Savo socialinio tinklo Facebook.com paskyroje Tėvynės Sąjungos-Lietuvos konservatorių atstovė Rasa Juknevičienė rašo:
“Kurioje istorijos pusėje stovi Neapykantos partija arba mintys iš lėktuvo
Kai pasižiūri į Skvernelio su Širinskiene pučiamą burbulą apie žinutes ir skambučius, o lygiagrečiai klausaisi Zelenskio kalbos Europos Parlamente, tai atrodo, kad Lietuvoje bent jau šitie veikėjai neturi jokio supratimo, kokiu istoriniu laiku gyvename ir kas galbūt mūsų dar laukia.
Šitas burbulas apie žinutes ir skambučius nueis į istorijos šiukšlyną, kaip ir jo autoriai.
Tačiau nekreipti dėmesio negaliu, nes ir politikos šiukšlynai gali sukurti pavojingas situacijas.
Šiandien vėl prisiminiau pasakojimus apie laikotarpį Lietuvoje iki 1940 birželio ir ypač apie tą naktį, kai Vyriausybėje buvo svarstomas Stalino ultimatumas.
Tuomet dalis politikų galvojo ne apie būsimas pasekmes, ne apie vieningą atsaką, bet jiems sužibo akys dėl minties, kad atėjo laikas atsikratyti jų nekenčiamo Smetonos.
Ir atsikratė.
Su visa valstybe.
Ši istorija apie žinutes ir skambučius iš tiesų yra apie neapykantą.
Ir apie tai, kaip jos sukelti dar daugiau.
Tai strateginis tikslas, nes tokia strategija jau ne kartą pasitvirtino.
Sukelti neapykantą Landsbergiui, konservatoriams, gėjams, liberalams ir taip kažką laimėti.
Juk kai nėra jokio intelektinio potencialo, belieka tik neapykanta.
Neapykantos ideologija yra tokia gili, kad tapo esmine opozicijos ideologija. Skvernelis, Karbauskis, jau nekabu apie Gražulio ar Žemaitaičio kompaniją, nėra nei kairieji, nei dešinieji, jie nėra jokios Europos Sąjungos panašias partijas vienijančio skėčio dalis.
Jie yra neapykantos partija.
Kai pasiklausau Putino klano kalbų, tai iš ten ir ateina neapykantos ideologija. Neapykanta yra ir šito baisaus karo variklis.
Kai kas sako, kad opozicija visada tokia ir visada naudosis tokiomis aplinkybėmis. Ne.
Tik opozicija komservatoriams yra tokia. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Taip, nutiko tikrai labai blogas dalykas. Įtarimai nusikaltimais prieš vaikus yra tai, kas pribloškė visus.
Ir tai galėjo būti bet kurioje partijoje. Tai nėra sisteminis reiškinys politikoje, tai vieno žmogaus galbūt padarytas nusikaltimas.
Net jeigu ir būtų taip, kad kas nors iš partijos būtų pataręs kuo greičiau padėti mandatą, tai būtų labai normalus veiksmas. Ir aš turbūt taip būčiau dariusi.
Nieko niekas nenuslėpė ir nenorėjo nuslėpti, kaip čia bandoma vynioti, jokiam tyrimui nepakenkta, įtariamas asmuo sugrįžo, tyrimas vyks, gausim atsakymus, ar kaltas.
Ar buvo galima kaip nors kitaip pasielgti?
Nežinau, gal galima buvo užsidėti kai kuriems politikams būdingas kaukes, susakyti trafaretines frazes, suvaidinti solidžius? Vietoje to mačiau tikrus žmones, šokiruotus, išsigandusius dėl tos žinios veidus, mačiau nuovargį ir juodulius aplink akis. Kalbėjo tikri žmonės, kuriems skauda dėl tokios žinios apie kolegą, iš kurio niekaip negalėjo tikėtis to, ką išgirdo.
Ir čia ateina Skvernelio su Širinskiene kaukės. Piktos, pagiežingos, besidžiaugiančios nukritusia jiems proga.
Ateina daug skambių antraščių, nes klikais vertinamas straipsnių skaitomumas, nes tokią žinią tikrai skaitys, nes kuo daugiau intrigos, tuo daugiau reklamos.
Nesakau, kad viskas, reaguojant į krizę, buvo idealu. Bet ir negalėjo būti idealu, nes atvejis tikrai išskirtinis.
Kristijonas atėjo iš žiniasklaidos, iš meno erdvių.
Sąraše per Seimo rinkimus buvo tik 98-as!
Už jį rinkėjai labai noriai balsavo, jį reitingavo taip, kad pakliuvo į Seimą, peršokęs kelias dešimtis vietų aukštyn. Kiekvienai partijai tai būtų sėkmingas veiksmas.
Kodėl balsuodami neįtarė? Kodėl reitingavo? Tai lygiai taip pat nieko neįtarė ir nieko nežinojo, kaip ir partija, kaip ir iki tol jį pažinojusi aplinka.
Ir dar.
Suprantu, kad neapykantos partija gavo kortas į rankas ir jomis džiaugsmingai pasinaudojo. Man visiškai aišku, kad Skvernelio aktyvumas reiškia ir tai, kad jam pačiam reikia pridengti nemalonius dalykus.
Visai neseniai skaitėme žurnalistinius tyrimus apie nusikalstamo pasaulio ryšius su jo aplinkos teisėsaugininkais, apie neaiškiomis aplinkybėmis “susitvarkytą” bylą dėl greitųjų testų ir kaip joje liko kalta vienintelė buvusi Verygos viceministrė. Tokiems veikėjams mažiausiai rūpi Europoje ar kur nors Ukrainoje vykstantys dalykai. Dėl to jie miega ramiai.
Jiems svarbiausia – susigrąžinti galią valdyti valstybę per paplūdimio pirtyse reikalus tvarkančius buvusius milicininkus. Reikalų tvarkytojas Stončaitis tebedirba Antikorupcijos komisijoje. Pelė ant aruodo.
Tačiau svarbiausia mano mintis yra apie istoriją, šiandien mūsų akyse rašomą visos Europos ir net pasaulio istoriją. Ji dar gali pasisukti visaip.
Kurioje istorijos pusėje stovi neapykantos partija?
P. S. Jau leidžiamės Rygoje.
Viskas bus gerai. Politikos dulkių buvo ir bus. Kai jos nusėda, lieka tikri dalykai.”