Kartais manęs paklausia, kas iš tikrųjų buvo karo išminuotojas Ukrainoje. Dažniausiai žmonės įsivaizduoja išminuotoją taip, kaip jį rodo filmuose – žmogų su minų ieškikliu, ramiai vaikštantį kažkur pievoje, kur karas jau seniai pasibaigęs. Tikrovėje viskas kitaip. Mes nedirbome ten, kur buvo ramu. Dirbama ten, kur karas vyksta. Ten, kur iki priešo kartais būdavo vos 150–250 metrų. Ten, kur virš galvos nuolat zvimbė FPV dronai, kur kas kelias minutes dirbo minosvaidžiai, o artilerijos sviedinys galėjo nukristi greičiau, nei spėdavai prisidegti cigaretę. Mūsų darbas neprasidėdavo tada, kai mūšis baigdavosi. Labai dažnai jis prasidėdavo būtent tada, kai visi kiti ieškodavo priedangos.
Rimas Armaitis
Daugelis iki šiol galvoja, kad karo išminuotojas yra žmogus, kuris tiesiog neutralizuoja minas. Ne. Tai buvo tik maža mūsų darbo dalis. Iš tikrųjų mes atverdavome kelią visiems kitiems. Kol mes nepadarydavome savo darbo, pirmyn negalėdavo judėti nei žvalgyba, nei pėstininkai, nei šarvuota technika, nei logistika, nei sužeistųjų evakuacijos grupės. Viena nepastebėta mina galėjo sustabdyti visą operaciją arba per kelias sekundes nusinešti kelių žmonių gyvybes. Todėl mūsų darbas niekada nebuvo apie metalą, plastiką ar trotilą. Mūsų darbas visų pirma buvo apie gyvybes – inžinerinė žvalgyba. Kiekviena surasta ir nukenksminta mina reiškė, kad kažkas tą dieną dar turės galimybę grįžti namo.
Keisčiausia, kad apie mus beveik niekas nekalbėdavo. Televizija mėgsta šturmus, tankus, dronus, raketų paleidimus ir didvyriškas kalbas. Visa tai atrodo efektingai. Tačiau kamera nemėgsta žmogaus, kuris dvi valandas guli purve ir milimetras po milimetro ieško beveik nematomos atotampos, nuo kurios priklauso ne tik jo, bet ir visos grupės gyvybė. Tokiame darbe nėra gražių kadrų. Nėra didvyriškos muzikos. Tik tyla, prakaitas ir nuolatinė įtampa. Todėl apie karo išminuotojus geriausiai žinojo ne žurnalistai. Apie mus žinojo tik tie, kuriems po mūsų reikėdavo eiti tuo pačiu keliu.
Vos tik pasirodydavome pozicijose, beveik visada išgirsdavome tą pačią frazę: „Priekyje kažkoks šūdas… Gal gali pažiūrėti?“ Ir tu eidavai. Ne todėl, kad būtum drąsesnis už kitus. Ne todėl, kad nebijotume. Tiesiog todėl, kad daugiau nebūdavo kam. Tą akimirką labai aiškiai suprasdavai, jog jeigu atsisakysi tu, į priekį vis tiek kažkas turės eiti. Tik tas žmogus greičiausiai neturės tavo patirties. Vadinasi, jo tikimybė grįžti bus dar mažesnė. Tokiose situacijose pasirinkimo iš esmės nebelikdavo.
Mes dažnai save vadindavome karo bomžais. Iš šalies tai gali skambėti kaip juokelis, tačiau tame buvo daugiau tiesos nei humoro. Karas labai greitai nuplėšia nuo žmogaus viską, kas civiliniame gyvenime atrodo svarbu. Po kelių mėnesių fronte tau tampa visiškai vienodai, ar uniforma švari, ar ji suplėšyta, ar batai nauji, ar jau seniai prašosi šiukšlių konteinerio. Barzda tampa ne stiliaus elementu, o tiesiog laiko matuokliu. Prausimasis tampa prabanga, karštas maistas – švente, o keturios valandos miego be pabudimų – beveik stebuklu. Po kurio laiko supranti, kad žmogui iš tikrųjų reikia labai nedaug – šiek tiek vandens, sausų kojinių, kelių cigarečių ir gyvų draugų šalia. Visa kita karas iš tavęs tiesiog atima.
Kartu su patogumais karas atima ir visas kaukes. Mes nebuvome gražūs. Nebuvome fotogeniški. Nebuvome žurnalų viršelių herojai. Dažniausiai buvome purvini, neišsimiegoję, dvokiantys dūmais, baisiu prakaitų ir sprogmenimis. Rankos nuolat suskeldėjusios, nagai nulaužyti, akys paraudusios nuo nuovargio. Cigarečių dūmai tapdavo beveik nuolatiniu kvapu, o keiksmažodžiai – natūralia kalbos dalimi. Civiliui gali atrodyti, kad tai prasto auklėjimo požymis. Iš tikrųjų tai buvo nuolatinės įtampos pasekmė. Kai kasdien matai mirtį, nustoji apsimetinėti mandagiu žmogumi. Lieka tik tikros emocijos. Kare keiksmažodis dažnai reiškė ne pyktį. Jis reiškė baimę, įtampą, nuovargį arba palengvėjimą, kad šį kartą vėl likai gyvas.
Dar vienas dalykas, kurio žmonės dažnai nesupranta, – mes ne kartą pasiųsdavome nx ir savo viršininkus. Ne todėl, kad nemėgtume drausmės ar būtume anarchistai. Tiesiog kare labai greitai išryškėja skirtumas tarp žmogaus, kuris planuoja operaciją prie stalo, ir žmogaus, kuris tą planą turi įgyvendinti po priešo dronais. Kartais gaudavome užduotis, kurios praktiškai reiškė bilietą į vieną pusę. Atidaryti praėjimą minų lauke, kai iki priešo vos pora šimtų metrų. Patikrinti kelią, kuriuo po valandos važiuos technika, nors virš galvos jau suka FPV. Tokiose situacijose labai greitai supranti, kad gražūs lozungai apie didvyriškumą neveikia. Lieka tik profesionalumas, šaltas protas ir labai juodas humoras. Nes jeigu kare prarandi gebėjimą juoktis, labai greitai prarandi ir save.
Štai todėl mes ir buvome karo bomžai. Ne todėl, kad tuo didžiavomės. O todėl, kad karas mus tokius padarė. Jis nuplėšė viską, kas buvo nereikalinga, ir paliko tik žmogų, jo profesiją ir pareigą. Mes nebuvome nei didvyriai, nei supermenai. Mes buvome žmonės, kurie labai gerai suprato vieną paprastą tiesą – kol mes eidavome pirmi, už mūsų nugarų kažkas dar turėjo galimybę sugrįžti namo. Ir būtent dėl to mes kiekvieną kartą žengdami į minų lauką žinojome, kad tas pirmasis žingsnis gali būti paskutinis. Tačiau vis tiek jį žengdavo. Ne dėl šlovės. Ne dėl medalių. O todėl, kad kare kažkas visada privalo eiti pirmas. Ir labai dažnai tuo žmogumi tapdavo karo išminuotojas.
Yra sena taisyklė – instrukcijos rašomos tam, kad sumažintų riziką. Taikos metu jos veikia. Poligone jos veikia. Mokymo klasėje jos veikia. Tačiau karas labai greitai parodo, kad tarp vadovėlio ir realybės yra milžiniška praraja. Fronte ne kartą teko suprasti, jog jeigu aklai vykdysi visas instrukcijas, labai tikėtina, kad pats tapsi ta instrukcija, parašyta kažkieno krauju. Tai nereiškia, kad jų nereikia. Priešingai – jos yra pagrindas. Tačiau kare ateina momentas, kai turi pasirinkti: vadovautis popieriumi ar savo patirtimi. Ir tas pasirinkimas dažnai nulemdavo ne tik tavo, bet ir visos grupės likimą.
Didžiausia klaida, kurią daro žmonės, niekada nebuvę kare, – manyti, kad išminuotojas kovoja su mina. Ne. Mina pati nieko nedaro. Ji neturi valios. Ji neturi emocijų. Tu kovoji su žmogumi, kuris ją padėjo. Su jo logika. Su jo patirtimi. Su jo fantazija. Su jo noru tave nužudyti. Kiekviena mina buvo ne geležies gabalas, o priešo mintis, paversta spąstais. Todėl prieš liesdamas bet kokį sprogmenį pirmiausia bandydavai suprasti ne pačią miną, o žmogų, kuris ją ten paliko. Kur jis būtų paslėpęs papildomą užtaisą? Kur būtų nutiesęs atotampą? Kur pats padėčiau spąstus, jeigu norėčiau nužudyti tokį, kaip aš? Tai buvo ne mechaninis darbas. Tai buvo dvikova tarp dviejų sapierių (išminuotoju), tik vienas iš jų jau seniai buvo išėjęs, o kitas dar tik bandė išgyventi.
Žmonės dažnai klausia, ar buvo baisu. Tokį klausimą dažniausiai užduoda tie, kurie įsivaizduoja baimę kaip paniką. Kare viskas vyksta kitaip. Tikra baimė yra visiškai tyli. Tu nerėki. Nebėgi. Nepradedi blaškytis. Atvirkščiai – sustingsti. Atrodo, net oras nustoja judėti. Girdėti tik savo kvėpavimą ir širdį, kuri daužosi taip stipriai, kad atrodo, jog ją girdi visi aplink. Ypač tada, kai koja netyčia užkabina atotampą. Tą akimirką nebelieka nei karo, nei Ukrainos, nei Rusijos. Lieka tik tu, plona viela ir keli milimetrai, kurie skiria gyvenimą nuo mirties. Jeigu pasisekė – lėtai atsitrauki. Jeigu ne… antro bandymo nebebus.
Mūsų gyvenimas buvo matuojamas ne metais, ne mėnesiais ir net ne dienomis. Jis buvo matuojamas milimetrais. Granatos saugiklio eiga. Atotampos įtempimas. Piršto judesys. Vienas neatsargus prisilietimas. Vienas neteisingas sprendimas. Žmogui, kuris niekada nėra stovėjęs minų lauke, sunku suprasti, kad kartais tavo gyvybė priklauso nuo tokio mažo dalyko, kurio plika akimi beveik nematyti.
Kai pirmą kartą eini į minų lauką, galvoje sukasi šimtai minčių. Kai eini šimtąjį kartą – nebelieka beveik nė vienos. Ne todėl, kad pripratai prie mirties. Prie jos priprasti neįmanoma. Tiesiog smegenys išmoksta išjungti viską, kas nereikalinga. Jos pradeda dirbti kaip kompiuteris. Nebelieka emocijų. Nebelieka filosofijos. Lieka tik atstumai, kampai, įtempimai, saugikliai, gruntas, šešėliai ir smulkiausios detalės, kurių kiti net nepastebėtų. Tu nebežiūri į žemę kaip paprastas žmogus. Tu skaitai ją kaip knygą. Kiekvienas sulaužytas žolės stiebelis, ne vietoje gulintis akmuo ar šviežesnės spalvos žemė, kupstelis, apvytusi žolė, ir kiti požymiai, gali pasakyti daugiau negu dešimt žvalgų raportų.
Ne kartą teko girdėti klausimą, kodėl eidami į minų laukus dažnai net neimdavome paramedikų. Atsakymas labai paprastas ir kartu labai žiaurus. Tai nebuvo didvyriškumas. Tai buvo matematika. Dauguma prieštankinių minų, didelės fugasinės bombos ar dešimčių kilogramų trotilo užtaisai po kojomis labai retai palikdavo darbo medikams. Jeigu suklysdavai, dažniausiai medicinos jau nebereikėdavo. Todėl paramedikas likdavo ten, kur dar buvo kam gelbėti gyvybes. Skamba ciniškai, bet kare ciniškumas dažnai būna tik kita realizmo pusė.
Lygiai taip pat buvo ir su apsauginėmis liemenėmis. Civilis gali paklausti, kodėl kartais jų net nesidėdavome. Atsakymas daug kam nepatiks. Todėl, kad tam tikrose situacijose jos nieko nebepakeisdavo. Jeigu po tavimi sprogdavo keliolikos kilogramų fugasas, nei šalmas, nei liemenė tavęs jau nebeišgelbėdavo. Daug svarbiau būdavo judėti lengviau, greičiau ir tiksliau. Karas labai greitai išmoko atskirti tai, kas suteikia realią apsaugą, nuo to, kas tik sukuria saugumo iliuziją.
Dar vienas dalykas, kurio niekada nesupras žmogus, nedirbęs su sprogmenimis, – pirštai. Dėl jų žiemą dažnai atsisakydavome net pirštinių. Kai lauke spaudžia penkiolika ar dvidešimt laipsnių šalčio, tai atrodo beprotybė. Tačiau jautrumas buvo svarbesnis už šilumą. Kartais pirštų galiukai turėdavo pajusti tai, ko akys net nematydavo. Vienas neatsargus judesys storomis pirštinėmis galėjo baigtis daug blogiau negu nušalusios rankos. Todėl sušalę pirštai mums atrodė daug mažesnė problema negu prarastas jautrumas.
Didžiausia našta vis dėlto buvo ne fizinis pavojus. Didžiausia našta buvo atsakomybė. Tu puikiai suprasdavai, kad už tavęs stovi žmonės, kurie laukia. Jie nekantrauja judėti pirmyn. Jie nori kuo greičiau baigti užduotį. Tačiau jie laukia tavęs. Jie tiki, kad surasi viską. Kad nepražiūrėsi nė vienos minos. Kad nepaliksi nė vieno spąsto. Tas pasitikėjimas kartais slėgė labiau negu pati mirties grėsmė. Tu nebijodavai tiek dėl savęs, kiek dėl minties, kad dėl vienos tavo klaidos rytoj kažkieno vaikai nebesulauks tėvo, o žmona – vyro.
Todėl kiekvieną kartą, kai kas nors šiandien romantizuoja karą arba kalba apie jį kaip apie nuotykį, man norisi tik nusišypsoti. Kare nėra romantikos. Yra tik purvas, prakaitas, nuovargis, cigaretės, keiksmažodžiai ir nuolatinis bandymas pergudrauti žmogų, kuris padarė viską, kad tavęs rytoj nebebūtų. Mes tiesiog buvome tie, kurie pirmi eidavo į tą nebylią dvikovą. Ir jeigu vakare grįždavome atgal, tai nereiškė, kad buvome gudresni už mirtį. Tai reiškė tik viena – tą dieną mirtis pasirinko ne mus.
Žmonės dažnai galvoja, kad karas baigiasi tada, kai karys nusivelka uniformą, atiduoda ginklą ir grįžta namo. Iš šalies viskas atrodo paprasta: lėktuvas nusileido, durys užsidarė, frontas liko kažkur už tūkstančių kilometrų, vadinasi, galima pradėti gyventi iš naujo. Tik žmogus, kuris iš tikrųjų grįžo iš karo, labai greitai supranta, kad niekas taip paprastai nesibaigia. Kūnas grįžta pirmas. Galva – gerokai vėliau. O dalis tavęs apskritai lieka ten, purve, rūsiuose, apkasuose ir minų laukuose, šalia tų, kurie nebegrįžo.
Grįžus pasikeičia ne pasaulis. Pasikeitęs būni tu. Civilinis gyvenimas vėl sukasi aplink darbus, sąskaitas, kamščius, buitinius konfliktus ir problemas, kurios žmonėms atrodo labai svarbios. Tu klausaisi, kaip kažkas pusvalandį piktinasi sugadintu savaitgaliu, vėluojančiu siuntiniu ar netinkamai paruošta kava, ir bandai nuoširdžiai įsitraukti. Bandai būti mandagus, normalus, civilizuotas. Tačiau kažkur viduje vis tiek palygini: ten žmogus per kelias sekundes neteko kojų, o čia kažkam sugriuvo gyvenimas dėl neveikiančio interneto. Supranti, kad taip lyginti neteisinga, bet galva tai daro automatiškai. Karas iškreipia mastelį, pagal kurį vertini problemas, ir grįžus niekas neduoda instrukcijos, kaip tą mastelį susigrąžinti.
Kartais užtenka visiškai paprasto garso. Nukritusio metalinio daikto. Fejerverko. Žemai praskrendančio orlaivio. Tolumoje trinktelėjusių durų. Sąmoningai supranti, kad esi namuose ir niekas į tave nešaudo, bet kūnas sureaguoja greičiau už protą. Pečiai įsitempia, akys automatiškai ieško priedangos, o galva per sekundę apskaičiuoja, iš kurios pusės atėjo garsas. Tai nevyksta todėl, kad nori vaidinti frontininką. Tai vyksta todėl, kad kare tokia reakcija ne kartą išgelbėjo gyvybę. Fronte išmokai reaguoti akimirksniu, o grįžęs turi mokytis nereaguoti. Ir šitas mokymasis kartais būna daug sunkesnis, negu žmonės įsivaizduoja.
Išminuotojui karas pasilieka dar ir žemėje. Grįžęs nebegali ramiai žiūrėti į šalikelę, šviežiai sujudintą gruntą, ne vietoje gulintį maišelį, vielą ar keistai padėtą daiktą. Akys pačios tikrina aplinką. Įėjęs į pastatą pastebi išėjimus. Atsisėdęs renkiesi vietą, iš kurios matytum duris. Eidamas nepažįstamu keliu stebi, kur dedi koją. Civiliniame gyvenime visa tai atrodo nereikalinga, tačiau kūnas dar ilgai gyvena pagal taisykles, kurios fronte buvo visiškai racionalios. Ten atsipalaidavimas galėjo kainuoti gyvybę. Čia tas pats budrumas pradeda kainuoti ramybę.
Sunkiausia net ne garsai ar automatinės reakcijos. Sunkiausia – tyla po visko. Fronte nuolat turėjai užduotį. Kažkas laukė, kol patikrinsi kelią, atidarysi praėjimą, neutralizuosi užtaisą ar pasakysi, kur galima eiti. Ten tavo reikalingumas buvo brutalus, bet aiškus. Grįžęs staiga patenki į pasaulį, kuriame niekam nebereikia tavo gebėjimo kelias valandas gulėti purve ir milimetras po milimetro ieškoti mirties. Tai, kas vakar gelbėjo žmones, šiandien tampa patirtimi, kurios dauguma net nenori girdėti. Fronte buvai reikalingas. Namuose kartais tampi nepatogus, per daug tiesus, aštrus, kategoriškas, per daug niūrus, per daug „toksiškas“, nes nebenori klausytis gražių pasakų apie karą.
Tada supranti dar vieną nemalonią tiesą: žmonės nori girdėti apie karą, bet tik tol, kol pasakojimas patogus. Jie nori istorijų apie drąsą, brolybę, vėliavas ir pergales. Jie nenori girdėti apie kvapą po sprogimo, apie draugo kūno fragmentus, apie karius, kurie buvo siunčiami į praktiškai beviltiškas užduotis, ar apie tai, kaip kartais teko pasiųsti nx vadą, nes jo planas reiškė bereikalingą žmonių mirtį. Tikras karas sugriauna patogias legendas. Todėl sugrįžęs žmogus dažnai pajunta, kad iš jo tikimasi ne tiesos, o gražiai suredaguotos jos versijos.
Legiono išminuotojų patirtis buvo dar kitokia. Mes dažnai neturėjome tokios sistemos, kokią turi reguliarūs inžineriniai padaliniai: gausios technikos, ilgų logistinių grandinių, specializuotų mašinų ar galimybės kiekvieną užduotį atlikti taip, kaip parašyta vadovėliuose. Veikėme mažomis grupėmis, dažnai ten, kur situacija jau buvo labai bloga arba labai greitai tokia tapdavo. Mūsų užduotis nebuvo vien išvalyti teritoriją po mūšio. Dažnai reikėdavo veikti pačiame mūšio kontekste – padaryti praėjimą, patikrinti prieigą, įvertinti minų lauką, padėti šturmo grupei arba atverti kelią atsitraukimui. Neutralizuoti diversantus. Tai buvo ne sterilus išminavimas. Tai buvo inžinerinė žvalgyba, priešo neutralizavimas, improvizacija ir kova viename.
Skyrėmės ir tuo, kad legionieriui klaida galėjo kainuoti ne tik gyvybę. Ji galėjo kainuoti pasitikėjimą visa grupe. Atvykęs užsienietis pirmiausia turėdavo įrodyti, kad nėra turistas, romantikas ar dar vienas žmogus, atvažiavęs pasidaryti nuotraukų su ginklu. Niekam nebuvo svarbu, kas buvai, ar ką darei savo šalyje ar kokius sertifikatus turėjai. Fronte tavo biografija baigdavosi pirmąją užduoties minutę. Toliau kalbėdavo tik tai, kaip elgeisi po apšaudymu, ar nepasimetei, ar laikaisi žodžio ir ar tavo patikrintu keliu žmonės grįžo gyvi. Pasitikėjimas ten nebuvo suteikiamas. Jis buvo uždirbamas, o kartais – tiesiogine prasme išminuojamas.
Legiono išminuotojai dažnai dirbo be prabangos laukti idealios komandos, idealios įrangos ar tobulo plano. Jeigu kažko trūko, sprendimą reikėdavo rasti vietoje. Todėl vadovėlis mums buvo ne religija, o pagrindas, nuo kurio prasidėdavo mąstymas. Reikėjo suprasti principus, bet neįsimylėti procedūrų taip, kad jos užgožtų realybę. Priešas irgi skaitė instrukcijas. Jis žinojo, kaip dirba sapieriai (išminuotojai), ir specialiai kūrė spąstus tiems, kurie veikia nuspėjamai. Todėl išlikdavo ne tas, kuris gražiausiai cituodavo taisykles, o tas, kuris sugebėdavo atpažinti, kada priešas tikisi būtent vadovėlinio sprendimo.
Tačiau nereikia iš to kurti legendos apie kažkokius bebaimius legionierius. Mes nebuvome nemirtingi ir nebuvome geresni vien todėl, kad atvykome iš kitų šalių. Tarp mūsų buvo labai skirtingų žmonių. Vieni tapo tikrais bendražygiais, kiti palūžo, treti pasirodė esantys ne tie, kuo dėjosi. Karas labai greitai atskiria žmogų nuo jo susikurto įvaizdžio. Fronte negali ilgai vaidinti profesionalo, drąsuolio ar patrioto. Anksčiau ar vėliau ateina naktis, apšaudymas arba minų laukas, kuriame paaiškėja, kas tu iš tikrųjų esi.
Tie, kurie išliko, išmoko pasitikėti vieni kitais labai paprastai: ne žodžiais, o veiksmais. Jeigu žmogus pasakė, kad ateis, – jis ateidavo. Jeigu pažadėjo pridengti – pridengdavo. Jeigu išminuotojas pasakė, kad šiuo keliu galima eiti, kiti žengdavo paskui jį, dažnai statydami ant to savo gyvybę. Tokį pasitikėjimą civiliniame pasaulyje sunku paaiškinti. Čia žmonės gali metų metus vadinti vieni kitus draugais ir vis tiek nežinoti, kaip tas žmogus elgtųsi pavojuje. Kare kartais užtenka vienos nakties, kad tai sužinotum visam gyvenimui.
Grįžus labiausiai trūksta ne sprogimų ir ne adrenalino, kaip mėgsta aiškinti tie, kurie karo nematė. Trūksta aiškumo. Ten tiksliai žinojai, kas yra priešas, kas yra draugas ir ką privalai padaryti iki ryto. Civiliniame gyvenime viskas vėl tampa pilka, išplaukę ir apaugę žodžiais. Žmonės šypsosi į akis, o už nugaros elgiasi priešingai. Sprendimai priimami ne todėl, kad teisingi, o todėl, kad patogūs. Profesionalumas dažnai nusileidžia lojalumui, o tiesa tampa problema tam, kuris ją pasako. Po karo tokį pasaulį priimti kartais sunkiau negu patį frontą.
Vis dėlto karas nesibaigia grįžus ne vien todėl, kad lieka prisiminimai. Jis nesibaigia todėl, kad lieka atsakomybė prieš tuos, kurie negrįžo. Kiekvienas išlikęs vienaip ar kitaip nešiojasi jų dalį. Kartais tai būna vardas, kurio nebegali ištarti ramiai. Kartais – paskutinis pokalbis. Kartais – daiktas, kurio savininkui jo jau nebeprireiks. Tu gyveni toliau, geri kavą, važiuoji į miestą, dirbi kasdienius darbus, o kažkur viduje vis tiek žinai, kad tavo vietoje galėjo būti jis, o jo vietoje – tu. Ir į klausimą, kodėl likai gyvas būtent tu, dažniausiai nėra jokio prasmingo atsakymo.
Todėl mes ne visada mokėjome kalbėti gražiai. Ir ne visada kalbame gražiai. Ne visada buvome patogūs ir ne visada jais esame. Kartais buvome ir esame pikti, ciniški ir per daug tiesūs. Kartais pasiųsdavome nx žmones, kurie apie karą kalbėjo taip, lyg būtų žaidę kompiuterinį žaidimą. Tačiau tai nebuvo ir dabar nera noras pasirodyti geresniems. Tiesiog po to, kai savo rankomis ieškojai kelių milimetrų ribos tarp gyvybės ir mirties, pradedi labai blogai toleruoti tuščius žodžius. Karas išmoko vertinti ne pareigas, ne antpečius, ne viešus pareiškimus, o vieną paprastą dalyką – ar žmogus prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir ar yra pasirengęs mokėti jų kainą kartu su kitais.
Šiandien mano karas jau pasibaigęs. Bent jau žemėlapyje, dokumentuose ir tarnybos įrašuose. Aš nebeeinu į minų laukus, nebelaukiau priešo dronų ir nebekaičioju, kiek metrų liko iki jo pozicijų. Tačiau kartais naktį vėl pasirodo tas pats purvas, ta pati tyla ir ta pati plona viela po koja. Kartais prisimeni žmones, kurių balsų jau niekada nebeišgirsiu. Tada supranti, kad iš karo galima sugrįžti, bet jo visiškai palikti – ne.
Mes nebuvome herojai iš kino filmų. Buvome pavargę, purvini, dažnai pikti karo bomžai, kurie eidavo ten, kur kiti sustodavo. Mes bijojome. Abejojome. Keikėmės. Kartais pažeisdavome instrukcijas, nes tik taip buvo galima išlikti ir išvesti kitus. Kai pasisekdavo, grįždavome, prisidegdavome cigaretę ir apsimesdavome, kad tai buvo dar viena paprasta darbo diena. Nors kiekvienas puikiai subrazdavome, kad kitą kartą mirtis gali nebepraleisti.
Ir turbūt tai yra vienintelė tiesa, kurią verta palikti po visų gražių kalbų apie karą. Karo išminuotojas nebuvo žmogus, kuris nebijojo mirti. Jis buvo žmogus, kuris labai gerai žinojo, kaip lengva mirti, bet vis tiek žengdavo pirmas. Ne todėl, kad norėjo būti didvyriu. O todėl, kad už jo stovėjo kiti.
Kol jie laukė, mes eidavome.
Kol mes eidavome, jie turėjo galimybę grįžti.
O kai grįžome mes patys, supratome, kad dalis mūsų iš ten taip ir neparėjo.
