Šiandien – Rugpjūčio 6-oji, kaip skelbiama, yra Kristaus atsimainymo ir Tarptautinė garstyčių diena. Kaip apskritai atsiranda tokios datos? Kas nusprendžia, kad vieną ar kitą dieną minėsime garstyčias, picą, vėžį ar kavą? Ir kaip tai prigyja?
Tomas Čyvas
Pirmasis sluoksnis – religinis kalendorius – jis seniausias.
Krikščionybėje pirmiausia atsirado Kristaus gyvenimo įvykiai (Kalėdos, Velykos, Kristaus Atsimainymas ir pan.), vėliau – kankinių ir šventųjų minėjimai. Pirmosios jų datos susiformavo jau III–V a.
Kodėl rugpjūčio 6-oji?
Rytų Bažnyčioje Kristaus Atsimainymas buvo švenčiamas labai anksti. Vakaruose jį išpopuliarino popiežius Kalikstas III po 1456 m. pergalės prie Belgrado tvirtovės prieš Osmanų imperiją. Pergalės žinia Romą pasiekė būtent rugpjūčio 6 d., todėl ši data įsitvirtino visoje Katalikų Bažnyčioje.
Istorikai paprastai pažymi niuansą: Kristaus Atsimainymo šventė Vakaruose egzistavo ir anksčiau, tik Kalikstas III po Belgrado apgulties ją išplėtė visai Lotynų Bažnyčiai, todėl rugpjūčio 6-oji tapo visuotine kanonine data.
Taigi čia veikia liturginė teisė. Datas nustato Bažnyčia.
Antrasis sluoksnis – monarchų ir valstybės kalendorius.
Tai pasaulietinis sluoksnis.
Karalių gimtadieniai, nepriklausomybės dienos, mūšių metinės, revoliucijos sukaktys. Juos nustato valstybė. Tiksliau – jos valdžia.
Esama paradokso, kad Lietuvoje, kuri yra respublika, švenčiamas Karaliaus Mindaugo karūnavimas, o Prancūzijoje (irgi respublika) švenčiamas Bastilijos šturmas bei monarchų nukirsdinimas.
Šiandien ką švęsti valstybės mastu nutaria parlamentai, prezidentai, vyriausybės arba istorinės tradicijos.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje oficialus monarcho gimtadienis net nebūtinai sutampa su tikruoju gimtadieniu – jis gali būti perkeltas dėl geresnių oro sąlygų paradams.
Trečiasis sluoksnis – tarptautinės dienos.
Čia jau prasideda šiuolaikinė istorija.
Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinės organizacijos suprato, kad viena diena kalendoriuje yra puiki komunikacijos priemonė.
Todėl atsirado, pvz.:
- Tarptautinė moterų diena;
- Pasaulinė sveikatos diena;
- Pasaulinė aplinkos diena;
- Pasaulinė AIDS diena, etc.
Daugelį jų oficialiai paskelbia Jungtinės Tautos arba specializuotos agentūros, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija ar UNESCO.
Čia jau egzistuoja formalios rezoliucijos ir taisyklės.
Ketvirtasis sluoksnis – profesinės ir visuomeninės iniciatyvos.
Štai čia atsiranda garstyčios.
Tarptautinė garstyčių diena nėra JT paskelbta šventė.
Dažniausiai tokias dienas sukuria:
- augintojų asociacijos;
- pramonės organizacijos;
- muziejai;
- nevyriausybinės organizacijos;
- rinkodaros iniciatyvos.
Vėliau, jei idėja prigyja, ją pradeda kartoti žiniasklaida, kalendorių leidėjai ir interneto svetainės.
Po kelių dešimtmečių žmonėms atrodo, kad ji egzistavo visada.
Panašiai gimė ir:
- Šokolado diena;
- Alaus diena;
- Picos diena;
- Kavos diena;
- Netgi Piratų kalbėjimo diena.
Istoriškai jos yra labai jaunos.
Kas jas „įteisina”?
Dažnai – niekas. Čia ir slypi paradoksas.
Jeigu rytoj dešimt didelių Lietuvos bibliotekų paskelbtų „Nacionalinę skaitymo su kate dieną”, po penkerių metų ją jau rodytų internetiniai kalendoriai.
Po dvidešimties metų daug kas manytų, kad tai sena tradicija.
Kalendorius yra socialinis susitarimas.
O kaip dėl kalendorių kaitos?
Čia prasideda dar įdomiau.
Kai buvo pereita nuo Julijaus prie Grigaliaus kalendoriaus, skirtingos valstybės tai padarė skirtingais metais.
Todėl, pavyzdžiui:
- Ispanija perėjo 1582 m.;
- Didžioji Britanija – tik 1752 m.;
- Rusija – tik 1918 m.;
- Graikija – dar vėliau.
Todėl tas pats istorinis įvykis skirtinguose šaltiniuose gali turėti skirtingą datą.
Puikus pavyzdys – Vladimiras Leninas. Jis gimė balandžio 10 d. pagal Julijaus kalendorių, bet balandžio 22 d. pagal Grigaliaus. Tądien 11-mečius į pionierius priimdavo. Tai buvo oficialu.
Libijoje kalendorius buvo kaitaliojamas ir net dokumentai perrašomi pagal diktariaus Muamoro Kaddafi užgaidas bei sapnus.
O revoliuciniai kalendoriai?
Tai jau bandymas pakeisti ne tik datas, bet ir žmonių mąstymą.
Per Prancūzijos revoliuciją atsirado revoliucinis kalendorius su Vendémiaire, Brumaire, Frimaire, Germinal, Thermidor ir kitais mėnesiais. Buvo panaikinta septynių dienų savaitė, įvesta dešimties dienų savaitė (décade), o krikščioniškos šventės pakeistos naujomis pilietinėmis datomis.
Tai buvo sąmoningas mėginimas nutraukti ryšį su krikščioniška praeitimi.
Panašiai XX a. įvairios valstybės eksperimentavo su naujomis chronologijomis ar švenčių sistemomis. Kai kurie bandymai buvo trumpalaikiai, nes žmonės labai sunkiai atsisako įprasto laiko ritmo.
Bet kas gali turėti savo dieną?
Mes dažnai į kalendorių žiūrime kaip į neutralią priemonę susiorientuoti laike. Ir istorikui kalendorius yra vienas stipriausių kultūros ir valdžios instrumentų, bet jis turi būti profesionaliai atsargus. Kas nusprendžia, ką verta minėti, tas iš dalies nusprendžia ir ką visuomenė prisimins? Verta atsargiai klampoti šiais dirvonais.
Šventės, atmintinos dienos ir net tokios, atrodytų, lengvos iniciatyvos kaip Garstyčių ar Picos diena rodo, kad kiekviena epocha kuria savo simbolinį kalendorių – vieną per religiją, kitą per valstybę, trečią per tarptautines organizacijas, o ketvirtą tiesiog per visuomenės ir net rinkodaros iniciatyvas. Būtent todėl kalendorius yra ne tik laiko matavimo, bet ir kolektyvinės atminties bei kultūros istorijos dokumentas.
Jeigu įsikurtų, tarkime, Tarptautinė žiuljeno mėgėjų asociacija, ji galėtų:
- paskelbti Tarptautinę žiuljeno dieną;
- kasmet ją garsiai minėti;
- įtraukti restoranus, kulinarus, žiniasklaidą;
- sukurti interneto svetainę ir socialinių tinklų kampaniją;
- po keleto metų išsiųsti pranešimus kalendorių leidėjams.
Jeigu tai prigytų, vieni kalendorių leidėjai ją įtrauktų, kiti – ne. Vėliau ją galėtų perimti internetiniai kalendoriai, mobiliosios programėlės, laikraščiai. Taip ir gimsta nemaža dalis tokių „dienų“.
Svarbu suprasti, kad nėra vieno pasaulinio kalendorių cenzoriaus. Yra daugybė leidėjų, redakcijų ir duomenų bazių, kurios pačios sprendžia, ką įtraukti.
Tai kažkiek primena žodynus. Žmonės irgi kartais klausia: „Kas nusprendžia, kad žodis jau yra lietuvių kalbos žodyne?“ Dažniausiai atsakymo nėra. Neva „kažkas sugalvojo“, o veikiau „žodis jau pakankamai paplito, kad jį verta aprašyti“. Su atmintinomis dienomis dažnai vyksta panašus procesas.
Verslo šventės
Čia ir atrandamas dar vienas įdomus reiškinys – komercinės šventės. Geriausias pavyzdys – Valentino diena. Ji turi senas religines šaknis, tačiau dabartinį pasaulinį mastą jai suteikė XX a. prekyba atvirukais, gėlėmis, šokoladu ir reklama. Taip pat raudonos širdelės užklijavimas mylimajai ant užpakalio taip, kad ši nė nepastebėtų. Na ir toliau jau pagal sąrašą.
Daugelis žmonių ją suvokia kaip „tradicinę“, nors šiandieninis jos pavidalas yra rinkodaros ir kultūros sintezė.
Galima, pavyzdžiui, susitarti su kalendoriaus leidėjais. Vien tik vieno leidėjo plačiai sklaidai paprastai neužtenka, bet jei keli įtakingi leidėjai ir/arba žiniasklaidos priemonės pradeda nuolat kartoti tą pačią datą, po dešimtmečio ji gali atrodyti beveik „oficiali“.
Tradicijos dažnai ne tiek paveldimos, kiek sukuriamos. Britų istorikai Eric Hobsbawm ir Terence Ranger net išpopuliarino sąvoką „išrastos tradicijos“ (invented traditions). Jie parodė, kad nemažai papročių, kuriuos laikome „amžinais“, iš tikrųjų atsirado XIX–XX amžiuje ir buvo sąmoningai kuriami tam, kad stiprintų tapatybę, bendruomeniškumą ar net pardavimus.
Būtent todėl istorikai šiandien dažnai kalba ne tik apie paveldėtas, bet ir apie sąmoningai kuriamas tradicijas.
Kultūrą kuria žmonės, kaip ir kolektyvinę atmintį. Todėl tradicijos nėra vien paveldimos – jos nuolat kuriamos iš naujo. O jeigu šiandien galėtumėte į kalendorių įrašyti vieną naują minėtiną dieną, kokia ji būtų?
***
Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto įrankiais informacijos struktūravimui ir kalbos redagavimui. Už turinio tikslumą atsako autorius.
