Kotryna Lingienė
Režisierius Chris Baldwin… yra daug daugiau nei tik režisierius! Jau daugelį metų įvairios šalyse dirbantis, jau prie keleto Europos kultūros sostinių sėkmės prisidėjęs britas savo atvirumo kitoms kultūroms ir naujoms patirtims dėka yra tikrų tikriausias europietis. Jam pasiduoda didžiausio masto renginiai – net olimpinių žaidynių akcentai. Nenuostabu, kad būtent jam patikėta režisuoti unikalią simfoniją „Šaipėrantas“ (kompozitorius Antanas Jasenka, dirigentas Modestas Pitrėnas), skirtą didžiajam „Kaunas 2022“ atidarymui (sausio 22 d., 19:30 val.). Per keletą metų itin jautriai Kauną pažinęs Chris Baldwin pasakoja apie savą Europos ir europiečio sampratą – ir tai, ko jį moko nuolatinės kelionės po mūsų žemyną.
Esate britas, bet itin daug darbų nuveikėte regionuose, kurie vadinami postsovietiniais ar postautoritariniais. Ieškojote nuotykių?
Britas! Kad aš žinočiau, ką tai reiškia. Gimiau Oksforde XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje – buvau pokario šeimos jaunėlis. Augome lyg ir gerai suvokdami, kas yra britiška. Juk tai mes, kartu su amerikiečiais, laimėjome karą prieš Vokietiją. Britiška – teisinga ir demokratiška, britiška – tai nepasiduoti patyčioms. Kai paaugau, pasimokiau, ėmiau suprasti, kad tai – patogus mitas, o realybė ir istorija kiek labiau komplikuotos. Tikėjimas tokiais mitais žmogų daro pažeidžiamu kitiems galimiems mitams. Ir šiandien, „Brexit“ laiku, ta Britanija, kurią kadaise pažinojau, man menkai teatpažįstama.
Pavartojote terminą „postautoritarinis“ – jis įdomus, pats jį naudoju. Jis suponuoja, kad autoritariniai režimai – jau praeityje. Bet pastarojo laiko įvykiai rodo, kad turime šią sąvoką permąstyti.
O dirbti šiuose kraštuose pradėjau griūvant Berlyno sienai. Dėsčiau ir kūriau tuometinėje Vakarų Vokietijoje, Ingolštato universitete. Britų taryba pakvietė pakeliauti po Rytų Vokietiją, užmegzti kontaktus su tenykščiais teatrais. Taip ir padariau. Sutikau puikių žmonių, užsibuvau porą dešimtmečių.
Dar prieš tai, 9-jo dešimtmečio viduryje, daug dirbau Ispanijos teatruose, taip pat – su pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojais. Buvo įdomu siekti to, kad darbas su mokiniais taptų ne toks autoritarinis, labiau kūrybiškas. Tuomet atradau, kad klasės ir mokymo programos turi daug bendra su repeticijų salėmis ir scenarijais. Abiem atvejais jaučiamos politinės visuomenės nuotaikos. Pavyzdžiui, jei 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose mokinys ispanų mokykloje kalbėdavo baskų kalba, mokytojai jiems galėdavo duoti – ir duodavo – į kailį. Taip buvo ne tik mokyklose. Taigi šalyse, kuriose autoritarinė valdžia nuversta ne taip seniai, toks požiūris į problemų sprendimą, discipliną mokyklose, ligoninėse, teatruose, darželiuose vis dar gajus.
1995-aisiais Varšuvoje stačiau spektaklį pagal Charlotte Keatley pjesę – tuomet mano teorija, regis, pasitvirtino. Jaučiau, jog aktoriai tikisi, kad režisierius bus diktatorius. Panašiai būdavo ir Ispanijoje, Rytų Vokietijoje. Man tai pasirodė įdomu, tuo pačiu baugu! Kažkas kažkada sakė, kad Franko bus gyvas tol, kol paskutinis mokytojas, gavęs išsilavinimą jo valdymo metais, neišeis į pensiją. Pamaniau, aha, kokiais 2010-aisiais… Nors gal tai ir nėra visai tikslu, nes daug pedagogų Ispanijoje iš esmės nesutiko su Franko ideologija. Bet visgi tai kelia rimtų klausimų apie istorijos palikimą ir vertybes, švietime ir kultūroje perduodamas iš kartos į kartą.
Taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu ir gyvenu visur Europoje. Ispanija, Lenkija, Vokietija, Airija, šiuo metu – Bulgarija. Aš – Europietis. Mano ir mano vaikų gyvenimą Europa neišpasakytai praturtino. Nenoriu pasakyti, kad ES dėka esame labiau pasiturintys – turiu omenyje laisvę keliauti. Na, JK šią laisvę iš savęs ką tik atėmė. Man nesuvokiama, kaip faktas, kad tavo vaikai nebegalės laisvai dirbti ir studijuoti 27 šalyse, gali reikšti „laisvės susigrąžinimą.“ Čia ir vėl galiu paminėti netikrą, pavojingą, gąsdinantį mitą. Tokie mitai gali priversti mus tiesiog atiduoti savo laisves.
Dirbate su itin didelio masto renginiais – ne tik Europos kultūros sostinėse, bet ir olimpinėse žaidynėse! Dydis – įvykio, o ir biudžeto – įpareigoja ar kaip tik išlaisvina? Kokie iššūkiai kyla?
Iššūkis – surasti istoriją! Sukurti naudingą ir žavingą mitą. Ne visi jie naudingi. Tai rimta užduotis ir atsakomybė, į kurią negali žiūrėti atmestinai – juk turi sudominti plačią auditoriją ir tuo pačiu nesivadovauti stereotipais. Turi suteikti laisvę kiekvienam pamąstyti apie tai, ką reiškia būti kartu. Būtent tai ir patraukė mane į Kauną – komanda buvo išsigryninusi tikslus ir degė aistra juos pasiekti. Mane sužavėjo mintis, kad mūsų darbus įkvėps ypatingas Kauno Žvėries mitas. Taigi kai paaiškėja istorija ir jos priežastis, didieji kūrybiniai, biudžeto ir techniniai iššūkiai gerokai palengvėja.
Žinoma, pastarieji metai pažymėti pandemijos ženklu. Dideliems renginiams tai reiškia milžiniškus iššūkius. Kuriant daugiabalsę istoriją prireikia daug repeticijų, susitikimų, pokalbių. Patys renginiai turi priminti karnavalą, kad žmonės galėtų susibūrę į grupes patirti įsimintinas akimirkas. Covid-19 išmokė mus dirbti kitaip – ir tai nebuvo bloga patirtis. Daug labiau tapome priklausomi nuo technologijų ir interneto, bet juk mažiau keliavome, o tai gerai klimatui. O kai pagaliau galime susitikti, tai dar ypatingesnis jausmas. Ir visai nekeista, kad pandemija privertė pasaulį atsigręžti į kultūrą. Knygų pardavimai išaugo, kaip ir internetu filmus transliuojančių platformų pelnai. Žmonės juk istorijų pasakotojai, pandemija to neatėmė, veikiau atvirkščiai. Klausimas tik toks – kas pasakos istorijas? Ar jos padės mums suprasti iššūkių priežastis? Ar visgi taps naujais mitais, vedančiais link autoritarizmo?
Dirbote Europos kultūros sostinėse Vroclave Lenkijoje, Golvėjuje Airijoje, o dabar – Kaune. Palygintumėt šiuos miestus ir jų ambicijas?
Miestą įprasmina ir daro atpažįstamu jo geografinė lokacija. Pavyzdžiui, Koribo upė Airijoje – viena trumpiausių Europoje, tuo pačiu viena srauniausių ir pavojingiausių. Vakarų Airijos kraštas atšiaurus, o rožinis dangus ir panašaus atspalvio dirva – tiesiog neįtikėtini. Yra kolonializmo pėdsakų – visur. Kiek įtakos šie dalykai turėjo Golvėjaus identitetą? Labai daug. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais miesto demografija drastiškai pasikeitė. Taigi Europos kultūros sostinės titulas jam leido pažvelgti į tai, kaip praeitis informuoja dabartį, ir kaip globali prekyba bei komunikacija veikia visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Vandenys, oras, kalbos, religijos, architektūra, dizainas, miesto erdvės, kitų kultūrų įtakos – kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste tai atsiskleidžia vis naujai, ir tai mūsų visų europietiška bendrystė.
Vroclavo gyvenime irgi svarbi upė – Oderis. Taip pat šio miesto identitetą apibrėžia karai, kalba, žmonių skaičiaus augimas ir mažėjimas. Kauną gi apibrėžia dvi upės – Nemunas ir Neris. Sutapimas tai ar pasekmė, kad šis miestas įsikūrė magiškoje erdvėje, jų santakoje?
Visa tai man ir yra Europa. Tai, kaip mes elgiamės su savo daugiakalbe, sienų išvagota, konkuruojančių mitų gausia patirtimi. Kaip pernai pasakė JAV istorikas Timothy Snyder, „Europa, tu didesnė už savo mitus!“ Na, o kultūros sostinių kontekste mane žavi, kad pastaruosius 10–15 metų jos pabrėžia amžinąją europietiškojo gyvenimo įvairovę per savo auditorijas, bendruomenes, menininkus. Šiandien kovojame su XX a. kilusiais iššūkiais, tad tik sugebėjimas gyventi drauge padės susidoroti su grėsmėmis, kurios nepaiso sienų. Taip, visos šalys skirtingos, bet nei pandemijoms, nei klimato kaitai nereikia vizų, šios bėdos nepaiso religijų ir kalbų skirtumų.
Esate profesionalas, visgi ar dirbdamas su lietuvių menininkais ir bendruomenėmis spėjote šio to naujo išmokti?
Kaunas – puikus mokytojas. Čia daug sužinau apie viltį, džiaugsmą ir sunkumus. Kartą atvykęs į jūsų miestą įsėdau į jauno kauniečio vairuojamą taksi automobilį. Jis puikia anglų kalba man papasakojo, kad kurį laiką gyveno Airijoje, Korko mieste. Tuomet išdėstė savo šeimos istoriją žlungant Sovietų Sąjungai, užsiminė, kad giminaičiams teko kovoti Afganistane. Tai buvo puikus, šviesus jaunas žmogus, mokantis pasakoti – jo istorijos savaip europietiškos.
Turiu paminėti ir nuostabius įvairių kartų menininkus, kurie kuo puikiausiai darbuojasi nuotoliniu būdu ir nuolat pažeria įvairių nuorodų į XX a. pradžios poeziją, tapybą, architektūrą. Daug sužinau apie Lietuvos kultūrą, jos ryšį su istorija ir politika, kaimynais ir bendruomenėmis. Kasdien išmokstu vis daugiau.
Kaip manote, ar per keletą pasiruošimo 2022-iesiems metų Kaunas spėjo išaugti dalį stereotipų, problemų, ribų? Kokių pokyčių šiame mieste pastebėjote pats?
Pokalbio pradžioje minėjau, kad dirbdamas Ispanijoje ir Lenkijoje supratau, jog nuo autoritarizmo nereikia bėgti paknopstomis – nuo jo reikia gintis. Ir tai ilgas procesas, kuriame veikia kultūra, švietimas, pilietinė visuomenė ir institucijos. „Kaunas 2022“ čia irgi suvaidino itin ryškų vaidmenį. Taip nutinka visose Europos kultūros sostinėse – tai ne tiesiog grandioziniai festivaliai, o procesai. Visgi į festivalių apibrėžimą įeina ne tik veiksmas ant scenos, bet ir auditorija, taip ir kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti. Nebijokite prisijungti, kurkite drauge – taip Kaunas bus ir jūsų Europos kultūros sostinė.
Peržengti ribą, sulaužyti stereotipą – tai aktyviai prisidėti prie proceso, kuriančio naujas reikšmes, naudingus kultūrinius įvykius, padedančius suprasti mus supantį pasaulį. Kaunas pasikeitė. Jis sraunesnis, atviresnis, radosi daugiau ryšių ir sąlyčio taškų pačiame mieste ir jo istorijoje. Kaunas šiuolaikinis! Tai – Europos miestas, galintis pasidalinti giliai europietiškomis istorijomis. Tai ir ateityje dar laukiantys darbai taps „Kaunas 2022“ palikimu. Palikimas – svarbu, jis padės suvokti kūrybinių ir finansinių investicijų prasmę. Liverpulyje vis dar kalbama apie šio titulo palikimą, o praėjo jau 22 metai.
Ar išduosite, koks bus idėjinis „Kaunas 2022“ atidarymo renginio sausį stuburas? Kokią žinutę jūs pats asmeniškai norite perduoti žiūrovams?
Mitas! Kauno Žvėries mitas. Ši istorija tęsis ir gegužę bei lapkritį. Tai būdas visiems susitelkti – miestui, šaliai – ir pradėti metus su kultūra. Kaip ir visi mitai, Kauno Žvėris nėra realus. Visgi tai žavinga priežastis susitikti, pareflektuoti ir pamąstyti. Atidarymo savaitgalyje (2022 m., sausio 19-23 d.) laukiami visi. Šis renignys – šansas pasikalbėti apie Kauną, jo praeitį, dabartį ir, visų svarbiausia, ateitį. Be to, pirmąkart Europos kultūros sostinių istorijoje titulu džiaugsis trys miestai – Kaunas, Ešas ir Novi Sadas. Nuostabi proga išplėsti galimybes auditorijoms ir bendruomenėms geriau pažinti viena kitą.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
