Seime ir viešojoje erdvėje jau kelintą kartą atgyja diskusija dėl naktinio matymo prietaisų medžioklėje naudojimo teisėtumo. Kai kurie žalieji raunasi plaukus dėl to, kad legalizavimu esą pasinaudos brakonieriai, o medžiotojai sukioja pirštus ties smilkiniais. Dar diskutuojama, ar prietaisų legalizavimas nepasitarnautų nacionaliniam saugumui karo atveju?
Tomas Čyvas
Ministras nenori komentuoti
Kai kurie naktinių taikiklių legalizavimo priešininkai nurodo, kad Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, kuris tam pritarė, o ir Aplinkos ministerijai spaudimą galėjo daryti lobistai. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas apskritai nepanoro komentuoti šios temos nei žodžiu, nei raštu, tad klausėme parlamento Aplinkos apsaugos komiteto vadovės Aistės Gedvilienės. Ji spaudimo fakto nepatvirtino. „Man asmeniškai lobistai nedarė jokio spaudimo, tiesiog kolegos Seimo nariai, kurie medžioja ir yra naktinių taikiklių šalininkai, aktyviai agitavo palaikyti naktinius taikiklius įteisinančias pataisas. Bet to spaudimu tikrai nepavadinčiau“, – sakė A.Gedvilienė.
Dovana brakonieriams?
Kai Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pritarė naktinių taikiklių įteisinimui, oponentai pratrūko. Laisvės partijai atstovaujanti parlamentarė Monika Ošmianskienė viešai pavadino tai „dovana brakonieriams“. Šis įteisinimas, jos nuomone, yra ne kas kita, o gyvūnų gerovės testas ir Seimui, ir Aplinkos ministerijai, ir Lietuvai. Sprendimo šalininkai iš tokios patetikos šaiposi.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininką Virginijų Kantauską stebina brakonieriavimo problemos kergimas su svarstomu klausimu. „Naktinio matymo prietaisų, kaip dovanos brakonieriams, įvardijimas – nuvalkiota frazė. Taip, brakonieriai ir naktį pasivažinėja, bet ar tai masinis reiškinys? Taip nėra. Galima pamanyti, kad jie šiandien su žibintuvėliais medžioja? Nieko panašaus. Turi šiandien jie ir taip visus „priedelius“. Visi, kurie yra pagauti su tais naktinio matymo prietaisais, visai nelaukia tų „dovanų“. Jų ir taip galima daugybėje šalių, kad ir Švedijoje, įsigyti bet kurioje parduotuvėje“, – sakė jis „Valstiečių laikraščiui“.
V.Kantauskas
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas jam antrina. „Viešpatie viešpatie, ką aš galiu pasakyti. Kas tai yra – brakonierius? Tai yra žmogus, kuris neturi medžiotojo bilieto, žmogus, medžiojantis svetimuose plotuose ir medžiojantis neleistinu būdu, neleistinu laiku, šaudantis tai, ko negalima. Jam apskritai nerūpi taisyklės, kurios nustatomos medžiotojams“, – sako jis.
Diskusija Seime tęsiasi ir, artėjant rinkimams, tikrai tik aštrės. Mat šiais postmoderniais laikais madingi veganizmai, „žalieji kursai“, gyvūnų gerovės kultas ir viešai deklaruojama nuostata „myliu gyvūnus labiau nei žmones“ argumentuotą diskusiją skandina politiniuose verpetuose.
Pasak R.Ribačiausko, pats prietaisas nėra jau toks pigus daiktas. „Turėti tokį įrankį, kuris kainuoja 2 000–4 000 eurų tam, kad per metus iššautum vieną arba du šūvius, man nėra jokio materialaus tikslo. Tačiau tai atveria galimybes medžiotojams tamsiu paros metu sumedžioti tam tikrus gyvūnus geriau, saugiau ir tiksliau, užuot juos sužeidžiant ar nušaunant ne tą, ką reikia. Tenka pripažinti, kad visada, kada tiktai bandė šitai įteisinti, buvau vienas iš tų, kuris pasisakė prieš. Taip buvo prieš 6–7 metus, tačiau vėliau mūsų požiūris keitėsi. Matome ne tik išaugusią medžiotojų kultūrą. Matome ir išaugusias kanopinių bei plėšrūnų populiacijas. Jei brakonieriavimas būtų jau toks masinis – taip nebūtų nutikę“, – pažymi jis.
R.Ribačiauskas
Naktį palikti ramybėje?
Naktinių taikiklių priešininkai pateikia ir kitą argumentą – naktį esą reikia palikti laukinę fauną ramybėje, kad gamta bent kiek pailsėtų nuo žmogaus.
Antai, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė A.Gedvilienė akcentuoja būtent atokvėpio aspektą. „Esu įsitikinusi, kad gyvūnas turi turėti poilsio laiką, kada žmogaus veikla jam netrukdo elgtis natūraliai. Toks laikas yra naktis, todėl nemanau, kad naktį turėtų vykti medžioklės. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nepalaikau naktinių taikiklių medžioklėje įteisinimo. Dar viena bėda – kontrolė. Aplinkos apsaugos departamentas, kuris, be kitų funkcijų, yra atsakingas ir už medžioklės kontrolę, aiškiai nurodė, kad naktinių taikiklių panaudojimo priežiūros ir kontrolės užtikrinti neįmanoma,“ – komentavo ji „Valstiečių laikraščiui“.
V.Kantauskas pažymi, kad retai kas medžioja visą naktį. „Žvėris miške miega dieną, jiems ramybės būsena. Nuo 5 ar 6 valandos ryto ir visą dieną miega. Naktį, pavakare, be abejo, žvėris išeina į laikus, kur ir galima mažinti tą gausą. Tai yra, ar sudrumskim jiems ramybę ar nesudrumskim toje vietoje? Medžiotojai nemedžios 3–4 valandą nakties. Ryte juk reikia eiti į darbą ar panašiai. Taigi lieka gal pusantros valandos, kai sutemsta, o likusias tamsos valandas ir duodama ramybė. Pagaliau, kada ji labiau drumsčiama? Įjungus prožektorių ir paleidus netaiklų šūvį streso jiems sukeliama daug daugiau“, – pažymi jis.
Taigi, anot pašnekovo, Europa yra kaip tik pasirinkusi humaniškesnį kelią, kad žvėris kuo mažiau stresuotų, o taip pat ir likusieji žvėrys, kurie yra šalia arba atokiau.
„Europos Sąjungoje priimtos taisyklės kaip tik užtikrina, humaniškesnį medžioklės būdą, leidžiantį lengviau atskirti sužeistą, raišą žvėrį arba žvėrį, kurio pašauti išvis negalima“, – pabrėžia V. Kantauskas.
R. Ribačiauskas priduria: „Anksčiau mes galėdavome naudoti prožektorius. Dabar prožektorių galima naudoti tiktai šernams medžioti. Ko gero, visi, kurie kalba, kad naktiniai prietaisai reikalingi tiktai šernų populiacijos mažinimui, nėra visai teisūs. Jie reikalingi ir kokybiškam kitų gyvūnų medžiojimui. Ko gero, mes galėsime pamažinti ir kitų kanopinių žvėrių populiaciją. Išskyrus, aišku, raguotų, dėl to, kad, žiūrėdami pro naktinį taikiklį naktį, mes negalėsime nustatyti raguočio kokybės, t.y., kokie jo ragai. Tačiau mes visada galėsime pasakyti, ar tai patelė, ar jauniklis. Ir visada galėsime pasakyti apie sužeistus ar sergančius žvėris, nes daugmaž matysime jo figūrą, jo elgseną ir kaip jis eina.“
Nacionalinis saugumas ir medžioklė
Vienas naktinių taikiklių įteisinimo medžioklėje tikslų, kaip vis dažniau pabrėžia jo šalininkai, susijęs ir su šalies saugumu. Ypač karo Ukrainoje kontekste. Tiesa, ta pati A.Gedvilien pareiškė, kad jokios reikšmingos įtakos nacionaliniam saugumui prietaisų įteisinimas ir gausesnis disponavimas jais neturės.
Medžiotojas R.Ribačiauskas atkerta, kad taip šnekantys ne tik neišmano istorijos, bet ir nesusigaudo dabarties realijose. „Kas buvo, kai 1991 metais reikėjo ginti Seimą? Medžiotojų bendruomenė buvo ta, kuri atsiliepė į prašymus, o ir pati nešė ginklus, priemones – ką turėjo. Sovietų OMON‘as iš kai kurių būrelių net atiminėjo ginklus. Tai buvo reikšminga ar nereikšminga?“, – klausia jis.
Kalbėdamas apie karą Ukrainoje, R.Ribačiauskas primena pačią jo pradžią. „Pirmosiomis dienomis, kai okupantų kolonos stovėjo už 60 km nuo Kyjivo, toje pačioje Bučoje – medžiotojai irgi gelbėjo situaciją. Įdomu – naudojo prožektorius ar naktinio matymo įrangą?“, – ironiškai klausia jis.
Pasak V.Kantausko, reikalas ne tik tas, kad medžiotojai yra patikrinti patriotai, mokantys sėlinti, atpažinti pėdsakus, maskuotis, kurie gali taikliai šauti iš kilometro ar pusantro. „Ko pirmiausia prašė ukrainiečiai, kai rinkome jiems paramą? Ne pačių ginklų – tų turėjo arba iš kažkur gavo daugmaž pakankamai. Naktinio matymo prietaisai buvo pirma pozicija sąraše. Jų daug taip staigiai negausi ir neprisigaminsi. Geriau, kai jų daug po ranka. Medžiotojų bendruomenė ir čia prisidėjo – sunešėm, ką turėjome ir dar pirkome už 85 000 eurų. O dabar ne tik A.Gedvilienė, bet net kai kurie krašto apsaugos sistemos žmonės ima aiškinti, kad tai nesusiję dalykai“, – apmaudavo medžiotojas.
Rinkimų šou dalis?
Politines aistras medžioklės temos kėlė visada. Ar tai būtų medžiojimo privačiuose miškuose taisyklės, ar įsakmus nurodymas naikinti šernus dėl afrikinio kiaulių maro ir grėsmės stambiems kiaulių ūkiams, ar naktinio matymo įranga. Ir šiandien daugeliui medžiotojas asocijuojasi su arogantiška bei storžieviška buvusio „Lietuvos medžiotojo Nr.1“ socdemų funkcionieriaus Broniaus Bradausko persona. Laikas bėga, o politinio šou elementai niekur nedingsta. Dalis žmonių yra išvis nusiteikę prieš medžioklę kaip reiškinį ir linkę priešintis bet kam. Antai, buvęs Seimo narys Laimontas Lainius Dinius yra net pareiškęs, kad medžiotojais tampa tik tie, kieno per mažas vyriškasis pasididžiavimas.
Įtampų dėl šio reikalo kilo ir valdančiojoje koalicijoje. Minėta Seimo narė M.Ošmianskienė sako negalinti spręsti, kas įvyko Aplinkos ministerijoje, bet ši iniciatyva esą ėmė griauti ją iš vidaus. Mat po komiteto balsavimo rezultatų ministro patarėjas gyvūnų gerovės ir bioįvairovės klausimais Marius Čepulis paskelbė paliekantis ministeriją.
Pakankamai rėksmingi, nors ir nelabai gausūs žalieji radikalai, prie kurių šiandien prisideda ir Laisvės partijos aktyvistai, yra nuoširdžiai įsitikinę arba apsimeta tikį, kad medžiotojai yra gamtos priešai ir siekia šaudyti viską, kas juda – tik duok jiems valią. Kalbinti medžiotojai pabrėžia, kad jų tikslas niekada nebuvo viską miške „iškalti“.
R.Ribačiauskas sako manąs, kad galiojantis draudimas yra iš dalies sovietinio mąstymo palikimas, o iš dalies – eilinis rinkiminis šou. „Kai bet kokia kaina stengiamasi prasimušti į valdžią, tai nesibodima visuomenei pateikti neteisingą informaciją, kad medžiotojas yra mėsininkas, medžiotojas turės naktinius ir viską iškals, iškals mano kieme, iškals aplinkui ir t.t. Tai nepagrįsti samprotavimai. Ir šiaip aš manau, kad gan siauras ratas žmonių tiesiog garsiai rėkia, o kontrargumentai beveik nepateikiami. Nei apie populiacijų gausą, išsaugojimo perspektyvas, apie plėšrūnų daromą žalą ūkininkams, kanopinių žalą žemės ūkio ir miškų pasėliams ir t. t. Ir, žinoma, jei išgirstama apie kokį nors blogai pasielgusį medžiotoją, tuoj pat viešai išmozojama visais kanalais“, – nurodo jis.
Pasak jo kolegos V.Kantausko, dauguma medžiotojų – padorūs žmonės, mokantys mokesčius ir, kaip jis dar kartą pabrėžia, patikrinti žmonės, kurių paslaugų gali prireikti, jei, neduok Dieve, ištiktų koks ukrainietiškas scenarijus.
Taigi diskusija Seime tęsiasi ir, artėjant rinkimams, tikrai tik aštrės. Mat šiais postmoderniais laikais madingi veganizmai, „žalieji kursai“, gyvūnų gerovės kultas ir viešai deklaruojama nuostata „myliu gyvūnus labiau nei žmones“ argumentuotą diskusiją skandina politiniuose verpetuose.
