Siekiant kuo greičiau suvaldyti visą pasaulį jau beveik metus sukausčiusią koronaviruso sukeltą pandemiją, labai svarbu skiepytis nuo COVID-19 ligos. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai atkreipia dėmesį, jog vakcinos jau daugiau nei du šimtus metų yra laikomos saugiausia ir patikimiausia natūralia sukurta apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų. Taip pat primena, kas yra imunitetas ir kaip jis susidaro.
Vakcinos nuo COVID-19 yra vaistai, kuriais siekiama užkirsti kelią naujo koronaviruso SARS-CoV-2 sukeltoms ligoms, sukeliant imuninį organizmo atsaką. Jos – būtinos, mat dabartinė COVID-19 pandemija yra pasaulinė krizė, turinti milžinišką neigiamą poveikį žmonių sveikatai, socialiniam ir ekonominiam gyvenimui.
Kiekvienas žmogus, taip pat ir gyvūnas, turi specialią organų bei audinių sistemą, taip vadinamą imuninę sistemą, imunitetą, kuris organizmą apsaugo nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitų genetiškai „svetimų“ medžiagų. Imunitetas nėra kažkoks vienas organas ar veiksnys – jį sudaro kraujo ląstelės, limfmazgiai, blužnis, kepenys, užkrūčio liauka. Visi jie turi savo funkcijas imuninės sistemos veikloje, kad veiktų ir formuotųsi imunitetas.
Paprasčiau kalbant, imunitetas (imuninė sistema) geba atpažinti svetimas (infekcines ir neinfekcines) medžiagas, jas identifikuoti bei pašalinti iš organizmo. Imunitetas – tai unikali visuma sistemų ir mechanizmų, padedančių organizmui išsaugoti savo genetinį vientisumą, be jo gyvybė būtų neįmanoma. Imunitetas ypatingas tuo, kad jis būna dvejopas: įgimtas ir įgytas. Be to, jo negalima pakeisti per kelias dienas kažko daugiau pavalgius ar išgėrus.
Įgimtas imunitetas yra paveldimas, todėl kartais vadinamas genetiniu. Tokio imuniteto pavyzdys gali būti tai, kad žmogus neužsikrečia gyvūnų ar augalų ligų sukėlėjais (pvz., šunų arba galviju maru) ir neserga jų ligomis. Analogiškai – daugelis gyvūnų yra neimlūs žmogaus infekcinių ligų sukėlėjams. Įgimtas imunitetas susiformavo per ilgą makroorganizmų (žmogaus, gyvūno, augalo) ir mikroorganizmų (bakterijų, virusų) tarpusavio sąveikos evoliucijos laikotarpį.
Įgytas imunitetas turi būdingą specifiškumą, t. y., jis yra jautrus kitų infekcinių ligų sukėlėjams. Imunitetas įgyjamas dviem būdais: persirgus tam tikra infekcine liga arba organizmą imunizuojant (vakcinuojant) nuo tos ligos. Paprasčiau kalbant, įgytas imunitetas būna natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis (povakcininis). Įgytas imunitetas yra aktyvus, nes telkiasi organizmo gynybinės jėgos: pasigamina specifinių antikūnų. Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas būna ne tik aktyvus bet ir pasyvus. Jis susidaro, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų arba ląstelinių elementų iš kito imunitetą turinčio asmens. Tokį pasyvų natūralų imunitetą turi naujagimiai. Kūdikiai jį įgyja iš mamos dar būdami gimdoje, t. y., antikūnų jie gauna per mamos kraują. Pasyvus natūralus imunitetas naujagimiams gali būti perduotas ir per motinos pieną. Įgytas pasyvus dirbtinis imunitetas būna tada, kai profilaktikos ar gydymo sumetimais suleidžiama imunizuoto (dažniausiai liga persirgusio) žmogaus ar gyvulio kraujo su jau ten esančiais antikūnais. Įgytas imunitetas genetiškai nepaveldimas. Jis gali apsaugoti nuo įvairių mikroorganizmų: bakterijų, virusų, parazitų, taip pat nuo toksinų. Taigi, įgytas imunitetas yra specifinis, nes antikūnai įgyjant imunitetą susiformuoja prieš konkrečius mikroorganizmus (pavyzdžiui, po gripo vakcinos – prieš konkretų gripo virusą).
Įgytas (specifinis) imunitetas yra neaktyvus tol, kol organizmas nesusiduria su antigenu, t. y., svetima organizmui medžiaga. Specifinis imunitetas aktyvuojamas, kai susergama. Organizmas tokiu atveju geba labai specifiškai atskirti skirtingus mikroorganizmus ir keičia imuninio atsako intensyvumą bei pasireiškimo greitį po pakartotino susidūrimo su antigenu (antrinis imuninis atsakas arba imuninė atmintis). Įgytojo imuniteto sistemą sudaro limfiniai organai (limfmazgiai, blužnis), turintys specializuotų ląstelių, molekulių ir procesų sistemą, užtikrinančią svetimų antigenų nukenksminimą ar pašalinimą.
Kalbant apie imunitetą koronavirusinei infekcijai, vakcinos nuo COVID-19 ligos padės organizmui pasiruošti apsiginti nuo SARS-CoV-2 koronaviruso. Šis virusas, kad patektų į organizmo ląsteles, naudoja savo išoriniame sluoksnyje esantį dyglio baltymą (angl. spike protein), taip sukeldamas ligą. Vakcinos nuo COVID-19 ligos yra pagamintos:
– Naudojant kitokį, adenovirusų šeimos virusą, kuris modifikuojamas taip, kad savo sudėtyje turėtų SARS-CoV-2 dyglio baltymą koduojantį geną. Pats adenovirusas negali daugintis ir todėl nesukelia ligos. Suleidus vakciną, į organizmo ląsteles patenka SARS-CoV-2 genas, todėl organizmo ląstelės pagal šį geną pradeda gaminti dyglio baltymą.
– Kai kurių vakcinų sudėtyje yra genetinės informacijos (toliau – mRNR) apie dyglio baltymą, padengtos smulkiomis riebalų dalelėmis, kurios neleidžia mRNR suirti. Kai žmogui suleidžiama vakcina, jo organizmo ląstelės geba „perskaityti“ vakcinoje užkoduotą genetinę informaciją ir pradeda gaminti dyglio baltymą.
Abiem atvejais žmogaus imuninė sistema atpažįsta šį dyglio baltymą, kaip svetimą organizmui ir aktyvina T ląsteles, kurios pasižymi tuo, jog kovoja su virusu, skatina antikūnų gamybą, kurie yra natūralios apsaugos prieš svetimas organizmui medžiagas dalis. Vėliau, jei vakcinuotas žmogus turi kontaktą su SARS-CoV-2 virusu, jo imuninė sistema geba atpažinti virusą ir yra pasiruošusi prieš jį kovoti: antikūnai ir T ląstelės, veikdamos kartu, gali nužudyti virusą, užkirsti kelią jo patekimui į kūno ląsteles ir sunaikinti užkrėstas ląsteles, taip padėdamos apsisaugoti nuo COVID-19 ligos.
VVKT informacija
