Į Rukloje (Jonavos r.) veikiantį Pabėgėlių priėmimo centrą neseniai perkelta nauja grupė šeimų supažindinta su mūsų šalyje vaiką ginančiais įstatymais, patarta, kur kreiptis susidūrus su sunkumais. Su šeimomis susitikę vaiko teisių specialistai pakvietė diskutuoti apie skirtumus šioje srityje tarp Lietuvos ir šalių, iš kurių šeimos kilę.
Tėvo žodis stipriau nei atimtas telefonas
Migrantai noriai atsiliepė į Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjos Reginos Klevinskienės raginimą pasidalyti šeimos tradicijomis, tėvų ir vaikų santykių ypatumais ir kt. „Tuo siekiau paskatinti atrasti mūsų kultūrų skirtumus ir panašumus bendraujant su vaikais, atsiverti“, – paaiškino R. Klevinskienė.
Viena per kitą jaunos mamos iš Tadžikistano tikino, kad vaikai paklusnūs, nuo mažens mokomi pagarbos vyresniems. „Neatsikalbinėja, neatsisako pagelbėti. To pas mus nebūna. O kai neklauso, atimu telefoną, labai greitai suveikia“, – juokavo aštuonerių ir devynerių metų berniukų mama – Khava iš Dagestano.
Nors visą auklėjimo naštą ant savo pečių įprasta prisiimti moterims, tėvo vaidmuo labai svarbus, vaikai jį laiko, anot moterų „šventuoju“. Jo žodis yra lemiamas ir tai yra pati geriausia drausminimo priemonė. Mamai užtenka pasakyti, kad apie nusižengimą „sužinos tėvas“ ir bet kokia problema būna išspręsta akimirksniu.
Mamos neslėpė, kad vaikui nusižengus, jam visada leidžiama pajusti pasekmes, bet fizinių bausmių, tikino, netaikantys. „Mūsų niekas nemušė ir mes savo vaikų diržu nebaudžiame“, – nukirto Khava.
Lietuvoje veikiančios vaiko teisių apsaugos esmines nuostatas ir patarimus tėvai išklausė pagarbiai. Jiems buvo įdomu, klausimų sukėlė informacija apie vaiko globos sistemą, tokių žinių prisipažino neturėję. Anot tadžiko Askarsho, gimtinėje vaikų namų nėra, netekęs tėvų vaikas užauginamas giminaičių. „Mūsų šeimos didelės, giminė plati, bendruomenė tvirta“, – kalbėjo, į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti, su šeima atvykęs jaunas vyras.
Pasak patarėjos, migrantus neramino ir specifiniai klausimai, pavyzdžiui, kur patektų vaikas, jeigu dėl kokios nors nelaimės liktų be tėvų: pasiliktų Lietuvoje ar grįžtų į gimtinę?
Vaikų laisve stebisi ir vadina beribe
Paklausti, kas atvykus į mūsų šalį nustebino labiausiai, dar tik antrąjį mėnesį Lietuvoje gyvenantys migrantai, vienbalsiai patvirtino: vaikams suteikiama laisvė. „Čia, pas jus, vaikai labai greitai sužinojo, kad turi visokių teisių ir laisvių. Pas mus taip nėra. Už vaiką sprendžia vyresnis. Kaip pasakė, taip ir turi būti. Dabar ką pasakysi, tuoj primena, kad turintys balso teisę, teisę reikšti savo nuomonę“, – tadžikė išsakė pirmuosius, ne tik ją sunerimti privertusius, pasikeitimus mažųjų elgesyje.
Į tokią mamos pastabą sureagavusi R. Klevinskienė paaiškino, kad mūsų šalyje vaikai iš tiesų turi teisę reikšti savo nuomonę, taip pat daug kitų teisių, tačiau užtikrino, kad teisės neatsiejamos nuo pareigų ir atsakomybės.
„Mūsų šeimose vaikai taip pat privalo laikytis taisyklių, gerbti vyresniuosius, tėvus, mokytojus, paisyti jų nuomonės. Teisių be pareigų nebūna. Gerbiame jūsų tradicijas ir kultūrą. Tačiau pagrindinių geriausius vaiko interesus užtikrinančių principų visi turime laikytis“, – patikino R. Klevinskienė.
Patarėja atkreipė dėmesį, kad su iššūkiais susiduria ne tik tėvai, bet ir jų sūnūs, dukros. Palikę gimtąją šalį, įprastą gyvenimą, galiausiai draugus, vaikai patiria emocinius išgyvenimus. Saugumo ir stabilumo trūkumas keliaujant iš vienos vietos į kitą, palieka pėdsakus. Specialistė paragino tėvus būti dėmesingais ir rūpintis ne tik fiziniais vaikų poreikiais.
Skatina dėl vaiko susitelkti visą šeimą
Kaip rodo Pabėgėlių priėmimo centre dirbančiųjų patirtis, migrantų vaikai sąlyginai lengvai adaptuojasi naujoje vietoje, greitai užmezga ryšius su bendraamžiais. Neretas lietuviškai puikiai susikalbėti geba jau po poros mūsų šalyje praleistų mėnesių, tėvams vertėjauja.
Kaip pasakojo Jono Stanislausko mokyklos daugiafunkcinio centro atstovai, per du mėnesius naujieji moksleiviai įsiliejo į mokyklos bendruomenę, tik dar nepavyko susitarti dėl elgesio pamokų metu, jie pernelyg laisvi ir triukšmingi. Jie padalyti į mažesniųjų ir vyresniųjų grupes. Atvykusiųjų šeimos didelės, tad klasėje po kelis vaikus iš vienos, o tokios grupelės, pasak pedagogų, sunkiausiai valdomos.
Lietuvių kalbos mokanti Lina Vaškevičienė sakė prašiusi pasikalbėti šeimose, kad visiems tam tikros taisyklės privalomos, visų pirma – girdėti, ką mokytojas sako ir į pastabas reaguoti. Pavyzdžiui, negalima piešti ant vadovėlių. „Mokslo metai tik prasidėjo, o vadovėliai jau netinkami naudoti. Naujieji moksleiviai visą laiką juose kažką rašo. Perspėju, nusisuku, vėl tą patį daro. Gerbiame atvykusius vaikus, labai stengiamės, kad gerai jaustųsi, pagarbos tikimės ir iš jų“, – kalbėjo mokytoja
Pasak mokytojos, atskirai kreiptasi į tėčius, kadangi jie turi didžiausią autoritetą. Vyrai pakviesti nuo mokyklos reikalų nenusišalinti, būti aktyviais, esant poreikiui atvykti.
Didžioji dalis migrantų yra jaunos šeimos su vaikais. Paskutinioji pabėgėlių grupė, pasiekusi Ruklą prieš mėnesį, yra iš Tadžikistano, tarp jų 15 suaugusiųjų ir septyni vaikai. Centre šiuo metu iš viso gyvena 122 prieglobsčio prašytojai iš Tadžikistano, Irako, Rusijos, Baltarusijos, Sirijos, Irano.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
