Kai 1959 m. Jungtinių Valstijų Kongresas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią prezidentą kasmet liepos mėn. paskelbti Pavergtųjų Tautų Savaitę. Tiek jos autoriai, tiek priešininkai šią iniciatyvą vertino kaip nukreiptą prieš komunistinių režimų vykdomas represijas prieš tautas. Iki Sovietų Sąjungos bloko, o vėliau ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimo 1989 m. ir 1991 m., šie pranešimai rodė, kaip JAV vyriausybė vertina šiuos komunistinius režimus. Nuo to laiko žinutėse džiaugiamasi buvusių komunistinių valstybių tautų išsilaisvinimu ir daugiausia dėmesio skiriama tautoms, kurios tebėra komunistų valdomos.
Tačiau daugelis šių minėjimų dalyvių daugiau laiko skyrė praeities pergalių šventimui, o ne dabartinių iššūkių aptarimui. Daugelis kitų paniekinamai vertino šio projekto tęstinumą kaip tokį.
Galbūt tai suprantama, nes padaryta didelė pažanga kovojant su represijomis, tačiau net ir tokiu atveju šie minėjimai neatitinka esmės. Viena vertus, jie ignoruoja faktą, kad Pavergtųjų Tautų Savaitės rezoliucijoje dėmesys buvo sutelktas ne į komunizmą kaip doktriną, bet į komunizmą kaip praktiką, kuri apėmė represijas ne tik komunistinėse valstybėse. Pergalės prieš komunizmą lėmė realią pažangą.
Tačiau daugelis pasiskelbusių nekomunistais ar net antikomunistais tęsė ar atgaivino tokias etnonacionalines represijas, kokias praeityje vykdė sovietų komunistai ir kurias iki šiol vykdo kiti išlikę komunistiniai režimai, tarp jų pirmiausia Kinija.
Kita vertus, sutelkus dėmesį tik į komunistinius režimus, lieka neaišku, kiek žiaurumų vykdo oficialiai nekomunistiniai režimai ir kiek daug dar reikia nuveikti tokiose šalyse kaip Rusijos Federacija. Kai kurios iš 1959 m. rezoliucijoje minimų pavergtų tautų Rusijos viduje tebeturi vilties išsilaisvinti.
Prieš metus paskelbdamas Pavergtųjų Tautų Savaitę, JAV prezidentas Joe Bidenas siekė ištaisyti šią tendenciją ir grįžo prie principų, kuriais buvo grindžiamas pirminės rezoliucijos susirūpinimas imperialistinės priespaudos aukomis, nepriklausomai nuo to, kaip save apibūdina ją vykdantys asmenys. J. Bidenas išsakė tris pagrindinius argumentus:
Pirma, Pavergtųjų Tautų Savaitės tikslas – ne kovoti su komunizmu kaip tokiu, o prieš bet kokias priespaudos formas. Tik trys iš režimų, kuriuos jis išvardijo tarp labiausiai represyvių pasaulyje, yra komunistiniai – Kuba, Šiaurės Korėja ir Kinijos Liaudies Respublika. Kitos šešios šalys yra buvusios komunistinės arba niekada nebuvo komunistinės – Rusija, Iranas, Baltarusija, Sirija, Venesuela ir Nikaragva, o JAV prezidentas pirmąją vietą tarp šių šalių skyrė Rusijai ne dėl jos komunistinių šaknų, bet dėl besitęsiančio imperialistinio elgesio.
Antra, J. Bidenas aiškiai pasakė, kad valstybės, kurios represuoja gyventojus savo šalyje, kaip tai daro visos devynios šios šalys ir siekia represuoti kitus užsienyje panaudodamos agresiją. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą yra akivaizdžiausias to pavyzdys. Trečia, ir tai gali būti svarbiausias jo praėjusių metų deklaracijos aspektas, J. Bidenas aiškiai pasakė, kad amerikiečiai negali likti abejingi tokioms represijoms, nesvarbu, ar jos būtų vykdomos šalyse, ar tarp šalių ir jų kaimynų. Jie privalo „solidarizuotis su drąsiais žmogaus teisių ir demokratijos gynėjais visame pasaulyje”.
JAV vadovas savo kalbą užbaigė tokiais žodžiais: „Tegul Pavergtų Tautų Savaitė atgaivina mūsų pastangas gyventi pagal savo idealus ir ginti teisingumą, orumą bei laisvę visiems”, žodžiai, kurie taikomi ne tik komunistinėms šalims, bet ir pokomunistinėms valstybėms, valstybėms, kurios niekada nebuvo komunistinės, ir pačioms Jungtinėms Valstijoms.
ukrainiečių ir kitų demokratijos gynėjų veiksmai „yra gyvas įrodymas, jog tamsa, skatinanti autokratiją, niekada negali užgesinti laisvės liepsnos, kuri visur apšviečia laisvų žmonių sielas”.
J. Bidenas to tiesiogiai nepasakė, tačiau jo žodžiai aiškiai reiškia tai, kas dažnai pamirštama: Mes esame antikomunistai ne dėl to, kad žmonės vadina save komunistais; mes esame antikomunistai dėl to, ką komunistai padarė.
Šiais metais Pavergtųjų Tautų Savaitės principų atgaivinimas buvo tęsiamas ir plečiamas. Savo prakalboje, paskelbtoje liepos 14 d, J. Bidenas ypatingą dėmesį skyrė „brutaliai Rusijos agresijai prieš kaimyninę Ukrainą” ir „drąsiai Ukrainos žmonių gynybai už savo suverenitetą, laisvę, žemę ir gyvybes”.
Jis padarė išvadą, kad ukrainiečių ir kitų demokratijos gynėjų veiksmai „yra gyvas įrodymas, jog tamsa, skatinanti autokratiją, niekada negali užgesinti laisvės liepsnos, kuri visur apšviečia laisvų žmonių sielas”.
Galbūt dar svarbiau yra tai, kad pirmą kartą Pavergtųjų Tautų Savaitė minima ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Ukrainoje, kuri pati yra buvusi pavergta tauta ir šiuo metu patiria imperialistinę agresiją.
Ukraina turi ypatingų priežasčių imtis iniciatyvos: Kijevas, remdamasis principu „mano priešo priešas yra mano draugas”, į Rusijoje gyvenančius ne rusus žiūri kaip į savo sąjungininkus prieš Vladimiro Putino invaziją į Ukrainą.
Praėjusią savaitę dviejų Aukščiausiosios Rados deputatų surengtame susitikime susirinkę erzių, kalmukų,dagestaniečių, ingušų, buriatų ir kitų pavergtų tautų atstovai pareiškė, kad Ukraina turi tapti Rusijoje gyvenančių nerusų tautų paramos centru. Jie ragino paremti „Maskvos imperijos padalijimą į atskiras tautines valstybes” ir taip „garantuoti Ukrainos ir viso civilizuoto pasaulio saugumą”.
Šie Kijevo veiksmai yra naujausias Ukrainos pastangų remti ne rusų tautas Rusijos Federacijos teritorijoje pavyzdys. Iš tiesų, dar 2022 m. pabaigoje Ukraina išvertė du puslapius iš Amerikos Šaltojo karo vadovėlio apie pavergtas tautas: jos parlamentas paragino tarptautiniu mastu pripažinti Rusijos tautų apsisprendimo teisę, o prezidentas Volodymyras Zelenskis pavadino Putino Rusiją atnaujinta blogio imperijos versija.
Pirmoji iš šių rezoliucijų atkartojo 1959 m. JAV Kongreso deklaraciją dėl Pavergtųjų Tautų Savaitės, tačiau žengė dar toliau, pasmerkdama Maskvą už tai, kad ji vykdo „genocido” veiksmus prieš Rusijoje gyvenančius kitataučius, be kita ko, taikydama selektyvią mobilizaciją. Antrajame Zelenskio pranešime primenami JAV prezidento Ronaldo Reigano, kuris 1983 m. Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija”, žodžiai.
Maskva jau seniai neigiamai vertina Amerikos Pavergtųjų Tautų Savaitės rezoliucijas, teigdama, kad jos yra „praeities atgyvena”, kurią reikėtų išmesti į „istorijos šiukšlyną”. Nepaisant to, Rusijos vadovai akivaizdžiai dėl jų nerimauja – ir jiems bus vis sunkiau igonruoti tai, ką dabar daro Ukraina, ypač dėl to, kad Kijevo veiksmai yra dar vienas jos ryšių su Vakarais stiprėjimo ženklas.
Paul Goble (buvęs JAV valstybės sekretoriaus patikėtinis), Eurasia Daily Monitor
