Aviacijos studentai mokosi stimuliatoriuose, medikai tyrinėja manekenus, o kaip praktikuojasi ateities mokytojai? Projekto „Mokysiu“ tinklalaides tęsiame tema apie mokytojų pasirengimą dirbti klasėse. Kartu su trimis pašnekovėmis bandysime atsakyti į klausimą, kaip atrodo būsimo pedagogo bandymų aikštelė.
Apie studijas ir praktikas mokyklose kalbėjo Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos prancūzų kalbos mokytoja, direktorės pavaduotoja ugdymui Donata Vaičiulienė, taip pat VDU Švietimo akademijos Švietimo vadybos magistrantūros programos studentė, tarptautinio darželio „Katino dienelės“ įkūrėja Asta Jagelo ir Jonita Rukšėnaitė, darželio auklėtoja, neseniai baigusi ikimokyklinio ugdymo pedagogikos ir priešmokyklinio ugdymo studijas.
Noras dalytis ir ugdyti – būtinas mokytojui
Paklausta, kaip po daugelio metų darbo Londone kilo mintis keisti profesiją ir grįžus į Lietuvą įkurti nuosavą darželį, Asta Jagelo juokavo, jog pokyčiai atėjo organiškai po pirmojo vaikelio auginimo.
„Labai natūraliai atėjo pokyčiai ir tam tikras vertybių išsigryninimas. Nuo bendravimo su didelių įmonių atstovais personalo atrankos klausimais dabar tenka bendrauti su pačiais mažiausiaisiais, taigi pokytis buvo labai didelis. Tačiau būtent dukrelės auginimas pastūmėjo veiklai, kuria užsiimu dabar“, – pasakoja A. Jagelo.
Su pačiais mažiausiaisiais ugdymo įstaigoje tenka bendrauti ir Jonitai Rukšėnaitei, kuri dalijosi, kokie iššūkiai ją pasitiko, pradėjus dirbti darželio auklėtoja.
„Teko dirbti su skirtingo amžiaus vaikais. Dabar turiu grupę, kur vaikams 5-eri, 7-eri metai. Su mažesniaisiais dirbti sudėtingiau, nes juos reikia ne tik ugdyti, bet ir saugoti, būti ne tik auklėtoja, bet ir antrąja mama“, – patirtimi dalijosi J. Rukšėnaitė.
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui dirbanti Donata Vaičiulienė samprotavo, jog pašaukimas būti mokytoju „ateina“ iš šaknų.
„Labai svarbus tas pojūtis, ar aš noriu būti mokytoju, ar noriu būti šalia vaikų, ar noriu dalyti save kitiems. Nes juk mes, mokytojai, esame tie antrieji žmonės, kurie po tėvų daugiausia laiko praleidžia su vaikais“, – kalbėjo D. Vaičiulienė.
Mokytojų praktika – kokia ji?
Paklausta, ar keičiasi jaunų mokytojų, ateinančių praktikuotis į mokyklą, motyvacija, D. Vaičiulienė pasakojo, jog mokykloje, kurioje ji dirba, iš tiesų, gausu studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. „Nors pastaraisiais metais norinčiųjų dirbti mokykloje gal kiek ir mažiau, tačiau motyvacija tikrai didesnė. Ir labai džiugu, kad ateina jauni žmonės, pavyzdžiui, baigę programą „Renkuosi mokyti“, ir po praktikos tikrai dažnai pasilieka dirbti mokykloje. Atrodo, prieš metus buvau mentorė, o dabar jau skambinu savo buvusiai studentei, kuri jau yra mano kolegė, dirbanti mokytoja kitame mieste. Tokie momentai labai džiugina, nes matau, kaip žmonės auga ir skleidžiasi, atranda save mokykloje.
Lygindama lietuvius studentus, kurie praktikuojasi mokykloje, su užsienio studentais, pastebiu tai, kad pastarieji yra labiau atsipalaidavę ir iš karto „eina“ į kontaktą su vaikais. Mūsiškiai studentai galbūt kuklesni, ne tokie drąsūs, o užsieniečiai labiau atsipalaidavę, jie iš karto ieško vaiko akių ir be jokio paraginimo mezga su juo kontaktą, kuria ryšį. Mūsų studentams tai ateina labiau su patirtimi per praktiką“, – pasakoja D. Vaičiulienė.
Tvirtus pagrindus kurti savo darželį Astai padėjo švietimo lyderystės studijos VDU. Pašnekovė džiaugėsi nedvejojusi ir pasirinkusi mokslą, kuris padėjo geriau perprasti sistemą ir įsigilinti į pedagogikos subtilybes.
„Iššūkių buvo tikrai daug, tačiau kai labai nori, viską įmanoma suderinti. Mokytojo specialybė yra ta, kur tu augi kas dieną. Patirtį daliji ir priimi, kasdien turi augti, mokytis, o būtent tai ir džiugina“, – kalbėjo A. Jagelo.
Kaip pasiruošti pirmajam susitikimui su mokiniais
Jonita Rukšėnaitė, paklausta, ar prisimena savo praktiką, dalijosi savo patirtimi ir ragino būsimus mokytojus nepasiduoti baimei.
„Mano pirmoji praktika buvo labai greitai – tik įstojau į universitetą ir jau po mėnesio buvo pirmoji praktika. Prisimenu save drebančiomis kojomis, drebančia širdimi, klausiančia savęs, o ką aš jiems pasakysiu, o kaip vaikai reaguos? Darželyje mane pasitiko labai maloni mentorė, kurią iki pat šiandien prisimenu. Net ir dabar, kai susiduriu su sudėtingomis situacijomis, ją prisimenu ir svarstau, o kaip mano situacijoje elgtųsi ji. Tuomet mintyse piešiu tą vaizdą, kaip mano pirmoji mentorė elgtųsi ir kalbėtųsi su vaikais, kaip spręstų problemas. Tai jos pagalba man, pamokos ir perduota patirtis buvo labai reikšminga. Jaunam mokytojui nepaprastai svarbu sutikti tokį žmogų, kuris tave priims, paskatins ir padės tau tobulėti“, – savo pirmosios praktikos prisiminimais dalijosi J. Rukšėnaitė.
Progimnazijoje būsimus mokytojus praktikai priimanti mokytoja Donata pasakojo, kad jauni specialistai susiduria su tokiomis pačiomis problemomis ir baimėmis – ar mane priims, ar mokėsiu paaiškinti vaikams, ar pavyks sukurti ryšį?
„Būtent dėl jaunus mokytojus kamuojančių baimių labai svarbu juos mokyklose pasitinkantis mentorius, tai, kas tave „veda už rankos“, tai, kas tau parodo kryptį ir duoda pavyzdį. Kuo įdomus darbas ir praktika progimnazijoje – tai, kad mūsų mokykloje mokosi skirtingo amžiaus moksleiviai, nuo pirmokų, kurie mokosi pirmąją raidę, iki aštuntokų, kurie jau vienas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį. Tai yra skirtingi amžiaus tarpsniai, skirtinga raida, todėl praktikos metu būsimi mokytojai gali prisiliesti prie skirtingų mokymo metodų, gali save išbandyti, kas labiau patinka, atrasti save“, – pasakoja D. Vaičiulienė.
Koks žmogus renkasi pedagogo profesiją?
Pašnekovės pastebėjo, jog mokytojo profesiją renkasi motyvuoti ir aktyvūs žmonės. Daugelis jau žino tiksliai, jog nori dirbti su vaikais, nori daryti pokytį ugdymo įstaigose, galbūt nėra tikri dėl to, kurią amžiaus grupę nori ugdyti, tačiau yra atviri pasiūlymams ir nori tobulėti.
„Viena yra stebėti iš šono, kita pačiam įsilieti į ugdymo procesą. Tam yra reikalinga praktika, žmonės pasibando. Kas iš tiesų labai džiugina, kad į mokyklą jau ateina ne ką tik studijas baigę, bet jau gyvenimiškos patirties, darbo kitose srityse turintys žmonės, supratę, kad nori dirbti mokykloje ir dalytis su kitais. Ne veltui sakoma, kad mokytojo darbas – tai širdies darbas.
Turbūt pagrindinis užtaisas, kuris veda žmones į mokyklą dirbti, tai norėjimas dalytis, duoti kitiems. Žmogus „pildo“ save, ir ateina tas laikas – atiduoti, pasidalyti savo patirtimi. Man taip gražu, kai reikšmingą karjerą sukūrę žmonės, sulaukę jau brandaus amžiaus, pasirenka keisti savo profesiją, renkasi darbą mokykloje ir kasdien bendrauja, dalijasi savo patirtimi su vaikais, kurie yra mūsų ateitis, mūsų visuomenės dalis“, – pasakoja D. Vaičiulienė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.
Apie studijas ir praktikas mokyklose kalbėjo Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos prancūzų kalbos mokytoja, direktorės pavaduotoja ugdymui Donata Vaičiulienė, taip pat VDU Švietimo akademijos Švietimo vadybos magistrantūros programos studentė, tarptautinio darželio „Katino dienelės“ įkūrėja Asta Jagelo ir Jonita Rukšėnaitė, darželio auklėtoja, neseniai baigusi ikimokyklinio ugdymo pedagogikos ir priešmokyklinio ugdymo studijas.
Noras dalytis ir ugdyti – būtinas mokytojui
Paklausta, kaip po daugelio metų darbo Londone kilo mintis keisti profesiją ir grįžus į Lietuvą įkurti nuosavą darželį, Asta Jagelo juokavo, jog pokyčiai atėjo organiškai po pirmojo vaikelio auginimo.
„Labai natūraliai atėjo pokyčiai ir tam tikras vertybių išsigryninimas. Nuo bendravimo su didelių įmonių atstovais personalo atrankos klausimais dabar tenka bendrauti su pačiais mažiausiaisiais, taigi pokytis buvo labai didelis. Tačiau būtent dukrelės auginimas pastūmėjo veiklai, kuria užsiimu dabar“, – pasakoja A. Jagelo.
Su pačiais mažiausiaisiais ugdymo įstaigoje tenka bendrauti ir Jonitai Rukšėnaitei, kuri dalijosi, kokie iššūkiai ją pasitiko, pradėjus dirbti darželio auklėtoja.
„Teko dirbti su skirtingo amžiaus vaikais. Dabar turiu grupę, kur vaikams 5-eri, 7-eri metai. Su mažesniaisiais dirbti sudėtingiau, nes juos reikia ne tik ugdyti, bet ir saugoti, būti ne tik auklėtoja, bet ir antrąja mama“, – patirtimi dalijosi J. Rukšėnaitė.
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui dirbanti Donata Vaičiulienė samprotavo, jog pašaukimas būti mokytoju „ateina“ iš šaknų.
„Labai svarbus tas pojūtis, ar aš noriu būti mokytoju, ar noriu būti šalia vaikų, ar noriu dalyti save kitiems. Nes juk mes, mokytojai, esame tie antrieji žmonės, kurie po tėvų daugiausia laiko praleidžia su vaikais“, – kalbėjo D. Vaičiulienė.
Mokytojų praktika – kokia ji?
Paklausta, ar keičiasi jaunų mokytojų, ateinančių praktikuotis į mokyklą, motyvacija, D. Vaičiulienė pasakojo, jog mokykloje, kurioje ji dirba, iš tiesų, gausu studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. „Nors pastaraisiais metais norinčiųjų dirbti mokykloje gal kiek ir mažiau, tačiau motyvacija tikrai didesnė. Ir labai džiugu, kad ateina jauni žmonės, pavyzdžiui, baigę programą „Renkuosi mokyti“, ir po praktikos tikrai dažnai pasilieka dirbti mokykloje. Atrodo, prieš metus buvau mentorė, o dabar jau skambinu savo buvusiai studentei, kuri jau yra mano kolegė, dirbanti mokytoja kitame mieste. Tokie momentai labai džiugina, nes matau, kaip žmonės auga ir skleidžiasi, atranda save mokykloje.
Lygindama lietuvius studentus, kurie praktikuojasi mokykloje, su užsienio studentais, pastebiu tai, kad pastarieji yra labiau atsipalaidavę ir iš karto „eina“ į kontaktą su vaikais. Mūsiškiai studentai galbūt kuklesni, ne tokie drąsūs, o užsieniečiai labiau atsipalaidavę, jie iš karto ieško vaiko akių ir be jokio paraginimo mezga su juo kontaktą, kuria ryšį. Mūsų studentams tai ateina labiau su patirtimi per praktiką“, – pasakoja D. Vaičiulienė.
Tvirtus pagrindus kurti savo darželį Astai padėjo švietimo lyderystės studijos VDU. Pašnekovė džiaugėsi nedvejojusi ir pasirinkusi mokslą, kuris padėjo geriau perprasti sistemą ir įsigilinti į pedagogikos subtilybes.
„Iššūkių buvo tikrai daug, tačiau kai labai nori, viską įmanoma suderinti. Mokytojo specialybė yra ta, kur tu augi kas dieną. Patirtį daliji ir priimi, kasdien turi augti, mokytis, o būtent tai ir džiugina“, – kalbėjo A. Jagelo.
Kaip pasiruošti pirmajam susitikimui su mokiniais
Jonita Rukšėnaitė, paklausta, ar prisimena savo praktiką, dalijosi savo patirtimi ir ragino būsimus mokytojus nepasiduoti baimei.
„Mano pirmoji praktika buvo labai greitai – tik įstojau į universitetą ir jau po mėnesio buvo pirmoji praktika. Prisimenu save drebančiomis kojomis, drebančia širdimi, klausiančia savęs, o ką aš jiems pasakysiu, o kaip vaikai reaguos? Darželyje mane pasitiko labai maloni mentorė, kurią iki pat šiandien prisimenu. Net ir dabar, kai susiduriu su sudėtingomis situacijomis, ją prisimenu ir svarstau, o kaip mano situacijoje elgtųsi ji. Tuomet mintyse piešiu tą vaizdą, kaip mano pirmoji mentorė elgtųsi ir kalbėtųsi su vaikais, kaip spręstų problemas. Tai jos pagalba man, pamokos ir perduota patirtis buvo labai reikšminga. Jaunam mokytojui nepaprastai svarbu sutikti tokį žmogų, kuris tave priims, paskatins ir padės tau tobulėti“, – savo pirmosios praktikos prisiminimais dalijosi J. Rukšėnaitė.
Progimnazijoje būsimus mokytojus praktikai priimanti mokytoja Donata pasakojo, kad jauni specialistai susiduria su tokiomis pačiomis problemomis ir baimėmis – ar mane priims, ar mokėsiu paaiškinti vaikams, ar pavyks sukurti ryšį?
„Būtent dėl jaunus mokytojus kamuojančių baimių labai svarbu juos mokyklose pasitinkantis mentorius, tai, kas tave „veda už rankos“, tai, kas tau parodo kryptį ir duoda pavyzdį. Kuo įdomus darbas ir praktika progimnazijoje – tai, kad mūsų mokykloje mokosi skirtingo amžiaus moksleiviai, nuo pirmokų, kurie mokosi pirmąją raidę, iki aštuntokų, kurie jau vienas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį. Tai yra skirtingi amžiaus tarpsniai, skirtinga raida, todėl praktikos metu būsimi mokytojai gali prisiliesti prie skirtingų mokymo metodų, gali save išbandyti, kas labiau patinka, atrasti save“, – pasakoja D. Vaičiulienė.
Koks žmogus renkasi pedagogo profesiją?
Pašnekovės pastebėjo, jog mokytojo profesiją renkasi motyvuoti ir aktyvūs žmonės. Daugelis jau žino tiksliai, jog nori dirbti su vaikais, nori daryti pokytį ugdymo įstaigose, galbūt nėra tikri dėl to, kurią amžiaus grupę nori ugdyti, tačiau yra atviri pasiūlymams ir nori tobulėti.
„Viena yra stebėti iš šono, kita pačiam įsilieti į ugdymo procesą. Tam yra reikalinga praktika, žmonės pasibando. Kas iš tiesų labai džiugina, kad į mokyklą jau ateina ne ką tik studijas baigę, bet jau gyvenimiškos patirties, darbo kitose srityse turintys žmonės, supratę, kad nori dirbti mokykloje ir dalytis su kitais. Ne veltui sakoma, kad mokytojo darbas – tai širdies darbas.
Turbūt pagrindinis užtaisas, kuris veda žmones į mokyklą dirbti, tai norėjimas dalytis, duoti kitiems. Žmogus „pildo“ save, ir ateina tas laikas – atiduoti, pasidalyti savo patirtimi. Man taip gražu, kai reikšmingą karjerą sukūrę žmonės, sulaukę jau brandaus amžiaus, pasirenka keisti savo profesiją, renkasi darbą mokykloje ir kasdien bendrauja, dalijasi savo patirtimi su vaikais, kurie yra mūsų ateitis, mūsų visuomenės dalis“, – pasakoja D. Vaičiulienė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
Komunikacijos skyrius
El. paštas info@smm.lt
