JAV laivynas pirmą kartą numušė Tarpkontinentinę balistinę raketą (Video)

• JAV Laivyno valdomas raketų naikintuvas numušė TKBR kovinę galvutę.
• Taikinys užfiksuotas infraraudonųjų spindulių kameromis, perėmėjas kovinę galvutę sunaikino savo kinetine energija
• Bandymas rodo, kad JAV Laivyno karo laivai gali sustiprinti apsaugą nuo branduolinių atakų.

Istoriniame teste JAV Laivyno valdomas raketų naikintuvas numušė Tarpkontinentinę balistinės raketos (TKBR) kovinę galvutę, nutaikytą į vandenyno plotą prie Havajų salų.

SM-3 Block IIA balistinių raketų perėmėjas pataikė į simuliuotą TKBR kovinę galvutę, paleistą iš Kwajalein atolo Maršalo salose. Pentagonas sako, kad testas patvirtino perėmėjo naudingumą stabdant TKBR atakas, kas galėtų paskatinti Kiniją padidinti savo branduolinių raketų arsenalą.

Bandymas vyko lapkričio 16 dieną 17:50 Havajų standartiniu laiku. TKBR simuliuojanti raketa su netikra kovine galvute, buvo paleista iš Ronaldo Reagano balistinių raketų gynybos bandymų poligono Kwajaleine ir buvo nutaikyta į tuščią vandenyno plotą į šiaurės rytus nuo HavajųZ.

Bandymo video:

Paleistą raketą užfiksavo jutiklių tinklas. Duomenys buvo perduoti į vsldomomis raketomis apginkluotą eskadrinį mininką John Finn, kuris paleido SM-3 Block IIA perėmėją. Kai tik TKBR paleido brnaduolinę galvutę, SM-3 paleido Egzoatmosferinį naikinimo aparatą (Exoatmospheric Kill Vehicle – EKV), sukrtą trenktis į atskriejančią kovinę galvutę. IR kameros užfiksavo regimą sprogimą, kai EKV sunakino simuliuojamą branduolinę galvutę.

Dauguma balistinių raketų iš esmės yra nedidelį krovinį gabenančios kosminės raketos, skirtos iškelti branduolines kovines galvutes į žemą Žemės orbitą. Tuomet kovinės galvutė iš orbitos pereina į trajektoriją, nukreiptą į jos taikinį.

Tuo tarpu kosmose išsidėstę infraraudonojo spinduliavimo jutikliai užfiksavo balistinės raketos pakilimo karštas dujas. Perspėjimas apie paleidimą perduodamas antžeminiams tolimojo stebėjimo radarams, ieškantiems padangėse atskriejančios grėsmės.

Nuo raketos atsiskyrusiai kovinei galvutei skriejant link tikslo, priešraketinės gynybos radarai atseka ją užfiksuoja, atseka trajektoriją ir perspėja jos skriejimo kelyje esančius ir galinčius ją sunaikinti „šaulius“. Tada šauliai paleidžia perėmėją ir nukreipia EKV į kovinę galvutę. Pažiūrėkite animuotą įvykių seką čia.

SM-3 Block IIA perėmėjas yra iš standartinės žemė-oras raketos, perdirbtos skristi aukščiau ir greičiau, kad perimtų kovinę galvutę vidurinėje skrydžio fazėje. SM-3 telpa Mk. 41 vertikalaus paleidimo raketų šachtose, kurios gali paleisti ir Tomahawk sparnuotąsias raketas, ASROC raketas prieš povandeninius laivus, bei SM-2 ir SM-6 žemė-oras raketas, tad, jei reikia, kreiseriai ir eskadriniai minininkai jų gali gabenti daug.

Panašiai ir John Finn SPY-1 radarai iš pat pradžių buvo skirti įveikti masinius oro puolimus. SPY-1 gali stebėti iki kosmoso ribos ir aptikti atskriejančias kovines galvutes.

Šis bandymas, Flight Test Aegis Weapon System-44 (FTM-44), buvo šeštasis Block IIA raketos testas. Block IIA buvo skirta stabdyti vidutinio nuotolio balistines raketas, saugoti Europą, Pietų Korėją ir Japoniją nuo regioninių balistinių raketų grėsmių. Šį bandymą planuota atlikti anksčiau šiais metais, tačiau jis buvo atidėtas dėl COVID-19 pandemijos.

JAV priešraketinę gynybą sudaro 44 Antžeminės vidurio trajektorijos gynybos (Ground Based Midcourse Defense – GMD) raketos, iš kurių 40 yra Fort Greely Aliaskoje ir dar keturios Vandenberg Oro pajėgų bazėje Kalifornijoje. O kodėl neužtenka GMD? Bandymai rodo, kad jų suteikiamas priešo raketų sunaikinimo efektyvumas yra vos apie 50 procentų. Kad numuštų vieną kovinę galvutę, JAV turėtų paleisti keturias ar, idealiu atveju, penkias GMD.

Jei priešininkas paleistų 10 balistinių raketų, turinčių vos po vieną kovinę galvutę, norint jas sustabdyti, tektų išnaudoti visas GMD raketas. Ši problema darosi daug sudėtingesnė, priešininkui panaudojus daug nepriklausomai besitaikančių aparatų (multiple independently targeted reentry vehicles – MIRV), kai viena raketa gali gabenti iki 12 kovinių galvučių.

Jei priešininkas paleistų 10 raketų, nešančių po 12 kovinių galvučių, JAV atakai atremti reikėtų 600 GMD. Daugėjant atakuojančių raketų, būtinų GMD skaičius nesunkiai pasiekia tūkstančius. Kongresas, siekdamas išsiaiškinti, ar šis ginklas gali apginti žemyninę JAV dalį, įpareigojo Gynybos departamentą išbandyti perėmėjus prieš TKBR tipo taikinius.

Visa tai nieko gero nežada Kinijai, kuri turi 180 – 190 antžeminių TKBR ir 48 jūroje besibazuojančias raketas su kiek daugiau nei 200 termobranduolinių galvučių. Kinija savo branduolinį atgrasymą naudoja gan atsakingai, nes žino, kad netgi potencialus kelių Amerikos (ar Rusijos) miestų praradimas išsklaido priešininkų mintis apie pirmo branduolinio smūgio galimybę. Todėl Kinija nemato prasmės laikyti didelį branduolinių ginklų arsenalą.

Tai gali pasikeisti. JAV balistinių raketų gynyba tikriausiai niekada negalėtų sustabdyti visų Kinijos branduolinių raketų smūgio, bet ją išplėtus, didelė raketų dalis galėtų taikinio nepasiekti. To pakanka mesti abejonės šešėlį ant Kinijos dabartinės branduolinių ginklų strategijos, ir gali paskatinti Pekiną savo branduolinį arsenalą padidinti.

FTM-44 bandymas buvo svarbus techninis Pentagono pasiekimas, tačiau jis veda JAV neužtikrintu keliu. Dėl gigantiškos griaunamosios termobranduolinių ginklų galios netgi vieno miesto praradimas yra užpuoliko laimėjimas.

Daug branduolinio ginklo teoretikų mano, kad ideali priešraketinė gynyba yra nepasiekiama svajonė ir geriausia apsauga nuo branduolinio karo yra garantuotas bet kokio užpuoliko sunaikinimas. Prasidėjus branduoliniam karui, abi pusės jau yra pralaimėjusios. Kaip pastebi dirbtinis intelektas WOPR filme WarGames, „Vienintelis pergalingas ėjimas yra nežaisti.“

Kyle Mizokami
www.popularmechanics.com

▲