonstruoti mitingo, protesto veikimo principus. Galime kvestionuoti tokius populiarus menininkus ar menininkų grupes kaip Christoph Schlingensief, „Center for Political Beauty“, Vienos Akcionistus, Ai Weiwei, „Guerilla Girls“ – būtent šie kūrėjai yra menininkai: aktyvizmas, politinis angažuotumas yra arba neatsiejama jų kūrybos dalis, arba centrinė kūrybos tema.
Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, kad viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.
Būsimų kūrybinių dirbtuvių dalyviai – 10-12 klasių moksleiviai. Regis, jau nebe tie labiausiai maištaujantys paaugliai, tačiau vis labiau į suaugusiųjų gyvenimą žengiantys, aktyvūs, smalsūs žmonės. Kuo dar išsiskiria ši amžiaus grupė?
G.R.: Manau, kad tai svarbi amžiaus grupė, kurią visuomenė dažniau verčia klausyti negu išsakyti, kalbėti, formuoti savo nuomonę.
U.B.: Smagiai sutapo, kad Seime priimtas įstatymas, pajauninantis minimalų Seimo narių amžių. Taigi šie žmonės – jau be penkių minučių potencialūs Seimo nariai. Man atrodo, kad mes dažnai nuvertiname gimnazijos amžiaus žmonių sąmoningumą dalyvaujant politiniuose ir bendruomeniniuose procesuose, mokyklose skatindami juos mąstyti ir veikti konservatyviai, tradicionalistiškai, kanoniškai. Mąstymo procesai kinta iš esmės – išjudame iš binarinių suvokimo ribų, tačiau mokinius vis dar verčiame rašyti keisčiausius rašinėlius, neįtraukiant jiems svarbių temų, tokių kaip tapatybė, identitetas, politiškumas ir panašiai. Kalbame apie abstrakčias, dažnai krikščioniškas vertybes. Taip, jos svarbios, tačiau progresas slypi iš esmės permąstytuose galios santykiuose ir mechanizmuose.
Šiandien protestai vyksta ne tik gatvėse – socialinėje erdvėje labai lengva ne tik išreikšti vienokią ar kitokią nuomonę, dalintis įvairaus pobūdžio naujienomis, skleisti norimą informaciją, rasti bendraminčių, bet ir būti pelnytai ar visiškai nekaltai nucancelintam. Kaip manote, ar gyvi protestai vis dar išlieka paveikesne, daugiau dėmesio iš reikiamų žmonių ar institucijų sulaukiančia forma?
G.R.: Taip, išlieka.
U.B.: Gyvas protestas, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbus dėl savo galimybių performatyvumui. Čia galėtume palyginti meno stebėjimą online ir gyvai: abu variantai yra įmanomi, tačiau fizinis dalyvavimas vienoje vietoje vienu metu kartu su savo bendruomene turi visai kitokią įtaką ir paveikumą.
Nuomonės raiškos internete nelaikyčiau tapačia protestui. Tai daugiau aktyvizmas, nuomonių pliuralizmas, diskusija. Tačiau su nekantrumu laukčiau įdomių skaitmeninių protesto akcijų, kai perbraižomos skaitmenos – analogo ribos.
Svarbu ir ką laikysime protestu – juk egzistuoja ir hakeriai, pavyzdžiui, „Anonymous“ grupė. Ar tai aktyvizmas, mitingas, protestas? Nežinau – reikės išsiaiškinti su jaunais žmonėmis.
Kaip manote, kiek menininkas, kūrėjas arba tiesiog jaunas žmogus turi laisvės išsakyti savo nuomonę? Ar normalu, kad atšaukimo kultūra gali būti protesto pasekme?
U.B.: Verčių (ang. value) ir nuomonių pliuralizmas yra sudėtingas, permąstymo reikalaujantis procesas, o ne demokratijos status quo. Pliuralizmo kaip tokio įvertinimas ir persvarstymas ir vyksta pilietiškai angažuotoje visuomenėje. Aš, kaip jauna menininkė, jaučiu laisvę išsakyti savo nuomonę, tiesa pasakius, nesu iš kolegų girdėjusi apie bet kokį susidorojimą ar cenzūrą kultūrinėse įstaigose dėl jų politinių pasisakymų. Šiose įstaigose egzistuoja kitos problemos. O dėl atšaukimo kultūros – į galvą neateina pavyzdys, kad protestuojantis žmogus būtų cancelintas. Jie gali būti atšaukiami dėl veiksmų ar pasisakymų, bet ne dėl pačio protesto akto: čia svarbus turinys, o ne forma.
G.R.: Menininkas ir jaunas žmogus yra skirtingi dalykai. Mes visi turime laisvę išsakyti savo nuomonę, nes gyvename demokratinėje valstybėje. Reikia džiaugtis tokia privilegija.
O koks vaidmuo protestų kultūroje tenka miestui?
G.R.: Miestas yra erdvė, aplinka, namai.
U.B.: Vienas iš dviejų centrinių – mūsų projekto rėmuose – asmuo, kuris yra bendruomenės narys, susiduria būtent su miestu. Kiekvienas miestas turi savo ritmą, kultūrą, greitį, problemas. Tai jau susiję ir su platesniais diskursais, tokiais kaip erdvės / miesto architektūros filosofija ir politika, viešųjų erdvių naudojimo kultūra, kuri gali daug pasakyti apie politinę miesto kryptį, klasinį miesto iš(si)skirstymą ir t.t.
Nors dirbtuvėse aprėpsime ir globalesnes problemas, manau, kad gyvenamoji erdvė yra labai svarbi.
„Meno ir mokslo laboratorijos“ – MMLAB – veiklose nuolat skatinami eksperimentai: naujų temų, formų paieškos, labai svarbi jaunų kūrėjų paieška ir įtraukimas, kurio metu, turbūt galima sakyti, įvyksta tam tikri mainai tarp profesionalo ir savo kelią pradedančio arba dar tik jo ieškančio žmogaus. Kas svarbiausia tokioje bendrystėje ir bendradarbystėje? Kokias patirtis išsineš „We stand for…“ dalyviai?
U.B.: Man šiame projekte svarbus kolektyvinis tyrimas kaip kūrybos strategija. Įdomu, kad ateiname su labai konkrečia forma – protestu – tačiau neprimetame jokio turinio. Tiek tarp mentorių, tiek su dalyviais nesame iš anksto nusprendę, už ką ar prieš ką stovime, težinome formą. Neabejoju, kad netgi mudu su Gediminu, nors sutardami dėl kai kurių problemų, dėl kitų turbūt diskutuosime. Man įdomu, kaip susidurs skirtingi politiniai žiūros taškai ir kokią sinergiją jie sukurs.
Su visais projekto mentoriais užsiimame labai skirtinga kūrybine praktika temine prasme – mūsų nejungia, pavyzdžiui, tai, kad esame visi vienodai socialiai ar politiškai angažuoti, nesame iš vieno miesto ar vieno teatro. Tokiame bendradarbiavime esminis dėmuo yra nuolatinis jėgos pa(si)skirstymo tam tikroje grupėje kvestionavimas.
G.R.: Šį klausimą sunku atsakyti, nes tai bus aišku kūrybinio proceso metu, kuris yra be galo svarbi šio projekto dalis.
Festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių dirbtuvių galutinis rezultatas – teatrinės ekskursijos po Kauno miesto centrą. Kaip protestą jose pamatys atėjęs žiūrovas?
U.B.: Į šį klausimą atsakymą turėsime tik paskutinę dirbtuvių dieną. Protesto, mitingo ar kitokio performatyvaus veiksmo režisūra ir turinys bus mūsų – dirbtuvių mentorių, vadovų – ir dalyvių bendras produktas: neprimetame jokios politinės ar socialinės agendos, tvarkaraščio. Kartu sukursime tam tikrą akciją. Visgi šio projekto esmė slypi procese – kelionėje iki mitingo: kaip formuosime grupes, kaip dalysimės užduotimis, kaip rasime mus jungiančius taškus, kuriuos norime palaikyti ar kuriems priešinamės.
G.R.: Pranešime laiką ir vietą, kur protestas-spektaklis prasidės ir pasibaigs. Lengviausiai tokia informacija sklinda socialinių medijų pagalba.
Registruotis į nemokamas kūrybines teatro dirbtuves galima čia. Vietų skaičius – ribotas.
Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
