Iš futbolo galiūnės Ispanijos į Lietuvą persikėlęs Luisas Manuelis Hernandezas arba tiesiog Luisma ne tik dalinasi patirtimi su lietuviais, bet ir mokosi pats. Pasak jo, futbolas čia gerokai skiriasi nuo to, kuriame jam teko dirbti pastaraisiais metais, bet nebūtinai yra blogesnis!
UEFA Pro licenciją turintis Luisma per 51-erius gyvenimo metus sukaupė didžiulę patirtį. Jaunimo ugdymu garsėjęs specialistas dirbo Madrido „Real“, „Barcelona“ klubų akademijose Europoje, Azijoje bei JAV. Vyrų futbole ispanas taip pat paliko pėdsaką, laikydamas vadžias Uzbekistano aukščiausios lygos klube, treniravęs komandas Kuveito bei Pietų Korėjos lygose. Šią vasarą į savo maršrutų žemėlapį jis įtraukė ir mūsų šalį.
Prieš mėnesį Jonavos „Be1“ komandos vyriausiuoju treneriu tapęs Luisma neslepia siekių padėti auginant jaunuosius talentus, o kartu ir išvesti jonaviečius į Lietuvos aukščiausiąjį futbolo divizioną.
„Atvažiavau ieškoti iššūkių. Manau, kad jų čia tikrai rasiu!“, – juokėsi pašnekovas.
– Prieš pasirašydamas sutartį su „Be1“, turėjote finansiškai patrauklesnių pasiūlymų. Kodėl pasirinkote Lietuvą? – pradėjome pokalbį su treneriu Luisma.
– Pastaruoju metu turėjau susidomėjimo iš Indijos, Indonezijos ir Tadžikistano. Buvau kviečiamas perimti Tadžikistano komandos, dalyvaujančios Azijos čempionų lygos turnyre, vairą. Tačiau kol turiu mažą vaiką, nenorėjau blaškytis taip toli po pasaulį. Tiesa, buvau nuvykęs į Tadžikistaną apsidairyti, įvertinau ne tik komandą, bet ir klubo infrastruktūrą bei kitas darbo sąlygas ir nutariau nepasirašyti sutarties. Manau, kad padariau teisingai, nes tai, ką radau atvykęs į Lietuvą, man pasirodė kur kas įdomiau nei vien finansiškai patrauklūs variantai iš Azijos.
Žinoma, dar prieš atvykdamas į Jonavą iš kolegų girdėjau gerų atsiliepimų apie „Be1“ klubą, akademiją, o, svarbiausia, apie ambicingus klubo bei akademijos vadovų planus.
– Esate dirbęs net trijuose žemynuose: Europoje, Azijoje ir JAV. Ar nenorite gyventi sėsliau, juk namuose Ispanijoje turbūt nesunkiai rastumėte neblogo lygio komandą?
– Nuotykiai yra mano kraujyje, nes mano mama jaunystėje buvo prisiekusi keliautoja. Jos genus perėmiau ir aš. Tiesa, iš tėvo paveldėjau polinkį tvarkai ir organizuotumui. Tai mane ir gelbėja (juokiasi – red.). Visada sakau, kad futbolas iš manęs reikalauja daug energijos resursų, bet jis ir labai daug duoda. Pavyzdžiui, futbolo dėka atsiradau keli tūkstančiai kilometrų nuo gimtosios Ispanijos, suradau ten žmoną, padovanojusią man nuostabų sūnų. Jei ne futbolas, tikrai nebūčiau apsigyvenęs Uzbekistane ir nebūčiau gavęs šių didžiųjų gyvenimo dovanų. Aš į tai žiūriu labai rimtai. Kai šiemet susilaukėme šeimos pagausėjimo, nusprendžiau pristabdyti karjerą bei pirmuosius vaiko gyvenimo mėnesius paskirti jo priežiūrai. Dabar, kai vaikas kiek paaugo, atėjo laikas naujiems profesiniams iššūkiams.
– Kurioje šalyje treniruoti jums patiko labiausiai, o kur susidūrėte su rimtais iššūkiais?
– Uzbekijoje dirbau jų Superlygos klube Bekabado „Metalurg“. Keletą metų darbavausi klubo techniniu direktoriumi, o vėliau perėmiau ir komandos vairą. Treniruoti sekėsi tikrai neblogai. Likau labai patenkintas šiuo karjeros laikotarpiu. Gerai sekėsi ir Artimuosiuose Rytuose. Su kuklia „Al-Yarmouk“ komanda pasiekėme Kuveito aukščiausios lygos pusfinalį. Pietų Korėjoje su „Daegu“ klubu patekome į Azijos čempionų lygą. Ten aš ėjau jaunimo komandos vyriausiojo trenerio ir pagrindinės komandos analitiko pareigas.
Prieš tai keletą metų esu dirbęs „Barcelona“ klubo akademijoje Tenerifėje, vėliau teko darbuotis techniniu direktoriumi Madrido „Real“ fondo akademijose Uzbekistane, Jungtinėse Valstijose. Nežinau… man niekur nekilo problemų.
– Jūsų, kaip trenerio, patirtis yra įspūdinga. O ką pats nuveikėte futbolo aikštėse?
– Paauglystėje buvau kviečiamas peržiūroms į Madrido „Real“, Madrido „Atletico“ akademijų komandas. Vėliau žaidžiau Ispanijos antrojoje lygoje, bet patyriau sunkią kelio traumą ir 25-erių teko pakabinti batelius.
– Turbūt per savo karjerą užmezgėte nemažai draugiškų ryšių. Galbūt tarp jūsų pažįstamų futbolo žmonių yra ir garsių vardų, kuriuos žinotų ir Lietuvos futbolo sirgaliai?
– Dirbdamas „Barcelona“ struktūroje bendravau su daugeliu tuometinės komandos žvaigždžių. Pavyzdžiui, puikiai sutariame su legendiniu „Barcos“ saugu Andresu Iniesta. „Real“ fondo projekte Uzbekistane dirbau kartu su žinomu Madrido klubo ir Ispanijos rinktinės gynėju Alvaro Arbeloa. Šiaip save laikau geru specialistu, kai kalbama apie darbą su jaunaisiais talentais. Žinau, kokie aspektai yra svarbiausi pakeliui į vyrų futbolą. Pradedant kokybišku poilsiu tarp treniruočių, mityba, ir baigiant fiziniu, taktiniu bei techniniu pasirengimu. Mane džiugina, kai buvę auklėtiniai pasiekia aukščiausią lygį. Tokių įvairiose šalyse išugdžiau nemažai. Dar smagiau, kad jie nepamiršta ir savo trenerio. Iš tų vaikinų dažnai sulaukiu žinučių, padėkų už kokybišką jų parengimą. Vienas mano ugdytas žaidėjas neseniai su Uzbekistano jaunimo rinktine dalyvavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse ir po mačo su Ispanijos olimpine rinktine prisipažino, kad tai buvo jo svajonės išsipildymas. Smagu, kad prie to šiek tiek prisidėjau.
– Esate ir licencijuotas UEFA trenerių lektorius. Kokius pagrindinius patarimus savo jaunesniems kolegoms duodate?
– Tenerifėje ilgai dirbau dėstytoju futbolo trenerių mokykloje. Per mano rankas perėjo gal 300 kolegų. Jiems visada kartodavau, kad mes, treneriai, dirbame ne dėl savęs, o dėl žaidėjų. Nesvarbu, kokiame lygyje dirbtume, mūsų tikslas – padėti žaidėjams atsiskleisti ir tobulėti. Smagu, kad tarp mano mokinių-trenerių yra dabartinis „CD Tenerife“ klubo sporto direktorius Mauro Perezas, kuris Ispanijoje yra vertinamas kaip stiprus specialistas.
Taip pat treneriai turi gebėti greitai prisitaikyti prie skirtingų šalių, kultūrų, mentaliteto. Pavyzdžiui, Kuveite turėdavau stabdyti treniruotes, kad žaidėjai galėtų pasimelsti musulmonų maldai nustatytu konkrečiu laiku. Iš pradžių mane tai šokiravo. Bet radome kompromisą, leidome melstis, treniruotės pradžioje ar pabaigoje, kad išlaikytume pagarbą ir jų religijai, ir profesionaliam futbolui.
– Ispanija šiemet yra dominuojanti jėga pasaulio futbole. Jūsų šalis laimėjo Europos čempionatą, UEFA Čempionų lygą, olimpines žaidynes, netgi Lietuvoje vykusį Europos merginų (iki 19 metų) čempionatą. Kas lemia tokį Ispanijos dominavimą?
– Tai kelių dešimtmečių darbo rezultatas. Daug metų statyta naujoji Ispanijos futbolo struktūra su gerai išvystytomis akademijomis kiekviename regione, didžiule konkurencija, gausybe gero lygio varžybų vaikams, o svarbiausia – kokybiškais vaikų ir jaunimo treneriais. Viso to dėka dabartinės kartos pratęsė mūsų turėtas pergalingas tradicijas.
– Koks amžiaus tarpsnis ugdant jaunus futbolininkus, jūsų nuomone, yra svarbiausias?
– Nuo 6-7 metų iki maždaug 12-os vaikai gali tiesiog mėgautis pačiu žaidimu bei mokytis kamuolio valdymo technikos ir panašių dalykų. Tada pasimato žaidėjų potencialas ir maždaug nuo 13-14 metų jie paskirstomi į grupes pagal savo potencialą. Nuo to amžiaus jie pradeda dirbti kur kas daugiau, ypač taktiškai. Todėl Ispanijoje mes žaidėją aukščiausio lygio vyrų futbolui subrandiname jau 18-20 metų. Todėl ir turime Lamine Yamalį, kuris būdamas 16-os jau buvo visiškai pasirengęs elitiniam futbolui. Anksti subrendo ir Pedri, Nico Williamsas ar kiti Ispanijos perliukai. Panašaus lygio talentų yra visame pasaulyje, bet jei su jais tinkamai nedirbama, jie tokio lygio nepasiekia arba jį pasiekia gerokai vėliau.
– Ar įmanoma tą sėkmės formulę pritaikyti ir Lietuvos klubams bei rinktinei?
– Vien metodika pergalių neatneš. Galime pritaikyti kokią norime strategiją, bet ją reikia įgyvendinti kokybiškai ir kiekvieną dieną. Čia turite neblogą infrastruktūrą, aikštes. Matau ir vietinių talentų. Klausimas, kaip mes juos sugebame atskleisti, įdiegti profesionalumo net tokiuose, atrodytų, smulkmenose kaip maisto papildai, vitaminai, psichologinis tvirtumas, reakcija į spaudimą ar kritiką.
– Ne paslaptis, kad „Be1“ pagrindinė komanda jau antrą sezoną iš eilės taikosi į Pirmos lygos auksą. Kiek tai realu?
– Neslėpsiu, kad mano tikslas čia – kelialapis į A lygą. Manau, kad šis aukštas barjeras mūsų jaunai komandai yra įveikiamas.
