Gyvūnų gerovės fanatikai stumia kailių fermų Lietuvoje draudimą 

Jie pateikia tokius argumentus:

„Šiuo metu Lietuvoje auginama apie 1 mln kanadinių audinių ir kelios dešimtys tūkstančių šinšilų. Ūkiuose laikomos kanadinės nėra laukiniai gyvūnai. Tai įvairių spalvų veislės, išvestos per daugiau nei šimtą metų žvėrelių fermose vykusią selekciją. Ūkiniai žvėreliai yra bemaž tris – keturis kartus didesni už savo laukinius protėvius, jų kailis neatsparus vandeniui, pagal elgseną selekcijos metu per kartas atrinkti ramūs, smalsūs ir neagresyvūs gyvūnai, kurie nejaučia streso uždaroje erdvėje.

Lietuvoje veikia apie 100 kanadinių audinių ūkių, nuo nedidelių šeimos ūkių iki dešimtis tūkstančių talpinančių fermų. Tiek Lietuvos, tiek kitų šalių ūkininkų skaičiavimu vienas tūkstantis veislinės bandos patelių užtikrina darbo vietą vienam ūkio darbuotojui ir dar dvi darbo vietas pagalbiniams darbams: pašarų gamybai ir fermos infrastruktūros priežiūrai.

Lietuva dėl tinkamo klimato ir specialistų kompetencijos pastaraisiais metai pripažinta viena iš lyderiaujančių pasaulyje audinių kailių eksportuotojų kiekio ir kokybės prasme. Rinkos pakilimo metais mūsų šalyje užauginama apie 5 proc. Europos ir 2,5 proc. pasaulio audinių kailių produkcijos. Tai atneša nuo 50 iki 100 mln eksporto eurų pajamų priklausomai

Kailio kaina priklauso tik nuo kailio kokybės, o kokybė – nuo tinkamos gyvūnų priežiūros ir gyvūnų gerovės užtikrinimo. Todėl žvėrelių fermoms taikomi ne tik valstybės ir ES nustatyti gyvūnų gerovės teisiniai reikalavimai, bet ir griežtos mokslu pagrįstos savireguliacijos sistemos WelFur. Pastarosios standartų neatitikimas reiškia, kad ūkininkas negalės parduoti savo kailio aukcione, t.y. yra atribojamas nuo rinkos ir pajamų.

Aplinkosauginiu požiūriu kailis ilgai dėvimas, persiuvamas ir galiausiai natūraliai žemėje suyrantis pluoštas. Audinių auginimui vien Lietuvoje sušeriama apie 55 tūkst. t gyvūninės kilmės atliekų iš skerdyklų ir žuvies perdirbimo įmonių, kurias tektų utilizuoti. Utilizavimas kainuotų nuo 7 iki 12 mln eurų per metus, ir tai padeda šiek tiek atpiginti mėsos produkciją. Audinių mėšlas iškratomas laukuose ir yra ypač vertinamas dėl jame esančio fosforo, kurio nėra galvijų mėšle.”

Gyvūnų gerovė

Pirmiausia, pažymi projekto priešininkai, paminėtina, kad sergančio, sužalojimus patyrusio gyvūno kailis yra praktiškai bevertis, o gyvūno auginimas, šėrimas brangiai kainuoja, todėl gyvūnais nesirūpinantys ūkininkai paprasčiausiai negautų pajamų ir bankrutotų.

Antra, kailinių žvėrelių gerovė yra griežčiausiai reglamentuojama žemės ūkio šaka Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Be to, nuo 2019 m. visi Lietuvos ir Europos ūkiai tikrinami pagal WelFur gyvūnų gerovės vertinimo sistemą. Ji apima gyvūnų sveikatos, elgsenos, mitybos, laikymo sąlygų, santykio su fermos darbuotojais – iš viso 22 vertinimo kriterijus. Nei vienas ūkis Europoje, neturintis WELFUR sertifikato, negali prekiauti kailiais aukcionuose, t.y. negali dirbti.

Europos Komisija WELFUR pripažino kaip vieną iš pažangiausių savireguliacijos sistemų ir įtraukė į oficialias teisės aktų bazes. https://www.eesc.europa.eu/en/policies/policyareas/enterprise/database-self-and-co-regulation-initiatives/146

Ūkiuose laikomos kanadinės audinės yra domestikuotos, jų natūralūs poreikiai – turėti lizdą, poruotis, auginti jauniklius yra maksimaliai patenkinami, labiau nei kitų ūkinių gyvūnų. Žvėreliai saugomi nuo ligų, sužalojimų ir streso, antraip nebūtų įmanoma tikėtis kokybiško kailio. Traumas patiria vienas iš tūkstančio žvėrelių, o netektys nuo atjunkymo iki išauginimo neviršija 1-2 proc. Jeigu žvėrelio neįmanoma pagydyti, jis eutanazuojamas.

Gyvūnų migdymas atliekamas naudojant CO2 (anglies dvideginio) dujas, nekeliant papildomo streso transportuojant ir be fizinio žvėrelių žalojimo. Šis metodas veterinarijos specialistų pripažintas humaniškiausiu lyginant su kitais gyvulininkystės sektoriais.

Aplinkosauga

Kailių pramonė yra vienas iš retų realiai veikiančių žiedinės ekonomikos pavyzdžių. Pirmiausia, Lietuvoje žvėrelių šėrimui sunaudojama 55 tūkst. t gyvūninės kilmės atliekų iš skerdyklų ir žuvies perdirbimo įmonių, kurias tektų utilizuoti. Už jas mėsos ir žuvies perdirbėjams yra mokama, kitu atveju jiems tektų mokėti už utilizaciją, todėl brangtų maisto produktai. Gautas audinių mėšlas iškratomas laukuose ir yra ypač vertinamas dėl jame esančio fosforo, kurio nėra galvijų mėšle, tad sumažinama tarša gaminant ir naudojant chemines trąšas. Iš kailinių gyvūnų liekanų išgaunamos biodujos. Apie 70 proc. žvėrelių fermų C02 pėdsako yra sąlygotas daugiausia vištininkystės sektoriaus, nes pašarams naudojama didelė dalis  vištienos atliekų.

Kailis yra ekologiška medžiaga, priešingai nei poliesteris, ji suyra be pasekmių kaip kompostas kaip ir kiti natūralūs pluoštai: vilna, šilkas, linas, medvilnė. Kailiniai kaip drabužis gali būti dėvimi kelis dešimtmečius, persiuvami, perduodami iš kartos į kartą. Jokių gamybos atraižų nelieka – jos pritaikomos aksesuarų gamybai. Kailio apdirbimui naudojamos pjuvenos, alūno mineralas ir natūralūs aliejai.

Vienas iš paplitusių mitų yra dėl neva žvėrelių fermų skleidžiamo kvapo. Dažniausiai ūkininkai patys ir gyvena šalia savo fermų. Visoje šalyje rasime apie dešimtį žmonių, kurie skundžiasi žvėrelių fermų kvapais. Ko gero, žymiausias atvejis yra iš Kauno raj., kur vienas verslininkas pastatė kaimo turizmo sodybą šalimais kelis dešimtmečius veikiančio ūkio. Fermose apsilankę žurnalistai, valdžios atstovai dažniausiai nustemba, kad jokio smarkaus kvapo neužuodžia. Kvapas jaučiamas po kelias dienas per metus, kuomet audinių mėšlas vežamas ir kratomas laukuose. Žinoma istorija, kuomet Jonavos raj. gyventojai skundėsi blogais kvapais, kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, skleidė ne ferma, o netoliese įrengti nuotekų valymo įrenginiai.

Ir galiausiai. Žvėrelių fermoms, kaip ir kituose gyvulininkystės sektoriuose galioja valstybės nustatyti standartai, už kurių nesilaikymą baudžiama.

Kailininkystės sektoriaus ekonominė reikšmė

Lietuvoje kailinių žvėrelių augintojų eksporto apyvarta svyruoja  nuo 50 – 60 mln eurų iki 100 mln priklausomai nuo situacijos rinkoje. Kainų ir paklausos svyravimai kailių rinkoje yra įprasti kaip ir kitose: nekilnojamojo turto, žaliavų, informacinių technologijų.

2018 m. kailių eksportas sudarė net 8,8 % viso Lietuvos žemės ūkio sektoriaus eksporto, nors kainos tuo metu buvo itin žemos (VšĮ Versli Lietuva, Lietuvos prekių eksportas 2018 m. apžvalga).

Pagal pajamas, gaunamas iš vieno hektaro, žvėrininkystė yra viena iš pelningiausių žemės ūkio sričių. Kailininkystė nėra subsidijuojama, jai neskiriama tiesioginių išmokų.

Tai paaiškina ir spartų šio sektoriaus augimą ir vystymąsi pastaraisiais dešimtmečiais. 1990 m. Lietuvoje veikė 11 kailių fermų, šiuo metu jų skaičius siekia apie 100, o kasmet užauginamų audinių skaičius per penkiolika metų išaugo dešimteriopai (nuo 200 tūkst. iki beveik 2 mln 2016 m., 2022 m. siekė apie 1 mln). Lietuvoje išauginamų kailių kokybė laikoma viena iš geriausių Europoje.

Kadangi visa prekyba vyksta per aukcionus, visos pajamos apskaitomos ir nėra vietos šešėliui. Aukcionuose kailio kaina priklauso nuo jo kokybės, o ne nuo ūkio stambumo, todėl čia nėra jokios diskriminacijos: tiek stambių, tiek šeimos ūkių produkcija vertinama vienodai.

2000 – 2019 m. į kailinių žvėrelių fermas, kurios yra vienos iš moderniausių Europoje, investuota apie 100 mln. eurų.  Per metus investicijos į žvėrelių fermas gali siekti 6 mln eurų. Už žaliavą audinių pašarui mėsos ir žuvies perdirbėjams sumokama apie 7 – 12 mln eurų kasmet. Tai leidžia šiek tiek atpiginti jų produkciją.

Darbo vietos

Vien dirbančių žvėrelių fermose ir ruošiančių jiems pašarus žmonių Lietuvoje yra per tūkstantį.

Jie darbuojasi šeimos ūkiuose arba didesnėse fermose, kuriose samdomi darbuotojai. Visos fermos veikia atokiau nuo didžiųjų miestų ir paprastai tai būna vienintelis arba vienas iš svarbiausių kaimo, seniūnijos darbdavių. Kaip žinia, pajamų centrų kaimo vietovėse nėra didelio pasirinkimo.

Nemaža dalis fermos darbininkų turi vidurinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą. Atskira tema – į Lietuvą grįžę emigrantai, Danijoje, Švedijoje ar Norvegijoje išmokę kailininkystės. Tokių rasite praktiškai visuose ūkiuose. Dar keli tūkstančiai žmonių dirba susijusiuose sektoriuose, be kurių neįsivaizduojamas šakos funkcionavimas – kailio apdirbimas, prekyba, transporto paslaugos, fermų įrangos gamyba, statybos ir remonto darbai.

Vidutinis atlyginimas fermose viršija šalies vidurkį, arba bent jau vidutinį regiono darbo užmokestį.

Kas antrame ūkyje įdarbinti socialiai pažeidžiami žmonės.

Lietuvoje veikia kelios kailių išdirbimo įmonės, jų tarpe viena iš garsiausių pasaulyje prancūzų įmonė Cipel Baltika.

Kailinių žvėrelių laikymo draudimas kitose šalyse

Dauguma šalių, kuriose uždrausta laikyti kailinius žvėrelius turėjo labai mažą kailininkystės sektorių, o kai kuriose išvis nebuvo nė vienos fermos. Danijoje draudimas auginti audines buvo laikinas, jis galiojo nuo 2020 m. rugsėjo iki 2022 m. pabaigos. Nepaisant to, ūkininkams skirta apie 3 mlrd kronų (daugiau 403 mln eurų) kompensacijų, o nuo šių metų pradžios kai kurios fermos pradeda atnaujinti veiklą.

Vienintelė išimtis – Nyderlandai. Tačiau šioje šalyje situacija unikali. Jos plotas itin mažas, o gyvulininkystės sektorius didžiulis. Galiausiai susidurta su problema, kad nebėra kur dėti gyvūnų mėšlo ir strategiškai nuspręsta mažinti auginamų ūkinių gyvūnų skaičių.  Visa informacija – lentelėje žemiau.

Lentelė: Šalys, kuriose kailinių gyvūnų auginimas uždraustas (Žvėrelių augintojų asociacijos duomenys)

Trumpa žvėrininkystės istorija

Kailiniai žvėreliai pasaulyje ūkiuose auginami gerokai virš 100 metų, o Lietuvoje ši veikla prasidėjo 1929 metais, kai pirmasis lapių fermą Lietuvoje pastatė prof. Tadas Ivanauskas (Obelynė, Kauno aj.), o nuo 1930 metų buvo pradėtos auginti ir audinės.

Sovietmečiu šalies teritorijoje veikė keletas ūkių, kai kurie iš jų renovuoti ir juose pagal naujus standartus auginamos kanadinės audinės.

1990 m. Lietuvoje veikė 11 kailių fermų, šiuo metu jų skaičius siekia apie 100, o kasmet užauginamų audinių skaičius per penkiolika metų išaugo dešimteriopai (nuo 200 tūkst. iki beveik 2 mln 2016 m., 2022 m. siekė apie 1 mln).