Nuo vandens asiliukų ir skorpionų iki 100 kilogramų sveriančių šamų, kadaise esą gyvenusių Nemune – Lietuvos upės, jų pakrantės ir čia aptinkami organizmai yra apipinti įvairiais mitais ir legendomis. Tačiau kurie iš jų yra populiariausi ir kiek juose slypi tiesos?
Gegužės 23 d. jau septintą kartą vyks Kauno menininkų namų ir kūrybinių bendruomenių organizuojamas renginys „Švęskime upę!“, kuris kvies pamatyti Kauno upes kaip mitines erdves, vandenį – kaip pasakojimų nešėją, o upių gyventojus – kaip mitines būtybes.
Apie upių mitus – nuo klausimo, ar saugu maudytis miesto upėse, iki legendos apie Kaune Nemunu plaukusį Juozo Tumo–Vaižganto karstą – renginio organizatoriai kalbina biochemijos mokslų daktarę Ingridą Šatkauskienę ir gidą Joną Oškinį.
Koks yra jūsų santykis su upe?
Jonas: Nepasakyčiau, kad upės mano gyvenime užima daug vietos, tačiau pastaruoju metu, kaip profesionalus gidas, susiduriu su jomis vis dažniau. Pavyzdžiui, inicijavome ekskursijų ciklą apie potvynius Kaune. O tai leido išplėsti žinias apie Nemuną, Nerį, Nevėžį, Marvelę, Girstupį ir kartu daugelį Kauno mikrorajonų. Be to, būnu prie upės ankstyvą pavasarį, per vasaros karščius ir rudenį, kai gaudo lašišas, nuolat keliuosi vieninteliu Lietuvoje upių keltu. Šeimos albume taip pat turime nuotraukų, kur senelis maudosi Nemune, Karmelitų pliaže – dabar toje vietoje yra „Žalgirio“ arena.
Ingrida: Gyvenu šalia upės, todėl ji man labai svarbi – matau ją tarsi gyvą būtybę, su kuria galiu pasisveikinti ryte ir atsisveikinti vakare, ji nuolat išlieka mano akiratyje. Kai matau tekančią upę, gyvenimas įgauna kitokią tėkmę ir greitį, viskas tarsi stoja į savo vietas, netgi problemos sumažėja. Kadangi pati šiek tiek piešiu ir kuriu, upė man taip pat yra įkvėpimo šaltinis, atnešantis gilių minčių. Be to, ji tiesiogiai yra susijusi su mano darbu – būdama šalia galiu rinkti mėginius, stebėti organizmus.
Ingrida, kokie mitai apie upes, jūsų nuomone, yra labiausiai paplitę Lietuvoje?
Esu vedusi dirbtuves, kurių metu žmonės galėjo pažvelgti į upėse gyvenančius organizmus. Dažnai pirmoji jų reakcija buvo: „Kokie jie šlykštūs! Daugiau prie upės nelįsiu“. Ypač pastebiu tokį mitą apie bestuburius organizmus, kurie galbūt yra žmonėms mažiau žinomi ar matyti. Jei jie turi kirmėlišką kūną, tai daugelis mano, kad tai – blogis.
Dažniausiai tai nėra tiesa, nes dauguma upės gyventojų yra lervos, kurios vystosi vandenyje ir iš kurių vėliau išsivysto įvairūs vabzdžiai. Tai yra puikus maistas žuvims, kitiems gyvūnams. Jokiu būdu jos nesukelia pavojaus mums. Aišku, upėse gyvena organizmai, kurie gali skaudžiai įgelti, bet jie kanda nebent atsitiktinai. Šiaip jie stengiasi mūsų išvengti, net jei jų kirmėliška išvaizda kelia žmonėms fobijas.
Taip pat pastebiu įsitikinimą, kad jei upės vandenyje gyvena žuvys, vadinasi, jis visada yra švarus. Visgi yra žuvų rūšių, kurios gali gyventi ir ten, kur yra mažiau deguonies, kur vanduo ne toks skaidrus, kur daugiau augalijos ir organikos. Be abejo, tai yra tam tikras indikatorius, nes gyvas organizmas gyvena tame vandenyje, bet tai nereiškia, kad tas vanduo yra visiškai švarus.
Kitas paplitęs klaidingas požiūris – kad upę reikia išvalyti ištraukiant augalus. Taip, žmonėms gali būti nemalonu bristi į upę, kai pakrantėse daug augalijos, kurioje kaupiasi dumblas ir organika. Tačiau be augalijos upė negalėtų gyventi, nes augalija ją apvalo ir yra buveinė įvairioms rūšims, gyvenančioms upėse.
O mitas ar tiesa, kad miestuose yra nesaugu maudytis upėse?
Viskas priklauso nuo to, kurioje miesto vietoje upė yra. Pavyzdžiui, Nemunas ties Mokslo sala yra susiaurintas, išbetonuotas aplinkui, įrėmintas tarp gatvių ir pastatų, kur pilna transporto ir žmonių. Upė patiria antropogeninę taršą ir turbūt pačiam žmogui nebūtų malonu čia maudytis. Apskritai upės, jei tik turi galimybę tekėti, apsivalo pačios.
Jei pažiūrėtume į upę ties Kauno pilimi, matytume, kad ji vasarą dažnai būna sekli ir sušilusi, čia gausu moliuskų ir paukščių, kurie randa vandenyje maisto, todėl upėje gali būti parazitų. Tiesa, jie dažniausiai yra specifiniai – kažkokioms žuvims ar paukščiams, tad žmogui galbūt nėra pavojingi. Tačiau maudynės tokiame vandenyje gali būti mažiau malonios.
Ar yra gyvūnų, gyvenančių upėse, kurie jums labiausiai primena mitines būtybes?
Man mitiškai skamba tam tikri jų pavadinimai. Pavyzdžiui, upėje gyvena vandens asiliukai – bestuburiai, kurių išvaizda niekuo neprimena asilų. Galimai jie taip buvo pavadinti dėl savo lotyniško pavadinimo (Asellus aquaticus) arba dėl to, nes dirba kantrų ir tylų darbą – šliaužioja dugnu, priekrantės zonoje ir maitinasi irstančia organika.
Vandens skorpionai man yra kaip mitinė būtybė. Ši vandens blakė turi tarsi ilgą spyglį kūno gale, žnyples, yra plokščia ir rusva. Tai yra nekenksmingas vabzdys, kuris kabo vandenyje žemyn galva, apsimeta sudžiūvusiu lapu, kurį imituodamas laukia grobio. O tas spyglys kūno gale, kuris žmonėms gali asocijuotis su galimu įgėlimu, yra tiesiog kvėpuojamasis vamzdelis.
Upėse tikrai dažnos būna ir apsiuvos. Šitos lervos vystosi vandenyje ir stato namelius iš sulipdytų kriauklyčių, pagaliukų, akmenukų. Kiekviena rūšis turi sau būdingą namelį, kurį gamina iš savo seilių ir naudoja apsaugai. Žmonės tuos tuščius namelius kartais panaudoja papuošalams. Šiuos namelius netgi galima pamatyti inkrustuotus „Swarovski“ kristalais.
Jonai, kokių jūs žinote mitų ar legendų apie upes Lietuvoje, ypač Kaune?
Daug yra likę žvejų pasakojimų. Pavyzdžiui, vienas iš tokių mitų yra apie Nemune gyvenusius itin didelius šamus, 100 kilogramų svorio žuvis. Seni žvejai jas vis bandė pagauti, ilgai su tuo kovojo, ypač Vilijampolėje, prie vadinamojo Česlovo Radzinausko tilto.
Man pačiam mistiškiausias atrodo pasakojimas apie Juozo Tumo–Vaižganto karsto likimą. Esą Vytauto bažnyčios požemiuose palaidotas kunigas–poetas per vieną potvynį su visu karstu išplaukė iš to rūsio, kažin kur nuplaukė žemyn Nemuno upe ir dingo, todėl bažnyčios požemiuose jo palaikų nebėra. Taip pat yra kita istorija, susijusi su Vytauto bažnyčia. Sakoma, kad Rusijos caras Nikolajus I, lankydamasis Kaune 1837 m. ar greičiau 1847 m., ties Aleksoto tiltu pakliuvo į bėdą. Jis skendo Nemune, o išsigelbėjęs liepė Vytauto bažnyčią pertvarkyti į stačiatikių cerkvę.
O iš sovietinio laikotarpio mitų man įdomus pasakojimas, kad Kauno hidroelektrinės viduje buvo įrengta pirtis, kur išsikaitinę lankytojai galėjo atsigaivinti po krintančia Nemuno vandens srove. Mūsų šeima taip pat turi simpatišką mitą, kad mano prosenelis, verslus žmogus, buvo įsigijęs žemės, kurioje buvo daug žvyro. Tai tarpukariu pardavė šį žvyrą ir jis buvo baržomis nugabentas bei panaudotas Aleksoto tilto statybai.
Kurie iš šių mitų, jūsų akimis, yra arčiausiai tiesos?
Mitai apie didžiulius šamus turėjo pagrindą, nes Nemunas iki XIX a. pabaigos tikrai buvo žuvinga upė. Pagal statistiką, Nemuno deltoje būdavo nemažai pagaunama rekordinio dydžio žuvų. Caras, kuris skendo ir vos nepaskendo Nemune, tikrai panašiais metais lankėsi Kaune, Pažaislio vienuolyne. O pasakojimas apie specialią sovietinę pirtį hidroelektrinėje irgi, manau, gali būti tiesa. Tačiau mitą apie Vaižganto karstą reikėtų patikrinti.
Jei praeities lietuviai, galbūt senieji miestiečiai, šiandien pamatytų Nemuną ir aplink jį verdantį gyvenimą, kokį mitą, manote, jie sukurtų?
Čia drįsčiau paprieštarauti – aplink Nemuną taip gyvenimas neverda, kaip prieš kelis amžius. Pirmiausia, senieji laivai gabendavo prekes į Kauną iš Kėdainių ar Prienų, netgi iš Karaliaučiaus. Dar prieš 100 metų pagrindinis susisiekimas su tokiomis vietomis kaip Jurbarkas, Vilkija, netgi Babtai vyko garlaiviais. Senuosius gyventojus, mano nuomone, greičiau nustebintų, kad laivus iš miestų prekybos iš esmės išstūmė „motorizuotos karietos“ – asmeniniai automobiliai, TIR sunkvežimiai. Juos tikrai būtų nustebinę, pavyzdžiui, intensyvus eismas Užnemunės gatvėje ar tai, kad Aleksoto tiltas nėra pakeliamas.
Kaip jūs patartumėte švęsti ar įveiklinti upes šiandien?
Jonas: Kaune yra ypač daug galimybių pažinti upę, pavyzdžiui, galima plaukti baidare, kelionę pradedant prie HES’o, o baigiant prie senamiesčio, degant jo šviesoms. Mūsų gidų organizacija turi planą skatinanti dviračių turizmą palei upę, kad būtų galima geriau susipažinti su Kauno Nemuno pakrantės mikrorajonais. Visgi svarbu ne tik kurti naujas iniciatyvas, bet ir stiprinti jau esamas vietas prie upės, plečiant jų pasiūlą – įtraukiant koncertus, teatro ar cirko pasirodymus. Būtų taip pat galima iškelti literatūrinius Juliaus Kaupo apsakymus apie daktarą Kripštuką, jo istorijas apie Kauno senamiestį ir Nemuną, kaip jau buvo padaryta su „Kauno Žvėries“ pasakojimu.
Ingrida: Manau, kad edukacinė sklaida yra labai svarbi, bet kiekvienas žmogus turėtų švęsti upę kasdien – ją prižiūrėti, mylėti ir suprasti, kad ne vien tik mums upė turi tarnauti. Natūralios upės aplinkos reikia neteršti, nemėtyti šiukšlių, neleisti nuotekų, nors galbūt tai yra patogu ar apsimoka finansiškai. Be to, reikia pagalvoti ne tik apie pačią upę, bet ir jos aplinką, nes su upe siejasi daug organizmų – tiek gyvenančių vandenyje, tiek šalia jo.
Visą „Švęskime upę!“ programą ir registraciją į veiklas galite rasti čia.
„Švęskime upę!“ organizuoja iniciatyva „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namai. Renginį finansuoja Kauno miesto savivaldybė. Renginio partneriai – bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas!“. „Švęskime upę!“ yra tarptautinio projekto „CreArt 3.0“ programos „Kūrybiškumo mėnuo“ dalis.
