Kalbėdami apie žmones, dažnai sakome, kad „pagal išvaizdą pasitinka, pagal protą išlydi“. Tą patį galima pritaikyti ir miestams, kurių veidas daug ką išduoda apie gyventojus. Gera matyti, kad Kaune keičiasi ne tik miesto veidas, bet ir žmonių požiūris į architektūrines vertybes. Tai rodo didžiulis miestiečių susidomėjimas jau penkerius metus veikiančia paveldotvarkos programa ir nuolat augantis renovuojamų architektūriškai vertingų pastatų skaičius.
Poreikis ir paskatinimas saugoti vertybes
Pravažiuojant kai kuriuos miestus ar miestelius, iki tvarkingo ir švaraus miesto įspūdžio, atrodo, trūksta tiek nedaug – nematyti apsilaupiusių ir nutriušusių kadais architektūros viršūnėmis buvusių pastatų. Dar prieš penkerius metus ir Kaune tokių buvo apstu. Būtent tam sukurta paveldotvarkos programa, kviečianti kauniečius imtis savo pastatų tvarkymo. Miestas ne tik palaiko, skatina, bet ir svariai prisideda, skirdamas apčiuopiamą indėlį fasadų atnaujinimo darbams – iki milijono eurų kasmet.
Liūdni pavyzdžiai šalies miestuose dar kartą primena, kad būtina prižiūrėti ir rūpintis savo namais ne tik viduje, bet ir iš išorės. Kartais prieinama iki to, kad apsilaupę, griūvantys statiniai kelia pavojų žmonių sveikatai ar net gyvybei. Negana to, apleisti pastatai yra neekonomiški ir bjauroja miesto veidą. O ką jau kalbėti apie istorinę jų vertę, kurią būtina išsaugoti.
Galima drąsiai sakyti, kad Kaunas tapo puikiu savininkų ir miesto bendradarbiavimo pavyzdžiu. Vis daugiau pastatų keičiasi ir atgyja naujai dėka jau penkerius metus gyvuojančios Paveldotvarkos programos.
Nuo 2015 m. kasmet gyventojai raginami tvarkyti kultūros paveldo statinius juos atnaujinant. Prie šių darbų Kauno miesto savivaldybė savo ruožtu prisideda dalinai juos finansuodama. Architektūros objektų, esančių senamiestyje, miesto centre bei kitose vietose tvarkymui vien per 2020 metus planuojama skirti net 855 tūkst. eurų.
Gyventojų požiūris keičiasi į gera
Skaičiai – taip pat ganėtinai įspūdingi. Programa jau pasinaudojo gerokai per šimtą namų savininkų. Šiemet finansavimas patvirtintas dar bemaž pusšimčiui fasadų tvarkyti.
Per penkerius metus į istoriškai ir architektūriškai svarbių pastatų tvarkymą miestas investavo beveik pustrečio milijono eurų. Tvarkomų paveldotvarkos objektų geografija irgi ženkliai išsiplėtė. Galima pasidžiaugti, kad ir gyventojai vis labiau mato tokių pastatų svarbą. Šiemet fiksuotas rekordinis pastatų šeimininkų aktyvumas – užregistruota net 60 prašymų.
Bendromis miesto ir savininkų pastangomis aptriušę fasadai atgyja, atgauna savo estetinę išvaizdą, atkuriami autentiški architektūriniai elementai, renovuojami byrantys balkonai, pastatai apšviečiami, gali būti pritaikomi žmonėms su negalia.
„Meduolio ir botago“ principas veikia
Turime unikalią architektūrą, kurią būtina išsaugoti. Tai mūsų kultūros paveldas, mūsų istorija. Sutvarkytame mieste gyventi maloniau, saugiau, o ir atvykusiems svečiams yra ką parodyti bei patiems pasigrožėti.
Tiesa, ne visų gyventojų požiūris į tvarkingą ir estetišką miesto vaizdą vienodas. Kai kurių pastatų savininkams netrukdo ir byrantis tinkas ar net trupančios plytos. Tokiems Kaunas taip pat turi rezultatyvų „pasiūlymą“ – tenka mokėti maksimalų taikomą 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Norint gyventi tvarkingame mieste, kiekvienas turi už tai prisiimti bent dalį atsakomybės.
Investicijos į paveldą reikalingos visoje šalyje
Nepabijosiu pasakyti, kad šiandien Kaunas, taikydamas „meduolio ir botago“ principą, ne tik į gerąją pusę pakeitė miesto veidą, bet ir tapo paveldotvarkos srities lyderiu šalyje. Ir šią patirtį reikia išnaudoti ne tik miesto, bet ir nacionaliniu lygiu.
Kasmetinės Kauno investicijos nedaug tenusileidžia visos šalies mastu skiriamam finansavimui paveldosauginiams objektams tvarkyti. Šiai dienai per Kultūros paveldo departamentą skiriamos lėšos paveldo išsaugojimui yra per menkos, norint padaryti proveržį. Dėl to, bėgant laikui, daugybė svarbių istorinių Lietuvos objektų gali tiesiog sunykti.
Iš Kauno pavyzdžio aiškiai matosi, kad miesto investicijos į paveldo tvarkymą ir baudos apsileidusiems pastatų savininkams atsiperka ir atneša pozityvius rezultatus. Būtent dėl to tarp žodžių „bausti negalima finansuoti“ nelieka vietos skyrybos ženklams, nes kiekvienas jų tarpusavyje pernelyg tampriai susiję. Apibendrinant, norisi pridėti: „Puoselėti!“
Panašių pokyčių prašyte prašosi vis daugiau kitų Lietuvos miestų ir miestelių, todėl tikiu, kad geras pavyzdys bus ne tik įkvepiantis, bet ir atnešantis realių iniciatyvų.
Aut. Karolina Žekaitė
