„Piliečiai! Imkitės už ginklų, aukokite pinigų, daiktų, visa kas gali palengvinti kariuomenei, kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais.“
Tai buvo Kauno advokato, žymaus žydų visuomenininko, Lietuvos Steigiamojo Seimo nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas jidiš ir lietuvių kalbomis į Lietuvos žydų bendruomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų generolo Liucijano Želigovskio legionams užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visos Lietuvos nepriklausomybę.
Kas gi pastūmėjo žymų Lietuvos žydų veikėją tokiems žodžiams? Lietuvos žydai, save vadindami „litvakais“, Lietuvoje dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų gyveno gana pasiturinčiai (turėjo įvairias įmones, parduotuves, užkandines, mokyklas, ligonines ir kt.) ir su lietuviais sugyveno taikiai ir draugiškai. Pasibaigus I-ajam pasauliniam karui ir Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės Aktą, į mūsų valstybės teritoriją įsiveržė pirmiausiai – bolševikai, o vėliau – lenkai ir bermontininkai, kurie užimtose teritorijose rengė žydų plėšimus (pogromus). Ypač tą prievartą patyrė Vilniaus žydai. Kad apginti savo užturėtą turtą Lietuvos žydai petys petyn su lietuviais kovėsi prieš okupantus bolševikus, lenkus ir bermontininkus, kovėsi, kad apgintų savo tėvynės – Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
1919 m. bolševikams, o vėliau lenkams užgrobus Vilnių ir žydų krauju nudažius miesto gatvių grindinį, „litvakai“ nelaukė priverstinės mobilizacijos, bet patys stojo į partizanų būrius Lietuvą ginti… Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių, Joniškyje, kai tik buvo pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė, vietos žydai įsteigė, aprūpino ir išmaitino žydų savanorių batalioną. Joniškio žydas Izaokas Šapiro apie šio bataliono įkūrimą 1934 metais rašė: „ Bendras istorinis kelias žydų ir lietuvių, amžius vilkusių tą patį carų jungą, sužadino mumyse, Lietuvos žyduose, vienodo abiejų tautų likimo sąmonę bei pasiryžimą kartu iškovoti laisvą nepriklausomą valstybę… Aš pradėjau plačią žydų savanorių verbavimo akciją. Šiuo tikslu aplankiau keletą vietų, aiškinau, tikinau, ir žydų jaunuomenė pasipylė būriais… Kai kurie anų pirmųjų pasišventėlių krito kovoje, ir jų kapai išmėtyti po Lietuvos laukus.“
Įkūrus Lietuvos šaulių sąjungą, sinagogose rabinai kvietė žydų jaunuomenę stoti į šaulių organizaciją ir kovoti už krašto gerbūvį. 1925 m. Kaune gimęs ir po II-ojo pasaulinio karo Izraelyje apsigyvenęs žydų istorikas Dov Levin rašė, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydai žinojo, kad jų buitis Lietuvoje buvo geresnė negu kaimyninėse valstybėse ir „todėl lengva suprasti jų bendrą palinkimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir tokiose patriotinėse sąjungose kaip Vilniaus išlaisvinimo komitete, ir kodėl Kauno Hebrajų gimnazijos mokiniai siūlėsi savanoriais tarnauti Lietuvos šaulių sąjungoje prieš lenkų legionus …“ Šie žodžiai atsispindi ir tuometiniuose ELTA pranešimuose („Panevėžys prieš lenkus“, „Lietuva“, 1920 10 21, Nr.229): „Panevėžio vyrų gimnazijos aukštesniųjų klasių mokiniai išėjo į šaulius, žydų jaunimas taip pat rašosi į šaulius.“ Įdomią informaciją randame 1923 m. „Trimite“ (kovo 15 d., Nr. 131): „Kap. Klimaitis (LŠS viršininkas kpt. Pranas Klimaitis – aut. pastaba) yra pasakęs „Echo“ bendradarbiui: „… Šaulių tarpe randasi ir žydų, o Kauno būryje vienu tarpu žydų jaunuomenės buvo gal daugiau, kaip lietuvių…“ ir išties, pagal statistiką Šaulių sąjungoje žydų tautybės šauliai buvo antri po lietuvių pagal tautiškumą organizacijoje.
Ypač skaitlingai į žydų politinių veikėjų raginimus stoti ginti savo tėvynę buvo atsiliepta po Žydų komiteto nepriklausomybei ginti (įsteigtas 1920 m. spalio 6 d. Žydų tautos tarybos posėdyje) atsišaukimo. Šis komitetas kvietė žydus prisidėti prie Lietuvos kariuomenės taip atliekant savo pilietinę pareigą: „…Mūsų jaunuomenę mes šaukiam įstoti į dabar organizuojamus savanorių pulkus, kad padaugintų mūsų gynėjų skaičių…“. („Lietuva“, 1920 m. spalio 15 d.)
Kas negalėjo su ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos kariuomenei padėjo finansiškai. Donato Janutos straipsnyje „Lietuvos karžygiai – Lietuvos žydai“ randame: Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ginklais buvo sunkus uždavinys. Lietuvą tuo laiku iš visų pusių supo priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai ir vokiečiai, kurie dar šeimininkavo krašte. Nors Lietuva ir būtų turėjusi lėšų ginklams, nelabai buvo rasti, kas Lietuvai jų parduotų. Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę į skolą, vadinasi, rizikuoti savo ekonominiu gyvenimu ir gyvybę, galvojant, kad Lietuva laimės prieš priešus. Taip jis teikė Lietuvos kariuomenei ginklus, šovinius, arklius, vežimus, rūbus, avalynę, duoną.
Savanoris kūrėjas, Lietuvos kariuomenės organizatorius generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, pats pasižymėjęs kovose, šitaip įvertino Šeiną ir kitus žydus prekybininkus, kurie prisidėjo prie Nepriklausomybės kovų: „Palaikyti naudingus mums ryšius su vokiečiais, supirkinėti ginklus, laikyti slapta nuo vokiečių sandėlius su kariška manta, gabenti ginklus ir pristatinėti mūsų kariams buvo labai svarbi Lietuvos žydų misija. Šeinas, Zisle, Frenkelis, Aronsonas ir kiti atlikinėjo šį ypatingą uždavinį su tikra tėvynės meile, statydami savo gyvybę pavojun, nesigailėdami nei lėšų, nei darbo.“
Galima drąsiai teigti, kad Lietuvai iškovoti pergalę Nepriklausomybės kovose savo krauju ir pasiaukojimu padėjo ir šalies piliečiai – žydai. Būtina paminėti, kad Nepriklausomybės kovose ir Klaipėdos sukilime (1918-1923 m.) Lietuvos kariuomenėje tarnavo per 3 tūkstančius žydų, kurie dauguma buvo savanoriai ( kai 1918 m. gruodžio 29 d. Vyriausybė kreipėsi į šalies gyventojus ragindama ginti Lietuvą nuo užpuolikų, tarp 10 tūkstančių atsiliepusių savanorių buvo daugiau kaip 500 žydų), šiose kovose žuvo 73 žydų tautybės Lietuvos kariai, 23 kovose pasižymėję kariai žydai buvo apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu – Vyties kryžiumi, o Volfas Kaganas, pasižymėjęs kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais šiuo garbingu apdovanojimu buvo apdovanotas dukart.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1933 m. Izaoko Šapiro iniciatyva Joniškyje buvo įsteigta Žydų karių dalyvavusių Nepriklausomybės kovose sąjunga, kurios būstinėje 1934 m persikėlė į Kauną. 1934 m. ši sąjunga turėjo 33 skyrius 1939 m. veikė 43 skyriai) ir vienijo daugiau nei 3 tūkstančius narių. Sąjunga leido (nuo 1935 m.) savaitraštį „Apžvalga“, turėjo savo vėliavą, ženklą, buvo paruošusi uniformos projektą, bet, 1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, okupantai nutraukė organizacijos veiklą. Tais pačiais metais dalis vadovaujančių ir aktyvesnių sąjungos narių buvo ištremta į Sibirą, iš kurio dauguma negrįžo. Dar didesnį persekiojimą Nepriklausomybės kovų dalyviai – žydai patyrė 1944 m. rudenį, sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą. Jau 1944 m. rugpjūčio 6 d. TSRS valstybės saugumo liaudies komisaras Vsevolodas Merkulovas pasirašė instrukcija Lietuvoje veikiantiems čekistams, kurioje buvo keliami konkretūs planai kaip kovoti su sovietinės valstybės liaudies priešais. Minėtoje instrukcijoje buvo įsakmiai nurodyta surasti ir suimti, tarp kurių – 10 tūkstančių Nepriklausomybės kovų savanorių (visus kovojusius prieš bolševikų Raudonąją armiją), kurių tarpe buvo per 500 žydų savanorių.
Parengė Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas
Straipsnyje panaudota Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapio nuotrauka
