Paskutinę sesijos dieną Seimas priėmė svarstyti Mokslo ir studijų bei Švietimo įstatymų projektų pakeitimus, kuriuose numatoma suvienodinti reikalavimus stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir valstybės nefinansuojamas studijų vietas. Tai padaryti reikėjo jau seniai. O mes tik pradedame diskusiją.
Ką reiškia minimalių reikalavimų studijuoti suvienodinimas? Jie bus visiems vienodi, nepriklausomai nuo asmens ar šeimos finansinės situacijos. Taip yra visose pažangiose pasaulio valstybėse. Daug metų Lietuvai teiktos EBPO rekomendacijos reikalavimų skirtumus mokantiesiems ir nemokantiesiems už studijas indikuoja kaip didelę problemą Lietuvoje. Neturėtų būti taip, kad tas, kas turi pinigų, gali stoti į aukštąją mokyklą išlaikęs vos vieną, bet kokį pasirinktą egzaminą. Visi turi būti pasirengę studijoms. Pinigai negali pakeisti pasirengimo studijoms.
Nežinau, kiek dar laiko mes norime būti visų švietimo švieslenčių uodegoje ir galvoti apie savo jaunimą kaip apie nieko negebančią kartą, kuri nepajėgi išlaikyti trijų valstybinių brandos egzaminų. Ar neatrodo, kad menka ambicija programuoja ir tokį pat rezultatą?
Ar studijų prieinamumas = masiškumas?
Dažnai girdime, kaip manipuliuojama aukštojo mokslo prieinamumo sąvoka, kurią bandoma apibrėžti kaip masiškumą: kuo didesnė dalis abiturientų studijuoja aukštojo mokslo institucijose – tuo didesnis prieinamumas. Tačiau pagrindiniai prieinamumo principai yra orientuoti į tai, jog, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, kurioje baigė mokyklą, tėvų pajamų, sveikatos ir kitų ypatybių, studijuoti galėtų visi tam pasirengusieji.
Mūsų tikslas – kad tokių pasirengusiųjų ir gebančiųjų būtų kuo daugiau, bet negalime devalvuoti gebėjimų sampratos. Idealiu atveju studentų populiacija pagal savo charakteristikas turėtų atspindėti visuomenės populiaciją. Matome, jog, tiesiog didinant krepšelių kiekį ir netaikant minimalių reikalavimų, per penkerius pastaruosius metus atotrūkis tarp į aukštąsias mokyklas įstojusių aukščiausio, vidutinio ir žemo socialinio-ekonominio statuso moksleivių dar labiau išaugo.
Vienodi reikalavimai niekaip nesumažins vaikų, kurie gyvena žemesnio ekonominio statuso šeimose, galimybių. Tokie vaikai negali sau leisti stoti į valstybės nefinansuojamas vietas, jie stoja į valstybės finansuojamas.
Rūpi krepšeliai ar studijų kokybė?
Būkime nuoširdūs, didelei daliai prieštaraujančiųjų nelabai rūpi deklaruojamas prieinamumas, vaikai ir jų perspektyva, labiausiai rūpi krepšeliai, kurių kai kur gali sumažėti. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuoja žymiai didesnis procentas jaunimo nei kitose valstybėse, o profesinį mokymą renkasi labai nedaug abiturientų. Mūsų finansavimas aukštajam mokslui neatrodo labai blogai – pagal BVP dalį, skirtą aukštajam mokslui, esame EBPO vidutiniokai. Tačiau jeigu padalijame finansavimą kiekvienam studentui – jis labai mažas, esame vieni paskutiniųjų Europoje, nes studentų skaičiai aukštajame moksle yra dideli.
Suprantu, kad geriausia būtų nieko nedaryti ir laukti, kol situacija bendrajame ugdyme pagerės ir visi abiturientai bus pasiruošę studijuoti. Jokio streso, ir toliau velkamės uodegoje ir pavydime estams, kurie jau seniai priėmę atitinkamus sprendimus. Ilgai tektų laukti, nes mokiniai, matydami, jog nebūtina stengtis mokytis gimnazijoje norint studijuoti aukštojoje mokykloje, nematys tikslo siekti geresnių rezultatų.
2017 metais atliktas dėstytojų nuomonės tyrimas parodė, kad dėstytojai mano, jog vidutiniškai tik 55 procentai pirmo kurso bakalauro pakopos studentų yra pasirengę studijuoti jų dėstomus dalykus. Neabejoju, kad kol reikalavimai stojantiesiems į valstybės nefinansuojamas vietas nebus sulyginti su tais, kuriuos taikome valstybės finansuojamiems studentams, tokios apklausos atskleis panašią situaciją.
Atrankos kriterijus – pasirengimas studijuoti
Šiuo metu stojant į aukštąsias mokyklas, į valstybės finansuojamas vietas, reikia išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus – lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos bei vieną pasirenkamą. Be to, dar vertinamas metinis pažymių vidurkis, kuris stojant į universitetus negali būti žemesnis nei 7, į kolegijas – ne mažesnis nei 6. Taip pat reikia pasiekti minimalų konkursinį balą, kuris suformuojamas iš tų pačių egzaminų rezultatų.
Tuo tarpu stojant į valstybės nefinansuojamas vietas pakanka bent vieno valstybinio brandos egzamino. Minimalų konkursinį balą nusistato pačios aukštosios mokyklos.
Mūsų siūlymas yra supaprastinti sistemą ir turėti vienintelį, visiems vienodą reikalavimą, nesvarbu, ar į valstybės finansuojamas, ar nefinansuojamas vietas pretenduojama: išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus. Būtų privaloma lietuvių kalba ir literatūra, matematika bei vienas pasirenkamas egzaminas, kaip ir dabar stojant į valstybės finansuojamas vietas. Stojant į kolegiją būtų reikalaujama bent jau išlaikyti šiuos egzaminus mažiausiu balu (16 balų iš 100), į universitetą – bent pagrindiniu lygiu (36 balai iš 100). Ar tai per dideli reikalavimai? Ką reiškė matematikos valstybiniame egzamine 2020 m. surinkti 16 balų? Pakako gauti 9 taškus iš 60 galimų. Dėl to tai ir vadiname minimaliais reikalavimais.
Studijų prieinamumas reikalauja esminių pokyčių visoje sistemoje
Galimybę stoti į aukštąsias mokyklas labiausiai riboja bendrojo ugdymo kokybė, kuri mokyklose labai skiriasi. Jeigu visi mokiniai mokytųsi panašaus lygio švietimo įstaigose, įstojusių pirmakursių iš žemiausio ir aukščiausio socialinio-ekonominio sluoksnio šeimų skirtųsi nebe 4 kartus, o žymiai mažiau. Taip, mums reikia stiprinti pasirengimą: jau nuo rugsėjo mėn. dešimtoje klasėje atsiras papildoma matematikos pamoka. Tad 2024 m., kai įsigaliotų reikalavimas ir pretenduojantiesiems į valstybės nefinansuojamas vietas būti išlaikius matematikos egzaminą, šie abiturientai jau bus turėję daugiau matematikos pamokų. Koreguojame ir vidurinio ugdymo modelį, kuriame bus numatyti tarpiniai vertinimai, ir vien egzaminai nelems galutinio pažymio. Peržiūrimos ir tobulinamos bendrojo ugdymo programos.
Planuojame pagalbos priemones tiems vaikams, kurie dabar stokoja galimybių gerai pasirengti bei stoti į aukštąsias mokyklas. Pirmiausia, tai fondas aukštųjų mokyklų parengiamiesiems kursams. Aukštosios mokyklos teiktų paraiškas ir pasiūlytų savo programas studentams iš jautresnės socialinės-ekonominės aplinkos pritraukti: kaip pasieks moksleivius, kaip paskatins juos siekti aukštojo išsilavinimo, kaip prisidės prie jų mokymosi ir pasiruošimo aukštajam mokslui.
Aukštosios mokyklos vasaros stovyklų, mentorystės ar kitais būdais dirbtų su moksleiviais, kuriuos atsirinko, padedant mokykloms ir mokytojams. Tai leistų tiek padėti jiems pasirengti egzaminams, tiek ir labiau motyvuoti, įgalinti siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, kol kas didelė tokių vaikų dalis mano, kad aukštasis mokslas – ne jiems, kad jiems tai nepasiekiama būtent dėl jų aplinkos. Tad kai pas juos ateina pačios aukštosios mokyklos ir sako, kad tu gali studijuoti, tokios nuostatos gali kisti.
Jeigu šioje programoje dalyvaujantis moksleivis įveikia kartelę, bet negauna valstybės finansuojamos vietos, galima svarstyti apie studijų stipendijos suteikimą.
Moksleivis, tapęs studentu, iš aukštosios mokyklos gautų tęstinę akademinę pagalbą, padidintą socialinę stipendiją ir bendrabučio vietą.
Tokios priemonės padėtų į aukštąsias mokyklas ateiti tiems, kurie dabar nedrįsta, nes neturi sąlygų pasirengti, tačiau nori siekti mokslo ir gali tai daryti. Mūsų rūpestis ir pareiga jiems padėti. Kaip ir užtikrinti, kad priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus lemtų stojančiųjų gebėjimai, o ne finansinės aplinkybės.
Ką reiškia minimalių reikalavimų studijuoti suvienodinimas? Jie bus visiems vienodi, nepriklausomai nuo asmens ar šeimos finansinės situacijos. Taip yra visose pažangiose pasaulio valstybėse. Daug metų Lietuvai teiktos EBPO rekomendacijos reikalavimų skirtumus mokantiesiems ir nemokantiesiems už studijas indikuoja kaip didelę problemą Lietuvoje. Neturėtų būti taip, kad tas, kas turi pinigų, gali stoti į aukštąją mokyklą išlaikęs vos vieną, bet kokį pasirinktą egzaminą. Visi turi būti pasirengę studijoms. Pinigai negali pakeisti pasirengimo studijoms.
Nežinau, kiek dar laiko mes norime būti visų švietimo švieslenčių uodegoje ir galvoti apie savo jaunimą kaip apie nieko negebančią kartą, kuri nepajėgi išlaikyti trijų valstybinių brandos egzaminų. Ar neatrodo, kad menka ambicija programuoja ir tokį pat rezultatą?
Ar studijų prieinamumas = masiškumas?
Dažnai girdime, kaip manipuliuojama aukštojo mokslo prieinamumo sąvoka, kurią bandoma apibrėžti kaip masiškumą: kuo didesnė dalis abiturientų studijuoja aukštojo mokslo institucijose – tuo didesnis prieinamumas. Tačiau pagrindiniai prieinamumo principai yra orientuoti į tai, jog, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, kurioje baigė mokyklą, tėvų pajamų, sveikatos ir kitų ypatybių, studijuoti galėtų visi tam pasirengusieji.
Mūsų tikslas – kad tokių pasirengusiųjų ir gebančiųjų būtų kuo daugiau, bet negalime devalvuoti gebėjimų sampratos. Idealiu atveju studentų populiacija pagal savo charakteristikas turėtų atspindėti visuomenės populiaciją. Matome, jog, tiesiog didinant krepšelių kiekį ir netaikant minimalių reikalavimų, per penkerius pastaruosius metus atotrūkis tarp į aukštąsias mokyklas įstojusių aukščiausio, vidutinio ir žemo socialinio-ekonominio statuso moksleivių dar labiau išaugo.
Vienodi reikalavimai niekaip nesumažins vaikų, kurie gyvena žemesnio ekonominio statuso šeimose, galimybių. Tokie vaikai negali sau leisti stoti į valstybės nefinansuojamas vietas, jie stoja į valstybės finansuojamas.
Rūpi krepšeliai ar studijų kokybė?
Būkime nuoširdūs, didelei daliai prieštaraujančiųjų nelabai rūpi deklaruojamas prieinamumas, vaikai ir jų perspektyva, labiausiai rūpi krepšeliai, kurių kai kur gali sumažėti. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuoja žymiai didesnis procentas jaunimo nei kitose valstybėse, o profesinį mokymą renkasi labai nedaug abiturientų. Mūsų finansavimas aukštajam mokslui neatrodo labai blogai – pagal BVP dalį, skirtą aukštajam mokslui, esame EBPO vidutiniokai. Tačiau jeigu padalijame finansavimą kiekvienam studentui – jis labai mažas, esame vieni paskutiniųjų Europoje, nes studentų skaičiai aukštajame moksle yra dideli.
Suprantu, kad geriausia būtų nieko nedaryti ir laukti, kol situacija bendrajame ugdyme pagerės ir visi abiturientai bus pasiruošę studijuoti. Jokio streso, ir toliau velkamės uodegoje ir pavydime estams, kurie jau seniai priėmę atitinkamus sprendimus. Ilgai tektų laukti, nes mokiniai, matydami, jog nebūtina stengtis mokytis gimnazijoje norint studijuoti aukštojoje mokykloje, nematys tikslo siekti geresnių rezultatų.
2017 metais atliktas dėstytojų nuomonės tyrimas parodė, kad dėstytojai mano, jog vidutiniškai tik 55 procentai pirmo kurso bakalauro pakopos studentų yra pasirengę studijuoti jų dėstomus dalykus. Neabejoju, kad kol reikalavimai stojantiesiems į valstybės nefinansuojamas vietas nebus sulyginti su tais, kuriuos taikome valstybės finansuojamiems studentams, tokios apklausos atskleis panašią situaciją.
Atrankos kriterijus – pasirengimas studijuoti
Šiuo metu stojant į aukštąsias mokyklas, į valstybės finansuojamas vietas, reikia išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus – lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos bei vieną pasirenkamą. Be to, dar vertinamas metinis pažymių vidurkis, kuris stojant į universitetus negali būti žemesnis nei 7, į kolegijas – ne mažesnis nei 6. Taip pat reikia pasiekti minimalų konkursinį balą, kuris suformuojamas iš tų pačių egzaminų rezultatų.
Tuo tarpu stojant į valstybės nefinansuojamas vietas pakanka bent vieno valstybinio brandos egzamino. Minimalų konkursinį balą nusistato pačios aukštosios mokyklos.
Mūsų siūlymas yra supaprastinti sistemą ir turėti vienintelį, visiems vienodą reikalavimą, nesvarbu, ar į valstybės finansuojamas, ar nefinansuojamas vietas pretenduojama: išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus. Būtų privaloma lietuvių kalba ir literatūra, matematika bei vienas pasirenkamas egzaminas, kaip ir dabar stojant į valstybės finansuojamas vietas. Stojant į kolegiją būtų reikalaujama bent jau išlaikyti šiuos egzaminus mažiausiu balu (16 balų iš 100), į universitetą – bent pagrindiniu lygiu (36 balai iš 100). Ar tai per dideli reikalavimai? Ką reiškė matematikos valstybiniame egzamine 2020 m. surinkti 16 balų? Pakako gauti 9 taškus iš 60 galimų. Dėl to tai ir vadiname minimaliais reikalavimais.
Studijų prieinamumas reikalauja esminių pokyčių visoje sistemoje
Galimybę stoti į aukštąsias mokyklas labiausiai riboja bendrojo ugdymo kokybė, kuri mokyklose labai skiriasi. Jeigu visi mokiniai mokytųsi panašaus lygio švietimo įstaigose, įstojusių pirmakursių iš žemiausio ir aukščiausio socialinio-ekonominio sluoksnio šeimų skirtųsi nebe 4 kartus, o žymiai mažiau. Taip, mums reikia stiprinti pasirengimą: jau nuo rugsėjo mėn. dešimtoje klasėje atsiras papildoma matematikos pamoka. Tad 2024 m., kai įsigaliotų reikalavimas ir pretenduojantiesiems į valstybės nefinansuojamas vietas būti išlaikius matematikos egzaminą, šie abiturientai jau bus turėję daugiau matematikos pamokų. Koreguojame ir vidurinio ugdymo modelį, kuriame bus numatyti tarpiniai vertinimai, ir vien egzaminai nelems galutinio pažymio. Peržiūrimos ir tobulinamos bendrojo ugdymo programos.
Planuojame pagalbos priemones tiems vaikams, kurie dabar stokoja galimybių gerai pasirengti bei stoti į aukštąsias mokyklas. Pirmiausia, tai fondas aukštųjų mokyklų parengiamiesiems kursams. Aukštosios mokyklos teiktų paraiškas ir pasiūlytų savo programas studentams iš jautresnės socialinės-ekonominės aplinkos pritraukti: kaip pasieks moksleivius, kaip paskatins juos siekti aukštojo išsilavinimo, kaip prisidės prie jų mokymosi ir pasiruošimo aukštajam mokslui.
Aukštosios mokyklos vasaros stovyklų, mentorystės ar kitais būdais dirbtų su moksleiviais, kuriuos atsirinko, padedant mokykloms ir mokytojams. Tai leistų tiek padėti jiems pasirengti egzaminams, tiek ir labiau motyvuoti, įgalinti siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, kol kas didelė tokių vaikų dalis mano, kad aukštasis mokslas – ne jiems, kad jiems tai nepasiekiama būtent dėl jų aplinkos. Tad kai pas juos ateina pačios aukštosios mokyklos ir sako, kad tu gali studijuoti, tokios nuostatos gali kisti.
Jeigu šioje programoje dalyvaujantis moksleivis įveikia kartelę, bet negauna valstybės finansuojamos vietos, galima svarstyti apie studijų stipendijos suteikimą.
Moksleivis, tapęs studentu, iš aukštosios mokyklos gautų tęstinę akademinę pagalbą, padidintą socialinę stipendiją ir bendrabučio vietą.
Tokios priemonės padėtų į aukštąsias mokyklas ateiti tiems, kurie dabar nedrįsta, nes neturi sąlygų pasirengti, tačiau nori siekti mokslo ir gali tai daryti. Mūsų rūpestis ir pareiga jiems padėti. Kaip ir užtikrinti, kad priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus lemtų stojančiųjų gebėjimai, o ne finansinės aplinkybės.
Komunikacijos skyrius
El. paštas: info@smm.lt
