2016 m. gruodį Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o ir apskritai Lietuvos teatro istorijoje, pirmąsyk pristatytas Jono Vaitkaus (ir Ainiaus Storpirščio) režisuotas spektaklis pagal Thomo Manno pjesę „Fjorenca“. Premjeros išvakarėse režisierius J. Vaitkus sutiko pasikalbėti apie kelią nuo spektaklio idėjos iki scenos, taip pat apie sapnus ir kūrybą.
Kaip gimsta kūrinio idėja? Ar Jūs ją ilgai brandinate mintyse, kol imatės darbo? Kaip renkatės pjesę?
Idėjos atsiranda labai įvairiai. Kalbant apie „Fjorencos“ pjesę, ją perskaičiau seniai, dar tuo metu, kai dirbau Kaune ir susipažinau su vertėju Valiu Drazdausku. Nuo to laiko apie pjesę vis pagalvodavau, vis prisimindavau. Jeigu kūrinys yra geras, stiprus, tuomet ir jo idėja gan aiškiai išreikšta, todėl ji formuojasi, kinta anksti ir greitai, o kai pradedi dirbti su dailininku, scenografu, kompozitoriumi, ji įgauna aiškesnes, realias scenines formas.
Per laiką gali kisti kai kurie akcentai, požiūris į visą kūrinį, gali būti atrasti šiam laikmečiui svarbūs dalykai – visgi pjesė parašyta jau senokai. Perskaičius kūrinį, jis visada po truputį kirba mintyse, tik nežinai, kada jam ateis laikas. Kai tas laikas ateina, būna, susiduri su apribojimais, nes ne viską gali statyti savo teatre. Kiekvienas teatras formuoja repertuarą, tad pasikonsultuoji, pasakai, kad yra tokia pjesė. Kai ji prisimenama, kai atsiranda laiko ar galimybių, pradedi darbą.
Kas Jus labiausiai inspiruoja kūrybai? Kokie žmonės dvasine, vertybine prasme yra svarbiausi jūsų mokytojai ar autoritetai?
Žinoma, turiu žmonių ratą, į kuriuos dažniau kreipiuosi, su kuriais bendrauju. Bet dabar tai daugiausia mirę žmonės, amžiną atilsį jiems, jų kūriniai. Kai studijavau Leningrade (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.), besimokant ir bendraujant su specialybės mokytoju Zinovijumi Korogotskiu, man buvo labai įdomu vis kažką atrasti savyje. Vėliau, atlikdamas praktiką pas režisierių Juozą Miltinį, jam režisuojant „Mirties šokį“, Panevėžyje metus gyvenau pas vieną vertėją. Jo dukra buvo Panevėžio teatro aktorė, o tėvas buvo baigęs filosofiją Vokietijos universitete. Gyvendamas pas juos, pasisėmiau labai daug iš filosofinės pusės, dramaturgijos – Karlo Jasperso, Augusto Strindbergo, Péterio Gárdo… Tie žmonės man turėjo daug įtakos. Tačiau, kaip ir minėjau, daugiausiai tai – žmonės, kurių jau nebėra.
Mokėtės Rusijoje, kurios režisieriams didelę įtaką padarė Konstantinas Stanislavskis. Kiek teko skaityti apie Jūsų kūrybą ir stebėti „Fjorencos“ repeticijas, susidarė įspūdis, jog Jums labai svarbi psichologinė kūrinio konstravimo pusė, fantazijos mankšta, kuri taip pat neatsiejama nuo sapnų. Juk ir šis spektaklis, galiausiai, žiūrovo atmintyje lieka kaip subtilus, sunkus sapnas. Tad norėčiau užduoti netradicinį klausimą – kokie sapnų motyvai dažniausiai aplanko Jūsų miegančią sąmonę? Ar turėjote savo gyvenime pasikartojančių siužetų, kurie inspiruotų kūrybą?
Taip, būna sapnų, kurie dažnai kartojasi… Tai baimės, skraidymo sapnai. Juose aš skraidau kur noriu – po kambarius, erdves… Vis dėlto jau kokius dvejus metus nebeskraidau (šypsosi). Apskritai sapnuose pasireiškia keistos nuojautos, aukščio baimė, kai skrisdamas atsiduri labai aukštai ir niekaip negali nusileisti – kažkokia bedugnė. Daug ko ir neatsimenu, turbūt priklauso nuo to, ar tai tau svarbu, ar ne. Būna netikėtų sapnų, bet ar jie praneša kažką, nežinau. Kai suriši galus, tai lyg kažko ir būta.
Grįžtant į realybę, kurie režisuojamo spektaklio ar filmo etapai Jums asmeniškai yra įdomiausi?
Įdomiausia, žinoma, kai vaizdiniai ir fantazijos pradeda materializuotis. Įdomus ir pats procesas – nuo pirmojo susitikimo su aktoriais iki pirmojo susitikimo su žiūrovais. Mėgstu pasižiūrėti spektaklius, parepetuoti juos vėl, jeigu atsiranda tokia galimybė, įskaitant senus pastatymus, bet dažniausiai tokių progų nėra, nes daug spektaklių išsibarstę po skirtingus Lietuvos teatrus. Jau pjesės skaitymas būna labai reikšmingas ir svarbus. Pirmasis susitikimas kažką sužadina tavyje ir nebepalieka ramybėje – vis mąstai, grįžti, paskaitai, kol galiausiai supranti, kad atėjo laikas su kūriniu pradėti dirbti rimčiau. Tuomet kvietiesi dailininką, kompozitorių, nes žinai, kad ta idėja neatstos (šypsosi).
Kaip renkatės aktorius savo statomai pjesei? Kokius jiems keliate reikalavimus?
Renkantis aktorius, man svarbiausia ne profesija, o pats žmogus, jo matymas, stuburas, tikėjimas, vertybių sistema. Kai supranti, kad su juo susiduri pirmiausia kaip su žmogumi, kad jis turi savo nuomonę, savo pasaulėjautą, tuomet ir atsiranda susidomėjimas. Žinoma, taip pat labai svarbu, kiek aktorius save įvaldęs kaip instrumentą, ar jis turi tam tikrų įgūdžių, kurie neapsiriboja proto ir emocijų palete. Kitaip tariant, aktorius privalo valdyti kūną, dikciją, balsą, kvėpavimą, judesį, turėti balansą, pusiausvyrą, stabilumą. Kai tos savybės daugmaž atitinka visumą, tokius aktorius labiausiai ir vertinu. Tai yra gyvi žmonės. Profesija jiems dar yra gyva. Ji neatsiejama nuo vidinio poreikio išlaikyti profesionalumą, kuris paruoštas aktui, susitikimui su žiūrovu. Labiausiai bijau aktorių, kurie turi užsiklijavę tam tikras emblemas, daug dirba reklamose, dėl to jų balsai būna praradę lankstumą, plastiškumą, įgavę reklamai būdingų intonacijų, kurios, dirbant su rimtais kūriniais, pereina ir į personažo kalbą. Su tokiais dirbti vengiu.
Prisimenant „Fjorencos“ laikotarpį, kaip manote, kokia praktika būtų naudingesnė šiems laikams – jaunam menininkui mokytis iš meistro, patyrusio menininko, kaip kad Onibjenė mokėsi iš Botičelio, ar visgi dabartinė, universitetinė sistema?
Turbūt abu variantai reikalingi ir vertingi. Universitetas suteikia platesnį požiūrį, atskleidžia panoraminį vaizdą, sužadina įvairiapusiškesnę savivoką, o iš meistro konkrečiai mokaisi amato ir profesionalumo. Kaip kas atsiskleis – jau individualus reikalas.
Ar režisieriaus profesijoje Lietuvoje yra vietos moteriai? Dažniausiai tai laikoma vyriška profesija, bet gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, kuo režisūroje moterys skiriasi nuo vyrų?
Nepasakyčiau, kad yra kažkokių esminių skirtumų. Galbūt skiriamės temų prasme, tam tikru netikėtu požiūriu į gyvenimo momentus, į kuriuos mes, vyrai, galbūt mažiau atkreipiame dėmesį. Galbūt pasirenkamų autorių prasme… Nemanau, kad yra kažkoks didelis skirtumas. Yra tikrai įdomių moterų režisierių, bet būna ir visai vidutinių kūrėjų (tai galioja ir vyrams). Galbūt Lietuvoje moterų režisierių dar nėra tiek daug, nes ši profesija reikalauja išskirtinio universalumo. Vien jautrumo, kūrybingumo neužtenka, reikia būti ir ištvermingam, stipriam tiek fiziškai, tiek psichologiškai, turėti savo „stuburą“, požiūrį, mokėti pakovoti už jį. Kartais atrodo, kad stiprių moterų, kokybės prasme, yra kur kas daugiau, tačiau galbūt Lietuvoje kiekybės prasme moterims režisierėms dar neatėjo laikas. Galbūt gąsdina šios profesijos apimtys. Be visų stiprybės momentų reikia išmanyti daugybę dalykų, daug ko atsisakyti, galbūt net šeimos… Tačiau tikrai nemanau, kad tai yra vyriška profesija, nebent tik pajėgumo prasme: reikia būti organizuotam, apimti daug krypčių, jau nekalbant apie aktorius, su kuriais taip pat nėra labai paprasta. Visa tai gali gąsdinti, bet svarbu neužmiršti, jog režisūra – labai įdomi veikla, profesija, ir moteris taip pat pajėgi ja užsiimti.
Jūsų naujausiame spektaklyje „Fjorenca“ kelis sykius skambėjo muzikiniai intarpai, kuriuose buvo minima bestija. Pradėjusi domėtis, atradau, jog be leksinės žodžio reikšmės, reiškiančios žvėriškumą, bjaurastį, Nyčės kadaise minėtos baltaplaukės bestijos, žodis taip pat veda pas garsųjį N. Makiavelį, florentietį, kuris iškilo po Džirolamo Savonarolos. L. Donskis, svarstydamas Lietuvos politinę situaciją, nagrinėjo Makiavelio poziciją renesansinėje Italijoje ir teigė, jog šis „aistringai troško, kad Florencijos bendruomenė, nuvertusi Medičių diktatūrą, pati sukurtų savo gyvybingą politinę tvarką, užuot laukusi, kol šitą padarys užkariautojai“ . Tad štai, man kyla klausimas , turint omenyje, jog muzika visada yra režisūrinio sumanymo dalis – ar bestija turėjo kitokią reikšmę?
Na, ši tema ir yra tai, ką Savonarola mini savo pamoksluose, savo pasakymuose. Bestijos tema, girdima spektaklyje, turbūt liečiama daugiau per Piko prizmę – ką jis jaučia, kur veda Savonarola, ką kalba… Visas motyvas išeina iš Savonarolos pozicijos, jog moteris – pagundų šaltinis, vedantis į paklydimus, ypač, jei esi silpnas ir pasiduodantis. Tad ši tema, žinoma, yra „Fjorencoje“, o kad ji pati išsiskleidė į Makiavelį, Markizą de Sadą, tokių sąšaukų čia yra daug. Tačiau viskas remiasi į moters lytį, kuri, iš vienos pusės, yra labai garbinga ir šventa, o iš kitos – turinti daug pragariško poveikio. Mano nuomone, ši tema, nori nenori, daugelio žmonių gyvenime yra akivaizdi, pavojinga, įdomi, patraukli bei retsykiais nesuvokiama.
Ar spektaklis po premjeros tampa nepriklausomas nuo savo kūrėjo, ar jį ir toliau prižiūri režisierius, vyksta repeticijos?
Kai yra galimybė pasižiūrėti spektaklį ir susitikti su aktoriais, žinoma, visuomet norisi ja pasinaudoti, pasikalbėti, aptarti vaidinimą. Deja, dabar tokie kvietimai, papildomos repeticijos, ypač kviestiniams režisieriams, nėra madingi. Iš dalies tai yra blogai, nes režisieriui visuomet norisi, kad spektaklis, kurį pastatei, būtų ne prisiminimų vakaras, o tikras, gyvas, išlaikytų įtampą. Kita vertus, jeigu teatras disciplinuotas, manau, jis išlaiko visas spektaklio gyvastingumo savybes, tačiau, bet kuriuo atveju, jeigu dažniau būtų suteiktos galimybės režisieriui atvažiuoti ir po pastatymo, būtų puiku. Pasišnekėti, parepetuoti, kažką atgaivinti. Tai tikrai nepakenktų ir niekada nepakenkia, bet tokios galimybės retos.
Teko skaityti, jog vienas iš Jūsų mokytojų buvo Andrejus Tarkovskis, Maskvoje Jums dėstęs kino meną. Tad jeigu eitumėte tuneliu, panašiu kaip „Stalkeryje“, prieitumėte kambarį, kuriame būtų atsakytas vienas Jums rūpimas klausimas apie žmoniją, egzistencinius niuansus, koks klausimas Jums rūpėtų?
Tiesą pasakius, tų klausimų labai daug (šypsosi). Vienas galbūt būtų svarbiausias… Koks gyvenimas yra po mirties, kaip jis dėliojasi, ir ar turi kažkokį ryšį su tuo gyvenimu, kurį čia gyvenome?
Ačiū Jums už pokalbį.
Parengė Kamilė Pirštelytė
Donato Stankevičiaus nuotr.
