Diskusija apie Lietuvos pensijų ateitį dažnai pradedama klausimu – kas mokės pensijas, jei mažėja gimstamumas? Toks klausimas suponuoja, kad pagrindinis pensijų sistemos stabilumo veiksnys yra gimstamumo lygis, bet ekonomiškai tikslesnė formuluotė būtų kita: kokia apimtimi ir kokios struktūros pridėtinė vertė bus sukuriama ateityje, iš kurios finansuojamos pensijos?
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius
Pensijų sistemos tvarumą lemia ne vien gimusių vaikų skaičius, o dirbančiųjų skaičius, jų darbo našumas ir tai, kokia sukuriamos vertės dalis tampa darbo pajamomis.
Lietuvoje bendrasis gimstamumo rodiklis pastaraisiais metais svyruoja apie 1,1–1,3 vaiko vienai moteriai, kai kartų kaitai užtikrinti, remiantis 2023 metų „Eurostat“ duomenimis, reikalingas maždaug 2,1 rodiklis. Šis skirtumas rodo, kad ilgainiui darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažės.
Šalies gyventojų amžiaus struktūrą apibūdina ir senatvės priklausomybės rodiklis – 65 metų ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis 20–64 m. gyventojams. 2000 m. Lietuvoje šis rodiklis sudarė apie 22 proc., o 2023 m., „Eurostat“ tų pačių metų duomenimis – viršijo 33 proc.
Tai reiškia, kad 100 darbingo amžiaus gyventojų tenka daugiau kaip 33 pensinio amžiaus gyventojai. Vertinant pensijų sistemos ateitį svarbu ne tik tai, kiek bus sukurta pridėtinės vertės, bet ir kokia jos dalis taps darbo pajamomis, iš kurių finansuojama einamojo finansavimo sistema.
Demografinis santykis didina spaudimą sistemai. Vis dėlto pats santykis dar nereiškia, kad sistema taps netvari. Esminis klausimas yra produktyvumo dinamika. Vienam dirbančiajam sukuriant daugiau pridėtinės vertės nei anksčiau, galima išlaikyti didesnį nedirbančiųjų skaičių net ir blogėjant demografiniam santykiui.
Finansuoja ne gimstamumas
Ekonomine prasme klausimas „kas mokės pensijas, jei gims vis mažiau vaikų“ reiškia kitą klausimą – „ar ekonomika sugebės užtikrinti pakankamą darbo našumo augimą ir pakankamai plačią bei efektyviai apmokestinamą mokesčių bazę“?
Ilgainiui būtent šios aplinkybės lemia, iš kokių pajamų bus finansuojamos pensijos. Lietuvoje, kaip ir daugumoje ES valstybių, dominuoja einamojo finansavimo modelis, kai dabartinių dirbančiųjų įmokos finansuoja dabartines pensijas.
Valstybės strateginis svertas šiame kontekste apima ne tik gimstamumo skatinimą, bet ir produktyvių darbo vietų kūrimą. Dirbančiųjų skaičiui mažėjant, sistema gali išlikti stabili esant darbo našumo augimui ir tuo atveju, kai sukuriama vertė virsta apmokestinamomis darbo pajamomis.
Pensijų išlaidos yra susijusios su BVP dydžiu. Europos Komisijos (EK) 2024 m. ataskaitos apie gyventojų senėjimą duomenimis, viešosios pensijų išlaidos Lietuvoje sudaro apie 6–7 proc. BVP ir prognozuojama, kad iki 2050 m. padidės iki 8–9 proc., priklausomai nuo užimtumo ir ekonomikos augimo scenarijų.
Spaudimas sistemai yra realus, o jo mastas priklauso nuo ekonominės dinamikos. Lietuvos 20–64 metų gyventojų užimtumo lygis 2023 m. viršijo 75 proc. Toks aukštas užimtumo lygis rodo, kad dalyvavimo darbo rinkoje plėtros erdvė yra ribotesnė nei anksčiau.
Nors tam tikrose gyventojų grupėse (vyresnio amžiaus, žemesnės kvalifikacijos ar regioniniuose segmentuose) dar išlieka rezervų, bendras užimtumo lygis leidžia manyti, kad ilgalaikėje perspektyvoje sistemos tvarumas labiau priklausys nuo produktyvumo augimo nei nuo dalyvavimo darbo rinkoje plėtros.
Kitaip tariant, demografija nustato ribas, o produktyvumo trajektorija ir jo pavertimas darbo pajamomis lemia, ar šios ribos taps finansine problema.
Konvergencija su ES: kiek dar liko augimo erdvės?
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius mažėjo, todėl demografinis spaudimas turi struktūrinį pobūdį.
2004–2024 m. laikotarpiu realus darbo našumas per dirbtą valandą Lietuvoje augo vidutiniškai apie 2,9 proc. per metus. Pagal „Eurostat“ duomenis, Lietuvos BVP vienam dirbančiajam, išreikštą perkamosios galios standartais ir pateikiamą kaip procentą nuo ES vidurkio, Lietuvos darbo našumas 2005 m. siekė 55,7 proc. ES vidurkio, o 2023 m. – 80,9 proc., tai yra 25,2 procentinio punkto padidėjimas.
Latvijoje rodiklis padidėjo nuo 52,8 iki 72,8 proc., Estijoje – nuo 60,5 iki 77,5 proc., Lenkijoje – nuo 62,0 iki 82,7 proc., o Vokietijoje sumažėjo nuo 109,6 iki 101,6 proc. Duomenys rodo spartų Lietuvos konvergencijos procesą. Vertinant ilgalaikį pensijų sistemos pajėgumą, svarbus yra realus darbo našumas per dirbtą valandą.
Tuo tarpu rodiklio „Realus darbo našumas per dirbtą valandą“ (2015 m. = 100), 2004–2024 m. laikotarpiu Lietuvoje indeksas padidėjo nuo 68 iki 121 punkto. Šis pokytis sudaro apie 77,9 proc. augimą per 20 metų, arba vidutiniškai apie 2,9 proc. per metus.
Latvijoje augimas siekė apie 78 proc., Lenkijoje – apie 70 proc., Vokietijoje – apie 16 proc., Danijoje – apie 20 proc. Duomenys rodo, kad 2,5–3 proc. metinis realaus darbo našumo augimas per vieną kartą (gyventojų karta) gali beveik padvigubinti sukuriamą pridėtinę vertę šalies ekonomikoje, o tai reiškia platesnę mokesčių bazę ir didesnes galimybes finansuoti pensijas net ir esant 1,1–1,3 gimstamumo rodikliui bei daugiau kaip 33 proc. senatvės priklausomybės lygiui.
Istoriškai artėjant prie ES vidurkio, augimo tempai dažnai lėtėja, nors tai nėra automatinis ar neišvengiamas procesas. Brandžiose ES šalių ekonomikose ilgalaikis darbo našumo augimas dažnai svyruoja apie 0,7–1,5 proc. per metus. EK ir EPBO ilgalaikėse prognozėse brandžioms ekonomikoms dažnai taikomas maždaug 1–1,5 proc. metinis darbo našumo augimo scenarijus, jei neįvyksta reikšmingi technologiniai lūžiai.
Nedidelis skirtumas šiandien, esminis – po 30 metų
Jeigu Lietuvos produktyvumo augimas ilgainiui sulėtėtų iki 1 proc. per metus, per 30 m. ekonomikos mastas padidėtų apie 35 proc., esant 2 proc. augimui padidėjimas siektų apie 81 proc., o esant 3 proc. – apie 143 proc.
Skirtumai tarp šių trajektorijų būtų esminiai. Blogėjant dirbančiųjų ir pensinio amžiaus gyventojų santykiui, 1 proc. metinis produktyvumo augimas reikštų lėtą socialinių įmokų bazės plėtrą ir didesnį spaudimą sistemos parametrams, tuo tarpu 2–3 proc. augimas suteiktų gerokai didesnę fiskalinę erdvę. Ilgalaikėje perspektyvoje net kelių dešimtųjų procentinio punkto skirtumas metiniame produktyvumo augime lemia reikšmingus skirtumus sistemos pajėgume.
Buvęs JAV prezidento ekonomikos patarėjas Harvardo profesorius Jasonas Furmanas teigia, kad dirbtinis intelektas galėtų padidinti ilgalaikį produktyvumo augimą maždaug nuo 1,7 proc. iki apie 2,2 proc. per metus. Pokytis nėra staigus, tačiau jis reikštų aukštesnę ilgalaikę augimo trajektoriją. Jei 0,5 procentinio punkto skirtumas išsilaikytų 25–30 metų, valstybės fiskalinė padėtis dėl sudėtinio augimo efekto būtų iš esmės kitokia.
Technologijų istorija rodo, kad jų poveikis makroekonominiams rodikliams pasireiškia su vėlavimu. JAV atvejis yra klasikinis pavyzdys. 1987 m. JAV ekonomistas Robertas Solow atkreipė dėmesį, kad kompiuteriai matomi visur, bet ne produktyvumo statistikoje. 1979–1990 m. JAV ne žemės ūkio verslo sektoriaus darbo našumo augimas siekė apie 1,4 proc. per metus, 1990–1995 m. – apie 1,5 proc. Aiškus pagreitėjimas fiksuotas tik po 1995 m.: 1995–2000 m. augimas sudarė apie 2,5 proc., o 2000–2005 m. – apie 3,3 proc. per metus. Plačiai diegiama informacinių technologijų infrastruktūra į makroekonominius rodiklius reikšmingai persikėlė tik po daugiau nei dešimtmečio.
Pagreitėjimas buvo susijęs su IT įrangos kainų mažėjimu, investicijų augimu ir įmonių procesų pertvarkymu. 1973–1995 m. JAV bendras veiksnių produktyvumas (TFP) augo apie 0,3–0,4 proc. per metus, o 1995–1998 m. – jau apie 1 proc. per metus. Lūžis atsirado tada, kai technologijos buvo integruotos į verslo modelius, tiekimo grandines ir vadybos praktikas.
Istoriniai finansų rinkų epizodai rodo, kad technologijų plėtra ir akcijų kainos gali judėti skirtingomis kryptimis. XIX a. geležinkelių bumas sukėlė spekuliacines bangas, tačiau infrastruktūra ilgainiui tapo produktyvumo pagrindu.
2000 m. „dotkomų“ burbulo sprogimas sumažino technologijų akcijų vertes, bet investicijos į skaitmeninę infrastruktūrą išliko. 2000–2004 m. JAV darbo našumo augimas buvo spartesnis nei dešimtmetį prieš tai, nors rinkose vyko korekcija.
2008 m. krizė turėjo kitokį pobūdį – tai buvo bankų ir kredito krizė, tiesiogiai smogusi užimtumui ir investicijoms. Šie skirtumai svarbūs vertinant galimus DI investicijų ciklus. Vertinimai dėl dirbtinio intelekto (DI) poveikio išlieka skirtingi.
MIT ekonomistas Daronas Acemoglu mano, kad per artimiausią dešimtmetį DI poveikis bendram produktyvumui gali būti ribotas – kai kuriose projekcijose kalbama apie iki 0,5–0,7 proc. papildomą TFP prieaugį per 10 metų. Toks efektas būtų teigiamas, tačiau makroekonominiu mastu nuosaikus.
DI poveikis šiame kontekste tampa papildomu veiksniu
TVF 2024 m. analizė rodo, kad pažangiose ekonomikose apie 60 proc. darbo vietų gali būti paveiktos DI – pagerintos, transformuotos arba eliminuotos. Globaliai šis rodiklis siekia apie 40 proc.
TVF teigimu, šį mastą galima apibūdinti kaip „tsunami“ darbo rinkai, pabrėžiant, kad kalbama apie sisteminį pokytį. Poveikis nebus vienodas. TVF vertinimu, maždaug pusė DI paveiktų darbo vietų gali gauti produktyvumo naudą. Likusiai daliai DI gali perimti esmines užduotis ir mažinti darbo paklausą.
Dalis darbuotojų taps produktyvesni ir gaus didesnius atlyginimus, kita dalis gali susidurti su atlygio spaudimu arba užimtumo sumažėjimu. TVF nurodo, kad apie 10 proc. darbo vietų jau dabar gauna produktyvumo naudą iš DI. Procesas vyksta, tačiau jo poveikis pasiskirsto netolygiai tarp sektorių, kvalifikacijų ir regionų.
Empiriniai duomenys rodo dvilypį efektą. Viename iš dešimties darbo skelbimų atsirado naujų skaitmeninių įgūdžių reikalavimas, siejamas su didesniais atlyginimais. Regionuose, kuriuose darbo paklausa koncentruojasi siauruose DI įgūdžiuose, po penkerių metų fiksuotas apie 3,6 proc. užimtumo sumažėjimas. Produktyvumo nauda ir užimtumo rizika gali egzistuoti vienu metu.
Trumpalaikė rizika, TVF vertinimu, ypač aktuali jaunimui. Automatizuojamos tipinės pradinio lygio („entry-level“) užduotys, kurios tradiciškai buvo įėjimo į darbo rinką kanalas. Jei jaunimo įsidarbinimas lėtėja, o darbo stažo kaupimas prasideda vėliau, trumpėja aktyvaus įmokų mokėjimo laikotarpis.
Ilgalaikį poveikį gali kompensuoti spartesnis vėlesnis atlyginimų augimas, tačiau esant mažėjančiai demografijai net ir laikinas įėjimo į darbo rinką vėlavimas gali turėti reikšmingų pasekmių viso gyvenimo įmokų bazėje.
Darbo pajamų dalis ir PAYG sistemos jautrumas
Pensijų sistemos požiūriu esminis klausimas susijęs su darbo pajamų dalimi. Jei DI didina kapitalo grąžą, o darbo pajamų dalis BVP struktūroje mažėja, „Pay-as-you-go“ (PAYG) sistema negauna proporcingos naudos iš BVP augimo. Spartesnis ekonomikos augimas savaime nereiškia didesnės socialinių įmokų bazės. Jei darbo pajamų dalis sumažėja nuo 50 proc. iki 45 proc., darbo užmokesčio fondas prie to paties BVP būtų apie 10 proc. mažesnis.
Net ir 2,2 proc. ilgalaikis produktyvumo augimas vietoje 1,7 proc. gali duoti silpnesnį efektą įmokų bazei, jei prieaugis materializuojasi pelnuose, o ne atlyginimuose. Ši išvada galioja esant nepakitusiai mokesčių struktūrai ir socialinių įmokų bazei. Jei kapitalo pajamos būtų plačiau įtrauktos į pensijų finansavimą, spartesnis produktyvumo augimas galėtų būti geriau transformuojamas į sistemos pajamas.
Ilgalaikėje perspektyvoje lemiamas veiksnys išlieka augimo tempas. Jei produktyvumas auga 1,7 proc. per metus, o DI pakelia tempą iki 2,2 proc., per 30 metų ekonomikos mastas padidėja maždaug 66 proc. pirmuoju atveju ir apie 92 proc. antruoju atveju. 0,5 procentinio punkto skirtumas per 30 metų reiškia maždaug 16 proc. aukštesnį ekonomikos lygį, palyginti su 1,7 proc. augimo trajektorija. 2,5 proc. tempas reikštų apie 26 proc. aukštesnį lygį nei 1,7 proc. scenarijuje po 30 metų.
Lietuvos pensijų sistemos tvarumo pagrindiniai veiksniai
Lietuvos atveju 1–1,5 proc. produktyvumo augimas, blogėjant dirbančiųjų ir pensininkų santykiui, reikštų didėjantį spaudimą įmokoms arba pensijų indeksavimui. 2,2 proc. ar 2,5 proc. tempas po 10–15 m. suteiktų papildomą fiskalinę erdvę. Vėluojantis arba ribotas efektas demografinio spaudimo nepanaikintų.
Galutinė išvada remiasi trimis pagrindiniais ekonominiais dydžiais: dirbančiųjų skaičiumi, jų produktyvumu ir darbo pajamų dalimi. Instituciniai parametrai – pensinis amžius, indeksavimo formulė ir pakeitimo norma – lemia, kaip šie makroekonominiai dydžiai transformuojami į faktines pensijų išmokas, tačiau jie negali visiškai kompensuoti ilgalaikės augimo dinamikos.
Demografija nustato ribas, o produktyvumo trajektorija ir jo pavertimas darbo pajamomis lemia, ar šios ribos taps finansine pensijų sistemos problema. Neužtenka, kad DI pakeltų bendrą ekonomikos produktyvumą.
Reikalinga, kad šis pakilimas virstų apmokestinamomis darbo pajamomis Lietuvos ekonomikoje. Tik tokiu atveju produktyvumo lūžis po 2035 m. tampa realiu pensijų sistemos stabilizavimo veiksniu. Jei taip neįvyksta, net ir spartesnis BVP augimas neišsprendžia struktūrinio spaudimo, kurį kelia senėjanti visuomenė.
