Mūsų visuomenė (tėvai, mokytojai, medikai) panaši į nuo mažens prievartaujamą moterį.
Kuri nesupranta, kad su ja blogai elgiamasi. Ir rimtai neprotestuoja.
O mūsų valdantieji vėl, kaip LSSR KP CK, gyvena savo paraleliniame pasaulyje. Ideologinės iliuzijos pasaulyje, kuriame vėl statomas naujas “šviesus rytojus”. Nelabai sutampantis su bebalsės ir bejėgės visuomenės daugumos lūkesčiais, baimėmis, poreikiais.
Kur didžiai reikšminga vaivorykšte nudažyti perėją ar suoliuką. Kur būtinai reikia – prieš tėvų valią – į mokyklų programas įbrukti ankstyvą vaikų seksualizaciją ir pavadinti ją “gyvenimo įgūdžiais”.
Kur valstybės saugumas ginamas, atimant Lietuvos pilietybę iš mūsų šalį garsinusios ledo šokėjos Drobiazko. Nors Saugumas (VSD) jokių grėsmių sportininkės viešoje raiškoje neįžvelgia.
Tuo metu, kai tikrame pasaulyje gyvenantiems rūpi daug paprastesni, “banalūs” dalykai. Kad mokytojų ir medikų algos nebūtų elgetiškos. Ir kad apskritai liktų tų mokytojų ir gydytojų. Ir paštininkų. Ir policininkų. Ne vien tiktai didmiesčiuose. Nes pašto skyrių, mokyklų, dar ne visiškai merdintiems ligoniams pasiekiamų poliklinikų tinklas – tai ne tiktai ekonomika , kurią reiktų be perstojo “optimizuoti”. Tai – žmones sujungianti kultūra. Civilizacija. Tai iš tikrųjų ir yra mūsų Valstybė, kurią patriotams turėtų rūpėti išsaugoti. Kaip ir negailestingai naikinamą mūsų sielų lopšį, Tėvynės gamtą, kertamus jos ąžuolus.
Bet tokia patriotizmo forma būtų daug sunkiau įgyvendinama, negu apspjaudyti į Vilniaus katedros šventorių atitemptą rusų tanką. Todėl entuziastų pertekliaus neatsiranda.
Mokytojų streikas teikia vilčių, kad tikresnio patriotizmo paieškos ir visuomenės savigarba po truputį bunda.
Robertas Grigas, kunigas
