Dievo žodis, kalbėdamas apie artimo meilę, pabrėžia svarbų jos akcentą – klystančio žmogaus perspėjimą. Tai labai aktuali tema. Kai matome klystančius žmones, dažnai esame gundomi elgtis panašiai, kaip elgėsi Kainas. Po brolio nužudymo Dievo paklaustas: ,,Kurgi yra tavo brolis Abelis?“, Kainas atsiliepė: „Argi aš esu savo brolio sargas?!“ (Pr 4, 9).
Mes nelinkę būti savo brolių ir seserų sargais; mums labiausiai rūpi tik mūsų pačių reikalai ir nedrumsčiama ramybė. Perspėdami klystančius, dažnai rizikuojame likti nesuprasti, rizikuojame prarasti net draugus. Jeigu visi, kurie nemyli Bažnyčios, būtų atviri sau, turėtų įvardinti jos nemėgstantys todėl, kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai perspėja nedaryti blogio.
Senojo Įstatymo pranašų svarbiausia pareiga buvo įspėti tautiečius, kai šie nukrypdavo nuo Dievo kelio. Pranašo Ezekielio knygoje skaitome: „Štai ką sako Viešpats: ʻTave, marusis, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano lūpų žodį, perduosi jiems mano įspėjimąʼ“ (Ez 33, 7).
Dabartinės sekuliariosios kultūros atstovai gina žmogaus teisę seksualinėje srityje elgtis nevaržomam jokių draudimų; leidžia, nepriklausomai nuo biologinės lyties, pasirinkti socialinę lytį ir bet kokį perspėjimą laiko neapykantos kalba. Gyvendami tokioje kultūroje, galime būti gundomi blogio akivaizdoje užmerkti akis ir jį toleruoti.
Tačiau Jėzus aiškiai nurodė, kaip turime elgtis, matydami klystantį žmogų: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. <…> O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 15–17). Meilė niekuomet neatskiriama nuo tiesos; mūsų sakomas tiesos žodis klystantį gali įskaudinti.
Kad mūsų perspėjimas būtų kiek įmanoma sėkmingesnis, jis turi nestokoti pagarbos klystančiajam. Jei perspėjamasis pajus, kad jį pažeminame, juo labiau kad jo nemylime, tuomet mūsų perspėjimas tikrai liks bevaisis. Tėvai kartais skaudžiai subara klystantį vaiką, bet vaikas žino, kad tėvai jį myli, todėl perspėjimą nesunkiai priima.
Perspėjimas privalo būti teisingas, nes meilė ir tiesa yra neperskiriami. Jėzus klystančius fariziejus kartais labai kietai perspėdavo, bet juos mylėjo ne mažiau už savo mokinius, nes Dievas negali nemylėti.
Apaštalas Paulius ragino pirmuosius krikščionis: „Niekam nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8.10). Istorikai nelengvai randa atsakymą, kodėl pirmaisiais amžiais persekiojama krikščionybė sparčiai augo. Tačiau atsakymas labiau nei aiškus: pagonys matė, kokie buvo krikščionys: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli.“
Šiandien mes stebime nelemtą reiškinį – tuštėjančias bažnyčias ir ieškome atsakymo, ko, galbūt, nepadarome, kad mūsų tikėjimas taptų patrauklesnis. Turbūt niekas neišrašys recepto, kaip veiksmingai patraukti žmones prie tikėjimo, tačiau į kai ką tikrai verta atkreipti dėmesį. Dėmesio ypač turi būti skiriama artimo meilei. Tikriausiai per maža paaukoti vieną kitą eurą karitatyvinėms reikmėms, nes ir netikintys žmonės sugeba tai padaryti. Mums reikia kasdien save tikrinti, ar ištikimai vykdome artimo meilės įsakymą. Mus stebintys žmonės turi aiškiai matyti mus spinduliuojančius meile. Jeigu žmonės jaus mūsų meilę, tuomet ir mūsų žodis taps veiksmingesnis, o tikinčiųjų bendruomenė patrauklesnė.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
