2021 06 14
Grupinio gyvenimo namai
Lietuvoje kuriami grupinio gyvenimo namai – vienas institucinės globos pertvarkos elementų – žmonėms su intelekto ar psichikos negalia atveria naujo, kokybiško gyvenimo horizontus. Iki tol gyvenę toli nuo bendruomenės, dideliuose, ligonines primenančiuose globos namuose, neturėję privatumo, stokoję įgūdžių pasirūpinti savimi, persikėlę į grupinio gyvenimo namus, negalią turintys žmonės pradeda naują gyvenimo etapą, mokosi naujų dalykų, naujai pažįsta pasaulį.
Prieš trejus metus kardinaliai gyvenimas apsivertė ir Romui. Ilgą laiką gyvenęs Visagino socialinės globos namuose nuo gimimo intelekto negalią turintis Romas su dar septyniais globos namų globotiniais persikėlė į grupinio gyvenimo namus. Jie Visagine buvo įkurti daugiabutyje.
„Man dabar labai gerai sekasi. Anksčiau gyvenau globos namuose. Čia bute man labiau patinka. Mažiau žmonių, saugiau. Mes gražiai sugyvename, nesipykstame. Išeiname pasivaikščioti į miestą, į parduotuvę, nusiperku kavos, sausainių. Kava pavaišinu kambarioką Antaną. Valgyti gaminame patys, dirbame ir kitus darbus. Anksčiau taip nebuvo“, – apie labai pasikeitusį, daug savarankiškesnį savo gyvenimą džiugiai pasakoja penkiasdešimtmetis Romas.
Seniai yra žinoma, kad žmogui reikia ne tik maisto ar aprangos, bet ir individualaus socialinio ryšio. Toks ryšys nesimezga dideliuose ligoninės tipo globos namuose. Aštuntus metus vykstančia institucinės globos pertvarka siekiama atsisakyti didelių globos namų ir sudaryti galimybę negalią turintiems žmonėms gyventi namų aplinkoje, gauti individualius poreikius atitinkančias paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje. Lietuvoje steigiami grupinio gyvenimo namai – dažniausiai nedidelis būstas, kuriame visą parą padedant darbuotojams gyvena iki 10 intelekto ar psichikos negalią turinčių žmonių.
Pirmieji žingsniai nebuvo lengvi
2018 metais Visagine įsteigti grupinio gyvenimo namai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje. Juose apsigyveno aštuoni buvę šio miesto socialinės globos namų gyventojai – dvi moterys ir šeši vyrai.
„Visi yra labai patenkinti, nėra ką ir kalbėti. Tačiau pradžia tikrai buvo nelengva, savarankiškumo išmokyti nebuvo lengva. Jei žmogus yra praradęs įgūdžius, tai juos atkurti – tikrai nemažas iššūkis. Kai kurie įgūdžių visai niekada neturėjo. Po truputį keičiasi jų mąstymas. Dabar visi tapo daug savarankiškesni, drąsesni, reiškia savo nuomonę. Jie patys tvarko savo buitį, darbus pasidalina: valgyti gaminasi, skalbiasi, parduotuvėje maistą ir drabužius nusiperka su socialinio darbuotojo pagalba“, – sako Visagino socialinės globos namų direktorė Vida Meškėnienė.
Visagino grupinio gyvenimo namuose negalią turintiems žmonėms padeda šeši žmonės: viena socialinė darbuotoja ir penkios padėjėjos. Pagalba teikiama ištisą parą. Namai įkurti devynaukščio namo pirmame aukšte, į vieną sujungti greta esantys dviejų ir keturių kambarių butai. Anksčiau šiame būste buvo įsikūręs viešbutis.
„Iš pradžių gyventojai labai priešinosi, kad čia būtų įkurti grupinio gyvenimo namai. Mes bendravome su jais, aiškinome, pažindinome su būsimais kaimynais. Kai apsigyveno mūsų globotiniai, dabar nebeturime jokių problemų. Namo gyventojai susidraugavo ir negali atsidžiaugti. Sako, kol tame bute buvo viešbutis, nuolat būdavo triukšmas, o dabar tylu ir ramu. Kaimynai ir į svečius ateina, ir daržo gėrybių atneša“, – sako V. Meškėnienė.
Socialinės darbuotojos akyse įvyko globotinių virsmas
Socialinė darbuotoja Lina Simonovičienė trečius metu gyvena Visagino grupinio gyvenimo namų ritmu. Jos akyse įvyko didžiulis globotinių asmenybių virsmas. Iš minimalių įgūdžių stokojančių globos namų gyventojų jie tapo daug savarankiškesniais žmonėmis.
„Grupinio gyvenimo namuose jie jaučiasi saugiau ir geriau, kaip namuose. Mažesniame žmonių kolektyve yra ramiau. Namai yra mieste, todėl jie turi daugiau galimybių išeiti, susipažinti su miestu, tapo savarankiškesni. Žinoma, dar labai daug reikia dirbti, reikia atnaujinti įgūdžius, kuriuos jie turėjo gyvendami tėvų namuose, nes globos namuose tų įgūdžių naudoti jie neturėjo galimybių. Mokome gaminti valgyti, prisiimti atsakomybę už kitus bendruomenės narius“, – sako L. Simonovičienė.
Ponios Linos globotiniams daugelis buities dalykų yra naujovė. Tačiau jie noriai ir sparčiai mokosi. Visi jau geba naudotis indaplove, skalbimo mašina, indukcine virykle.
„Jie puikiai mokosi naujų dalykų, tačiau turi didelę baimę, nepasitiki savimi. Todėl labai gerai, kad šalia yra darbuotojas, kuris visada palaiko, pataria ir primena, nes jie pamiršta. Dėl skalbimo ir tvarkymosi problemų mes išvis nebeturime, o su maisto gaminimu yra kiek sunkiau, jie bijo imtis atsakomybės ir gaminti ne tik sau, bet ir kitiems“, – sako L. Simonovičienė.
Pasak L. Simonovičienės, apsipirkti į parduotuvę maisto ar drabužių grupinio gyvenimo namų gyventojams pagelbėja socialiniai darbuotojai, pataria išsirenkant prekes, ugdo savarankiško apsipirkimo įgūdžius, padeda suprasti pinigų vertę.
Grupinio gyvenimo namų gyventojai gauna šalpos neįgalumo pensijas, naudojasi bankine kortele, tačiau labiau mėgsta grynuosius pinigus, todėl, pasak, socialinės darbuotojos, išsigrynina bankomate.
„Jie moka save kontroliuoti. Per vieną dieną visų pinigų neišleidžia. Yra gyventojų, kurie mėgsta kavą, tai jie puikiai geba taip pasiskaičiuoti, kad kavai ir sausainiams pinigų užtektų visą mėnesį“, – gyventojų savarankiškumu džiaugiasi ponia Lina.
Globotinius pravirkdžiusi šventė
Visus praeitus metus Visagino grupinio gyvenimo namų gyventojai taupė ypatingai šventei – keturių bendruomenės narių jubiliejams. Socialinės darbuotojos užmiestyje išnuomojo kaimo turizmo sodybą, pakvietė muzikantus, surengė vaišes. Į šventę visi atvyko pagal susitarimą apsirengę baltai – raudonai.
„Muzikantai mus visus sutiko su dainomis. Gyventojai pravirko. Klausėme, ko jie verkia. Jie pasakė, kad tokias šventes su muzikantais atsimena iš vaikystės, kai dar gyveno tėvų namuose, iki tol, kol pateko į globos namus“, – jautria akimirka pasidalino L. Simonovičienė.
Bus kuriami dar vieneri grupinio gyvenimo namai
Šiuo metu Visagino socialinės globos namuose gyvena 142 negalią turintys žmonės. Iš jų dešimt žmonių rengiasi persikelti į Dūkšte statomus antruosius grupinio gyvenimo namus. Šiam naujam gyvenimo žingsniui jie jau dabar ruošiasi: mąsto apie būsimus pasikeitimus, atsakomybes, mokosi savarankiškumo.
„Atrinkome dar dešimt žmonių, klausėme jų nuomonės. Jie visi nori persikelti į grupinio gyvenimo namus. Mes juos dabar tam ruošiame. Su jais dirba psichologas, socialiniai darbuotojai. Kai baigsis statybos, visi važiuos išsirinkti sau kambarių. Ten bus šeši vienviečiai ir du dviviečiai kambariai. Derinome, kas su kuo norėtų ir galėtų gyventi. Tai svarbu, kad bendruomenė sutartų, gražiai draugautų, nekonfliktuotų“, – sako V. Meškėnienė.
Socialinė darbuotoja, kuri šiuo metu dešimt žmonių ruošia gyvenimui grupinio gyvenimo namuose, kartu su jais persikels ir toliau pagelbės naujuose namuose.
