Kai po kelerių metų mokslų tuometėje Kauno specialiojoje mokykloje-internate grįžo į gimtuosius Užkalnius Raseinių rajone ir vežimėliu pirmąsyk išriedėjo į lauką, būsimoji Lietuvos sporto pažiba Irena Perminienė prisirinko akmenų, o kaimo vaikus įspėjo: „Tik pamėginkite mane pavadinti invalide! Aš jūsų nepavysiu, bet akmuo pavys.“ Irena buvo girdėjusi istorijų apie tai, kaip negalią turintys žmonės priversti kęsti psichologinį bei fizinį smurtą, tad pati iškart aiškiai parodė, kad su tuo neketina taikstytis. Tačiau paslėpto – dažnai paties smurtautojo net nesuvokiamo – smurto jai tenka patirti iki šiol.
Irena Perminienė (asmeninio albumo nuotr.)
Birutė Pakėnaitė
Žemaičiai sako, kad lengviau per veidą gauti nei gydytis užgautą širdį, tad ir I. Perminienė įsitikinusi, jog žodžiai gali sužeisti labiau nei kumščiai.
Tačiau ji pati visą gyvenimą buvo tvirta ir nesileisdavo žeminama, todėl akivaizdžių patyčių nepatyrė, nors kasdienybėje vis susiduria su netiesioginiu psichologiniu smurtu, kai smurtautojas net pats nejaučia, kaip savo elgesiu žemina negalią turintį žmogų.
„Tarkime, tokia situacija: nuvyksti pas gydytoją su asmeniniu asistentu, o gydytojas į tave nekreipia dėmesio – kalbasi tik su asistentu, tarsi tu ne tik vaikščioti – ir kalbėti negalėtum. Kartą amžinatilsį mamytę lydėjau pas gydytoją, o, kai reikėjo atlikti tyrimus, gydytojos padėjėja griebė mano vežimėlį ir nustūmė į tyrimų kabinetą, nors bandžiau aiškinti, kad ne aš esu ligonė.
Negalią turintiems žmonėms nepritaikyta infrastruktūra – irgi savotiškas smurtas prieš tokius žmones. Įsivaizduokite, kaip žemina, kai negali pakilti parduotuvės laiptais ir turi prašinėti, kad kas nors padėtų. Dar blogiau, kai nėra sėdintiesiems vežimėlyje pritaikytų tualetų. Taip praradome ne vieną sportuoti norėjusį žmogų, nes, negalėdamas patenkinti esminių poreikių ir apsišlapinęs, sportuoti jis daugiau negrįžo.
Šiais laikais, atrodytų, negalia nėra nuosprendis, bet parodykite man nors vieną kelionių agentūrą, kuri pasiūlytų ir keliones sėdintiesiems vežimėlyje. Sakote, kad tai – diskriminacija? O aš sakau, kad psichologinis smurtas, kai visa aplinka tarsi parodo, kad esi prastesnis“, – įsitikinusi 65 metų I. Perminienė.
Gyvenimą pakeitė avarija
To neįmanoma patikrinti, bet Irena galbūt galėjo pasiekti sporto aukštumų ir be vežimėlio – sportišką, tvirtą kaimo mergaitę kalbino lankyti Raseinių sporto mokyklą, kai staiga jos gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė.
12-metė Irena žiemą iš Užkalnių autobusu važiavo į mokyklą Nemakščiuose, kai slidžiame kelyje vairuotojas nesuvaldė autobuso ir šis virto. Kiti keleiviai atsipirko didesniais ar mažesniais sužeidimais, bet paskui vėl atsistojo ant kojų, o Irena po šios nelaimės vaikščioti niekada nebegalėjo, nes lūžo stuburas.
Judri mergaitė sėdo į vežimėlį, mokėsi iš naujo gyventi, paskui keleriems metams išvyko į Kauno specialiąją mokyklą-internatą. Į šią mokyklą vis atvykdavo ir anksčiau ją baigusieji, kurie mokinius įspėdavo, kad, grįžę namo, jie turės išmokti prisitaikyti prie negalią turintiems žmonėms dažnai nedraugiškos aplinkos.
Būtent todėl Irena iš anksto pasirengė susitikimui su kaimo bendraamžiais, prisirinkusi akmenų ir pasirengusi gintis nuo įžeidinėjimų. Tačiau Irenos niekas nepuolė, o netrukus ji tapo ir Užkalnių vaikiščių lydere – linksma, draugiška, įvairių sumanymų pilna mergina nuolat sukosi dėmesio centre.
„Didžiuojuosi, kad esu iš kaimo. Tai – didžiulis gėris. Visas kaimas padėdavo mano mamai, babytei manimi rūpintis, nes juk prireikė laiko, kol tapau savarankiška.
Kaimo žmonės ateidavo padėti: vienas su medaus stiklainėliu, kitas – su sauskelnėmis, kurių iš kažkur gavo. Kai turi užnugarį, ir tas negalią turintis jaučiasi tvirčiau, ir tie, kurie nuolat šalia jo būna. O kai negalią turintį žmogų prižiūrintis asmuo priverstas tvarkytis vienas, progų smurtui atsirasti yra daugiau“, – svarstė I. Perminienė.
Nesusipratimų nesureikšmina
Prisitaikiusi gyventi sėdėdama vežimėlyje, po kurio laiko Irena pamėgino sportuoti, o aktyvi veikla galiausiai tapo jos gyvenimo būdu.
Tuomečio Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už sporto pergales“ (2007 m,) ir padėkos medaliu (2008 m.) apdovanota I. Perminienė rezultatų sporte siekė kaip rankos lenkikė, lengvaatletė, tinklininkė – visose šiose šakose skynė pergales Europoje bei pasaulyje. Ji visuomet žvelgė tik į priekį ir nesidairydavo į šalis, tad ir nesijautė prastesnė už tuos, kurie gali judėti be vežimėlio.
„Negaliu pasakyti, kad esu patyrusi smurto dėl savo negalios. Kai žmogus tvirtas, tai daug dalykų nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. Jei ir pasitaikydavo vienas kitas stipresnis žodis, į širdį labai neimdavau. Į bet kurią situaciją gali pažvelgti ir vienaip, ir kitaip.
Tarkime, situacija, kai medikas tave laiko ligoniu, nes sėdi vežimėlyje, gali ir įžeisti, bet gali ir tiesiog pasijuokti iš nesusipratimo. Aš stengiuosi pasijuokti“, – šyptelėjo I. Perminienė.
Girdėjo ir apie fizinį smurtą
Tačiau pati mokėdama apsiginti, Irena vis dėlto yra labai nepakanti, kai skriaudžiamas to padaryti negebantis negalią turintis žmogus.
I. Perminienė ne iš nuogirdų žino, kad ypač dažnai smurtaujama prieš turinčiuosius intelekto negalią.
„Net pasakymas „durniau tu“, kurį taip dažnai vartojame kasdienėje kalboje, tokį žmogų gali stipriai sužeisti, nors mums ir atrodo, kad čia nieko tokio“, – įsitikinusi Irena.
Ji net žino atvejų, kai prieš intelekto negalią turinčius žmones buvo smurtaujama ne tik psichologiškai – ir fiziškai.
Šiaulių universitete I. Perminienė studijavo socialinę pedagogiką ir psichologiją. Tada jai teko daug bendrauti su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Irenai atrodydavo keista, kad subarti jie delnus pakišdavo po pažastimis – studentei kilo įtarimas, kad taip jie imituoja tramdomųjų marškinių apribotus judesius.
Vėliau I. Perminienė įsitikino, jog taip ir yra: įstaigos, kurioje buvo prižiūrimi intelekto negalią turintys vaikai, darbuotojai triukšmaujančius augintinius išties apvilkdavo tramdomaisiais marškiniais. Pasitaikydavo, kad net ir puodą ant galvos užmesdavo.
„Žmonės, kurie taip elgiasi, patys yra silpni, – neabejoja Irena. – Intelekto negalią turintys žmonės dažnai nustumiami į užribį kaip neugdytini, nors tiksliai žinau, kaip toks neva neugdytinas žmogus išmoko ir skaityti, ir skaičiuoti, ir profesiją įgijo.“
Sužeisti gali net žvilgsniai
Buvo laikas, kai negalią turinčio žmogaus vieta, visuomenės supratimu, buvo tik namuose. Irena net mena, kaip po 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių SSRS valdžia pareiškė, kad „pas mus invalidų nėra“ ir atsisakė rengti paralimpines žaidynes bei sumokėjo didelę baudą. Tų metų vasaros paralimpinės žaidynės surengtos Arnheme Nyderlanduose.
Visuomenė keičiasi, negalią turintieji įgyja vis daugiau teisių, bet smurto – neretai netyčinio, bet ne mažiau žeidžiančio – atvejų vis dar pasitaiko.
„Ir man būdavo, kad riedu savo vežimėliu, o kokia bobutė į mane įsistebeilija. Kyšteliu liežuvį ir važiuoju sau toliau. Bet įsivaizduokite, kaip toks stebeilijimasis gali užgauti jautresnį žmogų.
Arba, pavyzdžiui, įtikinėji tėvus, kad leistų negalią turintį vaiką sportuoti, kad suteiktų jam galimybę išeiti iš namų, o jie: „Kam to reikia? Yra stogas virš galvos ir to užtenka.“ Juk tai – irgi psichologinis smurtas.
Kai tavęs nepripažįsta kaip žmogaus, kai netiki tavo galimybėmis, paaugliui vaikui yra itin skaudu, nes dalies fizinių galių jis ir taip neturi, o aplinka iš jo dar atima ir socialines galias. Mes kiekvienas galime padėti kitam žmogui ir įkvėpti jam pasitikėjimo savo jėgomis. Nuo to tik tapsime stipresni kaip visuomenė“, – neabejoja I. Perminienė.
Studijuodama su bendramoksliais ji atliko tyrimą, kaip aplinkiniai reaguoja į žmogų vežimėlyje. Buvo atvejų, kai besijuokiantys pašnekovai staiga nuščiūdavo. Paklausti, kas sutrikdė jų pašnekesį, paaiškindavo, kad negalią turintis žmogus: „Mes juk suprantame, kad į vežimėlį atsisėdote ne savo noru.“ Tačiau, kaip pastebi Irena, tokių situacijų mažėja.
45 metų darbo stažą sukaupusi buvusi sportininkė dabar jau pensininkė ir gydosi įsisenėjusias traumas. Ilgus metus dirbdama Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre I. Perminienė skatino žmones judėti, siekdama, kad negalia netaptų ir jų kalėjimu.
„Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių su negalia ryžtasi išeiti iš namų ir ieško įvairios veiklos. Palangos reabilitacijos ligoninėje, kur pati gydžiausi didžiojo sporto padarinius, kas antras toks. Jų akys žiba, jie nori judėti ir patirti ką nors įdomaus. O tada ir galimam smurtui atsirasti lieka mažiau galimybių“, – įsitikinusi I. Perminienė.
Dar yra kur pasitempti
Lietuvos paralimpinis komitetas ir vaistinių tinklas „Camelia“ užsakė tyrimą dėl žmonių su negalia patiriamos diskriminacijos, kuris parodė, kad visuomenės požiūris į negalią turinčius ir profesionaliai sportuojančius žmones tampa vis labiau palankus, tačiau diskriminacijos apraiškų vis dar yra.
Reprezentatyviame tyrime, kurį atliko „Spinter tyrimai“, dalyvavo 1010 respondentų iš visos Lietuvos.
85 proc. apklaustųjų asmenys su negalia yra priimtini kaimynai, 84 proc. respondentų tokie asmenys yra priimtini bendradarbiai.
95 proc. tyrime dalyvavusių asmenų sutinka, kad žmonės su negalia Lietuvoje patiria diskriminaciją.
Pusės respondentų nuomone, labiausiai diskriminuojama neįgaliųjų grupė – turintieji intelekto negalią, 47 proc. – psichinę negalią. 20 proc. – judėjimo negalią. 34 proc. dalyvavusiųjų tyrime atrodo, kad visos žmonių su negalia grupės diskriminuojamos panašiai.
95 proc. apklaustųjų teigia, jog reikia stengtis keisti visuomenės požiūrį į žmones su negalia. O 66 proc. respondentų nuomone, visuomenės požiūrį keisti padėtų aktyvi žmonių su negalia integracija į visuomenės gyvenimą.
Tyrime dalyvavę asmenys gana palankiai žiūri į sportuojančius žmones su negalia: 63 proc. respondentų būtų priimtina, jei tokie žmonės sportuotų drauge su jais, 87 proc. žmonių su negalia užsiėmimą profesionaliu sportu vertina teigiamai, 61 proc. tyrimo dalyvių, stebinčių profesionalius sportininkus su negalia, suvokia, kad viskas įmanoma, 42 proc. jaučia pagarbą, 37 proc. didžiuojasi arba žavisi, 29 proc. supranta, kad kartais per daug sureikšmina savo problemas.
51 proc. apklaustųjų mano, kad didžiausia problema, su kuria susiduria negalią turintys sportininkai, yra mažesni valstybės asignavimai sportininkams su negalia, lyginant su kitais sportininkais, 41 proc. – prastos treniravimosi sąlygos, 34 proc. – dėmesio stoka žmonių su negalia sportui, 48 proc., įsitikinę, kad skiriamas poreikių netenkinantis finansavimas.
Anot 66 proc. respondentų, žmonės su negalia, kurie užsiima profesionaliu sportu, patiria atskirties problemas.
Tekstas parengtas, įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą 2023 metų Neįgaliųjų asociacijų veikos rėmimo projektą „Paralimpinio judėjimo stiprinimas, plėtra ir teisių gynimas“.
