Azerbaidžano Nachičevano autonominė respublika, gavusi Baku pritarimą, ketina iš savo konstitucijos išbraukti nuorodas į 1921 m. Maskvos ir Karsų sutartis, pagal kurias Maskva ir Ankara tapo nesiribojančios Azerbaidžano teritorijos garantėmis.
Šie veiksmai iš esmės panaikina Maskvos ir Karsų sutartis ir Nakčivano autonominės respublikos sienas bei statusą palieka Baku nuožiūrai, o tai gali atverti kelią būsimiems pokyčiams.
Turkija greičiausiai nebus nusiminusi, nes naujesni susitarimai užtikrina jos padėtį Azerbaidžane, tačiau Rusija gali prieštarauti šiems pokyčiams kaip dar vienam ženklui, kad Baku vis labiau nepriklauso nuo Maskvos.
Azerbaidžano nesiribojančio autonominio regiono Nachičevano, kuris yra vienas iš sovietų lyderio Josifo Stalino lemtingiausių etninių inžinerijos veiksmų prieš daugiau nei šimtą metų, statusas netrukus pasikeis.
Autonominės respublikos parlamentas paprašė Baku patvirtinti naują konstitucinę formuluotę, kurioje nebūtų jokios nuorodos į 1921 m. Maskvos ir Karsų sutartis, pagal kurias Maskva ir Ankara tapo Nachičevano statuso ir sienų garantėmis.
Azerbaidžano parlamentas šį žingsnį žengė vasario 2 d. Šis žingsnis iš esmės autonominio regiono, kuris tampa vis svarbesnis kaip dalis Tarptautinio taikos ir klestėjimo kelio (TRIPP) (taip pat vadinamo Zangezuro koridoriumi), jungiančio Azerbaidžaną ir Vakarus, statusą ir sienas perduoda išimtinai Baku diskrecijai.
Ši konstitucinė permaina atveria kelią būsimiems pokyčiams abiejose srityse. Turkijos vyriausybė greičiausiai nebus sutrikdyta šiuo žingsniu, nes jos padėtis su Azerbaidžanu yra užtikrinta naujesniais dvišaliais susitarimais.
Maskva greičiausiai prieštaraus šiam pokyčiui kaip dar vienam Azerbaidžano vis labiau nepriklausomos pozicijos ir Rusijos įtakos Pietų Kaukaze praradimo ženklui. Šis praradimas daro šį žingsnį ypač įsiutinančiu, nes jis įvyksta prieš pat JAV viceprezidento J. D. Vance’o vizitą į tą regioną.
Per pastarąjį šimtmetį Nachičevano istorija buvo sudėtinga. Kai 1920 m. liepos mėn. Raudonoji armija atkūrė Maskvos kontrolę regione, ji pirmiausia šią teritoriją priskyrė Armėnijai, bet vėliau perdavė Azerbaidžanui. Siekiant užtikrinti sovietų kontrolę Pietų Kaukaze ir užkirsti kelią Turkijai turėti nepertraukiamą sausumos kelią į Azerbaidžaną ir Centrinę Aziją, Stalinas, tuometinis Sovietų Rusijos tautybių reikalų liaudies komisaras, nubrėžė sienas regione, kurios atskyrė Nachičevaną nuo Azerbaidžano, o tarp jų įterpė Armėnijos Syunik sritį.
Kad tai taptų nuolatiniu, Kremlius 1921 m. surengė dviejų sutarčių tarp Sovietų Rusijos ir Turkijos pasirašymą – Maskvos sutartį ir Karsą sutartį, kuriose buvo paskelbta, kad nors Nachičevanas yra Azerbaidžano dalis ir yra jo apsaugoje, Maskva ir Ankara yra jo statuso ir sienų garantai.
1922 m. susikūrus Sovietų Sąjungai, Nachičevanas oficialiai tapo Azerbaidžano dalimi. Šis susitarimas galiojo iki pat sovietų laikų pabaigos, kai, prasidėjus suvereniteto paradui, Nachičevanas paskelbė save nepriklausoma respublika. 1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, jis tapo Azerbaidžano dalimi, nors ir nesiribojančia su juo.
Net sovietmečiu daugelis azerbaidžaniečių svajojo atgauti Zangezuro koridorių tarp Azerbaidžano ir Nachičevano, kaip ir daugelis armėnų tikėjosi prijungti Karabachą, kur armėnai sudarė etninę daugumą, prie Armėnijos.
Tačiau iki 1988 m., kai prasidėjo konfliktas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, azerbaidžaniečiai galėjo keliauti per Armėniją į Nachičevaną, o etniniai armėnai Azerbaidžane, įskaitant Karabachą, galėjo keliauti į Armėniją, nes visas regionas liko sovietų kontrolėje. Po vadinamojo pirmojo Karabacho karo tai pasikeitė.
Didžiąją karo dalį, nuo 1988 iki 1994 m., Armėnija kontroliavo Karabachą ir kaimynines Azerbaidžano teritorijas, o Azerbaidžanas negalėjo naudotis Zangezuro koridoriumi per Armėnijos teritoriją, kad pasiektų Nachičevaną ir prekiautų su Turkija ir Vakarais.
Nuo 1994 iki 2020 m. Kalnų Karabachas buvo faktiškai nepriklausomas, bet ekonomiškai, politiškai ir kariniu požiūriu priklausomas nuo Armėnijos.
Regione toliau vyko pasikartojantys susirėmimai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. 2020 m., kai Azerbaidžano pajėgos per šešias savaites trukusį Antrąjį Kalnų Karabacho karą atkovojo didžiąją dalį Karabacho, Zangezuro, kaip azerbaidžaniečiai vadina koridorių, klausimas vėl tapo aktualus, ypač todėl, kad prekyba per jį tapo svarbesnė daugiau šalių, įskaitant Kinijos Liaudies Respubliką (KLR) ir Europos Sąjungą.
Tarptautinė bendruomenė suprantamai nerimauja dėl bet kokių valstybės sienų pokyčių, o Rusija ir Iranas ypač priešinasi pokyčiams Pietų Kaukaze. Beveik visos vyriausybės priešinosi bet kokiems politinio statuso pokyčiams koridoriuje tarp Azerbaidžano ir Nachičevano, anksčiau atmesdamos mainų galimybę, o pastaruoju metu siūlydamos alternatyvas, įskaitant maršrutą per Iraną.
Dėl galimo mainų žr. šio autoriaus straipsnį „Coping with the Karabakh Crisis“ („Kaip įveikti Karabacho krizę“), Fletcher Forum, 16:2 (1992); diskusija apie… Nepaisant šios istorijos, daugelis stebėtojų tebėra įsitikinę, kad nei Baku, nei Ankara niekada neatsisakys vilties, kad Zangezuro koridorius bus visiškai kontroliuojamas Azerbaidžano.
Spėliojimai apie tai tik sustiprėjo po 2025 m. rugpjūčio susitikimo tarp Baku ir Jerevano Vašingtone. Viena vertus, daugelis Vakarų šalių atstovų laikė sprendimu viršūnių susitikime pasiektus žingsnius link taikos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei planus dėl JAV reguliuojamo transporto maršruto (TRIPP) tarp Azerbaidžano ir Nachičevano.
Kita vertus, kai kurie Maskvos ir Teherano atstovai tai vertino ne tik kaip grėsmę šiaurės–pietų prekybai, bet ir jų įtakai regione, atsižvelgiant į išsiplėtusį JAV vaidmenį.
Kai kurie tai vertino tiesiog kaip dar vieną žingsnį siekiant Azerbaidžano kontrolės virš šio maršruto ir galiausiai Azerbaidžano suvereniteto.
Regiono istorija, ypač praėjusių metų įvykiai, suteikia kontekstą šių žingsnių supratimui, kaip ir konstituciniai pokyčiai Nachičevane.
Šių pokyčių poveikis neabejotinai bus didžiausias Azerbaidžane. Tačiau Baku oficialiai nepasmerkė 1921 m. susitarimų, ir Azerbaidžano vyriausybė, jei aplinkybės to reikalaus, galėtų atsisakyti savo naujausio žingsnio. Tačiau trumpalaikiu laikotarpiu šis veiksmas tikrai bus vertinamas kaip Baku pareiškimas, kad jis toliau sieks vis labiau nepriklausomo tarptautinio vaidmens, atmetančio Rusijos pastangas kontroliuoti jo politiką ir kitų pastangas jį dominuoti. Tai iš esmės grąžina Baku į poziciją, kurios jis siekė Pirmojoje Azerbaidžano Respublikoje po Rusijos revoliucijos, kai siekė būti nepriklausomu regioniniu veikėju pirmos eilės.
Ilgalaikėje perspektyvoje tai, kas ką tik įvyko, atveria Baku kelią panaikinti Nachičevano autonomiją, sumažinti jos statusą iki kitų šalies regionų lygio ir netgi siekti pakeisti jos sienas, o kartu ir visos Azerbaidžano sienas.
Daugelis Azerbaidžano gyventojų tai galėtų vertinti kaip įsipareigojimą galiausiai suvienyti visą Azerbaidžaną.
Tai turės įtakos ir kitiems tarptautiniams veikėjams. Rusija neabejotinai išnaudos šią grėsmę ne tik siekdama priversti Baku pasitraukti, bet ir siekdama pakenkti stiprėjančiam Armėnijos vyriausybės bendradarbiavimui su Azerbaidžanu.
Maskva taip pat galėtų imtis platesnių veiksmų, siekdama pakeisti dabartinę Jerevano vyriausybę, kad Armėnija nebeplėtotų glaudaus bendradarbiavimo su Azerbaidžanu, kaip tai daro dabar, ir netgi siektų uždaryti Rusijos bazę Giumri.
Dabartinė Irano vyriausybė taip pat tikriausiai toliau darys viską, kas įmanoma, kad sutrukdytų JAV dalyvavimą koridoriuje tarp Azerbaidžano ir Nachičevano.
Paskutiniai Nachičevano veiksmai, kuriuos remia Baku, – veiksmai, kurie kai kam gali atrodyti kaip diplomatinis valymas – tikriausiai turės didelį poveikį Pietų Kaukazo geopolitikai dabar ir ateityje.
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor
