Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas ir kandidatas Trakų rajono mero rinkimuose
Šeimos politika mūsų valstybėje paprastai suvokiama siaurąja prasme, kaip valstybės paramos šeimai politika. Todėl šeimos politikos akiratyje paprastai atsiduria socialinę riziką ar krizę patiriančios šeimos. Pagalba krizėje esančiai šeimai yra gerai. Bet klausimas kitas – ką mes darome, kad šeima iki krizės neateitų? Kaip remiame ir stipriname darnias šeimas?
Šeimos politikos priemonių prasme dauguma politinių partijų beveik nesiskiria. Visos jos lenktyniavo ir lenktyniauja tarpusavyje siūlydamos vis didesnes išmokas ir mokesčių lengvatas šeimoms.
Taip, šeimą reikia remti. Tačiau tikroji šeimos politika reikalauja žiūrėti į šeimą ne kaip valstybės išlaikytinę, bet kaip socialinės tvarkos kūrėją. Šeimos, kaip individualaus ir bendrojo gėrio kūrimo pagrindo, pripažinimas eina pirma, parama eina po to. Tik toks požiūris atitinka LR Konstitucijos 38 str. normos dvasią ir esmę, kurios pirmoji dalis sako, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o antroji dalis teigia, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Šioje konstitucinių teisės normų hierarchijoje yra užkoduotas pamatinis valstybės ir šeimos santykių principas, vadinamas subsidiarumu. Jis reikalauja padėti šeimai, kai jai to reikia ir ji to prašo, ir neperimti šeimos vaidmens, atsakomybės ir funkcijų, kai ji pati gali savarankiškai spręsti iškylančius uždavinius. O tokio požiūrio Lietuvos šeimos politikoje stokojama.
Iš esmės visos partijos pripažįsta, kad šeima atlieka valstybėje ir visuomenėje svarbią funkciją. Tačiau kokia ji? Dažnai pasitenkinama citata iš LR Konstitucijos, kad ji „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ (38 str.) Tačiau šie žodžiai, įrašyti partijos programoje dažniausiai tampa tuščia deklaracija, garbės ordinu ant partijos krūtinės. Klausimas yra, kaip ši nuostata konkrečiai pasireiškia.
Susirūpinimas šeima paprastai reiškia susirūpinimą tuo, jog mažėja gimstamumas, o mažėjant gimstamumui kyla grėsmė tautos išnykimui. Todėl tam, kad lietuvių tauta neišnyktų, reikia sudaryti šeimai kuo palankesnes ekonomines sąlygas, manant, kad tai paskatins šeimas turėti vaikų. Tokia pozicija iš esmės reiškia, kad suprantame šeimos funkciją tik reprodukcine prasme.
Tačiau šeimos politika, orientuota į tiesiogines išmokas, yra labai riboto efekto. Lietuvoje neretai pervertinamas galimas šeimos politikos priemonių poveikis gimstamumui. Tyrimai rodo, kad nors subalansuota, šeimos poreikius atitinkanti šeimos politika ir gali turėti poveikį gimstamumui, tačiau labai nedidelį. Be to, efektas gali pradėti reikštis gana negreitai. Tačiau ji nėra pajėgi išspręsti esminio – depopuliacijos klausimo.
Kur tokios šeimos politikos Achilo kulnas? Neįmanoma pinigais ar socialinėmis lengvatomis įtikinti žmonių kad jie kurtų šeimą ir turėtų daugiau vaikų. Tai įvyksta šeimoje, o ne valstybėje. Šeimoje vaikai arba patiki šeimos gėriu ir nori jį kurti, arba nusivilia juo, ir jokios valstybės paramos priemonės to nepakeis.
Socialinė parama yra pagalba asmenis jau apsisprendusiems kurti šeimą ir turėti vaikų, bet ne paskata jų turėti. Nebent vaikas bus suvokiamas kaip finansinė investicija. Ar sutiktumėte sukurti šeimą ir turėti vaikų tik todėl, kad jums siūlo truputį pinigų? Jei jau kalbame apie finansines priemones, kur kas efektyvesnis šeimos politikai būtų investicijos į prevencines ir postvencines šeimos stiprinimo programas: rengimo šeimai programas mokyklose, pasirengimo santuokai kursus, tarpasmeninių santykių kūrimo ir krizių šeimoje valdymo, konfliktų sprendimo ir atleidimo šeimoje mokymo programas.
Lenkijoje „Ordo juris“ instituto iniciatyva buvo pradėta pilietinė iniciatyva, kuri siūlo savivaldybėms savanoriškai pasirašyti šeimos teisių chartiją ir pagal ją orientuoti savo socialinę politiką. Ji prasideda tokiu sakiniu: „šeima yra socialinės tvarkos kūrėja“. Ne atsitiktinai. Šeimos valstybėje ir visuomenėje atliekama funkcija yra daugiau, negu tik gimdyti visuomenei ir valstybei vaikus. Šeima yra ta terpė, kurioje yra perduodamas moralinis įstatymas. O tinkamai, su mamos pienu ir tėčio prakaitu perduotas moralinis įstatymas laiduoja visuomenės tvermę ir stabilumą kur kas geriau, nei aibė pseudo gerovės valstybės politinių ir teisėkūrinių iniciatyvų.
Kad visuose valstybės strateginiuose dokumentuose pabrėžiamas rūpestis darnia šeima įgytų realų pagrindą, iš savivaldybės pusės reikia:
– Užtikrinti savivaldybės teikiamų paslaugų šeimoms efektyvumą ir plėtrą (šeimos kortelė, šeimos mediacija, šeimos konferencijos metodas);
– Tarpininkauti, kad nacionaliniu lygmeniu būtų įteisinta namų darželių idėja, taip sudarant galimybę atokiose vietovėse gyvenantiems tėvams derinti darbą, karjerą ir vaikų auginimą;
– Skatinti rajone šeimų bendruomenių kūrimąsi, sudarant sąlygas joms naudotis savivaldybės infrastruktūra, skatinti jų socialines iniciatyvas (mamų klubas, bendruomeninis darželis, šeimų savišalpa);
– Sudaryti galimybę Trakų rajone atsirasti šeimų balsui – Šeimos tarybai;
Ne valstybė išgelbės šeimą, bet šeima išgelbės valstybę.
Politinė reklama, parengta kandidato.
