Visi matom, kaip užsipultas kunigas Ričardas Doveika. Užsipultas, nes pasakė, kad 80 procentų žmonių bijo išsakyti savo nuomonę. Puola ir piktinasi kaip taisyklė daugiausia tie, kas ir kuria šitą baimės ir cenzūros atmosferą.
Juoktasi, kad tą bijančių sakyti, ką galvoja, skaičių Doveika ištraukė iš oro. Bet šiandien pasirodė 2022 metų Baltijos tyrimų apklausa, kurią tikrai galima interpretuoti tiksliai taip, kaip tą padarė Ričardas Doveika – kad 80 proc. bijančių sakyti, ką galvoja. Pridedu komentaruose.
Tiesa, klausimas tame tyrime su trūkumais ir tikrai galima kritikuoti, kad apklausa to nerodo, arba kad išvadas galima daryti kitokias. Ne tame esmė. Doveika kunigas, ne mokslininkas. Jis neturi nurodyti mokslo šaltinio. Apie šio pasaulio reikalus jis kalba kaip pilietis ir turi teisę remtis tuo, ką matė ar girdėjo kažkur viešumoje. Niekam nereikia įrodyti, kad jo skaičius teisingas. Niekas neturi pagrindo to reikalauti. Pilietis pasakė girdėjęs tokią apklausą ir tokia ar labai panaši apklausa yra.
Ji, nors su trūkumais (klausia žmonių nuomonės, ar kiti bijo, o ne ar bijo jie patys), yra nepalyginamai geresnė, nes labiau „į temą“ nei LRT kaip neva Doveikos paneigimas ir „faktų tikrinimas“ paskelbta apklausa. LRT apklausoje klausiama apie žmonių užtikrintumą savo teiginių teisumu ir argumentais, o ne apie baimę dėl cenzūros ir atstūmimo už tai, kad nuomonė bus „neteisinga“. Bet nemačiau, kad kas iš besišaipančių iš Doveikos ar jo žodžius atitinkančios apklauos taip pat juoktųsi iš tos, kurią skelbę LRT. Ta metologiška, moksliška ir tinkama.
Apskritai Doveikos žodžiai ir kilusi reakcija tiesiog bado akis apie žodžio laisvės būklę Lietuvoje. Yra nieko baisaus, kai vieši žmonės kritikuojami ar net pašiepiami už savo viešus žodžius. Mes nepratę, bet tai normali žodžio laisvės kaina. Visai kas kita, kai žmonės už žodžius netenka darbo, verslo, statuso, eterio – bet ko, kas jiems svarbu ir ką įmanoma atimti.
Būtent tai masiškai vyksta Lietuvoje ir vis didesniais mastais. Mažytis pavyzdys – prieš nepilną mėnesį TV3 žiniose nuskambėjo, kad net 7 medikai atsisakė viešai komentuoti Santaros klinikose pasiūlytas „jautrios kalbos gaires“ (pagal kurias reikia kreiptis į žmones pagal jų išsigalvotą, o ne biologinę lytį). Atsisakė „bijodami dėl savo darbo“.
Tai nėra kažkoks atsitiktinumas, tai tendencija. Pernai už nuomonę buvo persekiojami Savukynas, Jolanta Mažylė, šiemet – profesoriai Obelenienė, Alekseičikas. Pati problemos prigimtis tokia, kad absoliuti dauguma atvejų niekada netampa vieši. Provincijoje klesti dar viena, atskira, ne ideologinės, o partokratinės cenzūros forma: žmonės bijo elgtis (pvz. įstaigose įsileisti renginius) ar kalbėti taip, kaip gali užkliūti vietos valdžiai, nuo kurios priklauso daugelio darbai ar kiti ištekliai.
Vakaruose ši problema seniai įvardyta ir aptarinėjama. Lietuvoje liga jau yra, o apie gydymą dar nekalbama. Klaikiia vėluojama. Iš dalies dėl to pernai išverčiau ir išleidau Beno Shapiro knygą apie cenzūrą JAV „Autoritarinis momentas“, o pristatydamas ją ir siedamas su tuo pačiu reiškiniu Lietuvoje apvažiavau apie 20 Lietuvos miestų. Vieno tokio pokalbio įrašu ir pačia knyga dalinuosi komentare. Verta suprasti, kas darosi. Verta stabdyti visomis išgalėmis.
Politologas (dr), leidėjas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus tarybos narys
