Visai neseniai, 2016-ųjų metų pabaigoje, jau labai arti didžiosioms metų šventėms – gruodžio 23 d. Kauno fotomenininkų galerijoje pristatyta aktoriaus Juozo Budraičio knyga „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“ (2016). Leidinys tarsi natūraliai išsiskleidė kaip įvairiose Lietuvos miestuose rengtų aktoriaus fotografijų parodų žiedas. Taip nuotraukos tapo ne daugiau mažiau vienkartine galimybe išvysti užfiksuotus asmeninius regėjimus, bet galimà įsigyti ir turėti materiją, kurioje vaizdai kaĺba iš popieriaus lapų; surinkta patirčių vienovė – autoriui, o skaitytojui tai – prabanga albumo estetikos ir kito (iš)gyvenimo istorijos pažinties, įsismelkimo. Leidinys – vertas dėmesio, tačiau šįkart ne apie jį.
„Mano kinas“ – kas ir kaip?..
Straipsnyje dėmesio objektas – 2015 m. pasirodžiusi pirmoji Juozo Budraičio knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. Sumanyta kaip autorinių fotografijų albumas, kurio nuotraukos jau eksponuotos Maskvoje, Sankt Peterburge, Žemutiniame Naugarde, Kazanėje, Tverėje, Vitebske, Minske, Gardine, Lydoje, Vilniuje… (p. 43), ir pradėta skaityti tikintis vaizdinės medžiagos, vizualinės kalbos – vaizdo dominantės. Įpusėjus – be jokių abejonių (!), o baigus skaityti – kiek svyruojant, dvejojant teigtina: „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ – eskiziškas Juozo Budraičio kūrybinio gyvenimo kine pasakojimas. Būtent – pasakojimas, nes tekstas, recenzentės nuomone, vis dėlto nugali vaizdines iliustracijas – nuotraukas. Žinoma, kartais vieno kadro prasminė iškalba pranoksta žodžius, teksto galias. Tokių fotografijų šioje knygoje tikrai ne viena. Visos jos sudaro gausią aktoriaus kolegų portretų ir filmavimo aikštelių vaizdų kolekciją.
Pradinė fotografijų albumo idėja keitėsi, plėtėsi, kol virto šia sunkiai į vieno žanro ribas telpančia knyga. Bendradarbiavimas su menotyrininke, vizualinės kultūros tyrinėtoja humanitarinių mokslų daktare Margarita Matulyte, prasidėjęs gausiame aktoriaus sukauptos medžiagos, kūrybinės biografijos archyve namuose, pamažu persikėlęs į darbo kabinetą, grįstas abipusiu pasitikėjimu, bendru sutarimu telktis laisvą sąmonę bei įtemptą intuiciją, nesilaikant formalių kriterijų, kartais vadovaujantis alogiškais motyvais. Kartais chaotiška, bet kartu labai kruopšti, atidi ir nuosekli kūrybinė retrospektyvi kelionė virto ryškiausių 22-iejų filmų įspūdžių pasakojimu. Prisiminus, jog tai aktoriaus esaties duotis, visai neatrodo keista, priešingai, pagrįsta pačios profesijos specifika, juk – aktorių gyvenimas paprastai matuojamas filmais… Kodėl 22? Pratarmėje pastebima, skaičius 22 turi argumentą, tai, kaip sakoma, magiškas sutapimas, kadangi pirmąjį ir paskutinį filmą skiria 22-eji metai. Dargi, Matulytė, prisiėmusi atskiros pratarmės privilegiją, o tiksliau post scriptume pastebi ir prisipažįsta, „skaičiumi 22 paženklinti žmonės svajones paverčia realybe ir gyvenime palieka gilų pėdsaką. Šia (Pitagoro – recenzentės past.) pranašyste pradedu tikėti, kai pagalvoju apie knygos bendrautorį ir pagrindinį herojų.“ (p. 9)
Knygos paantraštė, gimusi iš(si)gryninus leidinio struktūrai, „Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ – laisvai interpretuotina kiekvieno skaitytojo, žiūrovo (žodis visai ar netgi labai taiklus ir tikslingas, kadangi nuotraukos prašosi žiūrimos), tačiau esama ir kūrėjų motyvų. Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus – asmenybės, įvedusios Juozą Budraitį į profesionalųjį kiną – amžino jo Mokytojo, – filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) pradeda, o „Savaitgalis pragare“ (1987) – paskutinis šio režisieriaus filmas, kuriame dirbo Budraitis, – užbaigia knygos filmų juostelę – kūrybinę (ap)peržvalgą. Tarsi nusilenkimas Mokytojui, jo nerealizuoto filmo scenarijaus „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“ pavadinimas su vienos raidės paklaida išpildo tai, kas neišsipildė praeityje; susieja, sulieja dabartį ir būtąjį laiką, kuris ir žiūrimas knygoje. Be to, peržvalgoje ribojamasi kūryba iki nepriklausomybės atgavimo, kada, pripažįstama, buvo intensyviausias, reikšmingiausias ir įdomiausias Budraičio laikotarpis kine. O tuo metu, nori nenori, kine dominavo vyrai, nors jie neužgožė talentingų aktorių moterų. Visos asmenybės nuosekliai išvardijamos – režisieriai, aktoriai, operatoriai, dailininkai, kompozitoriai… ir aktorės, kurios baigia sąrašą, tarsi atskira, savita, daugiau mažiau nepriklausoma kino dalis. Knyga – Jiems visiems, ir tiems, kurių atsiprašyta, jeigu nepaminėta. Pratarmė baigiama tarytum praveriant kūrybinę dirbtuvę, kur už kadro likęs bendravimo malonumas, kalbantis ne tik apie kiną, bičių medus ir kruasanai terasoje su laukinio sodo vaizdu ir prisiminimų sraute, juoko proveržiuose, viduje kirbantis darbinis nerimas.
Verčių gairės: principų tendencijos, dominantės – keliai ir klystkeliai
Kalbant apie šią knygą, nusakyti jos ypatingumą, vertę, reikšmę, turbūt tiksliausia pradėti nuo autoriaus, nuo asmenybės – aktoriaus Juozo Budraičio. Pristatyti šio žmogaus Lietuvoje ir ne tik joje, kaip atskleidžia ne vienas leidinyje aptariamas įvykis, nereikia, bet vis dėlto, galvojant apie jaunąją kartą, apie visuomenės dalį, mažiau besidominčią (lietuviškuoju) kinu, jo istorija, taip pat, o ypač apie ateitį, idant liktų ir išliktų, nors ir nedidelis, neišsamus, bet dar vienas nusakymas, žymėjimas didžio menininko, byloti pravartu.
„Budraitis su savo kolegomis suformavo nacionalinę vaidybos tradiciją, kuri įgijo neformalios lietuvių aktorių mokyklos vardą.“ (p. 12) Tačiau knygoje minima, jog kūrybinio kelio pradžioje neišvengta pastebėjimų, svarstymų, kad jis nėra profesionalus aktorius, vadovaujasi intuicija. Šie teiginiai kadaise gal ir turėjo didesnės ar mažesnės reikšmės, galios, bet „dabar, kai jo filmografijoje per 100 įvairiausių žanrų filmų ir ne viename jų aktoriaus vaidmuo yra pagrindinis“ (p. 12), tai visiškai nesvarbu arba, priešingai, ypač reikšminga, kaip asmenybės prigimties ypatingo estetiškumo ir intelektualumo – turėto ir išsiugdyto – galios argumentas. Toji galia – aktoriaus talentas, kurio paslaptį, Juozo Budraičio atveju, rusų kino kritikas Jurijus Pavlovas sieja su „žmogiškąja esme, su dvasinio pasaulio išskirtinumu. Su išoriniu uždarumu, užsisklendimu, netgi atsiskyrėliškumu ir kaip reta intensyviu dvasiniu gyvenimu, vidiniu atvirumu ir pažeidžiamumu.“ (p. 15)
Knygoje girdimi ne tik autorių, – Budraičio ir Matulytės, – darniai pasiskirsčiusių veiklos sritis, užduotis, kurios, savaime suprantama, pinasi ir susipina, taip pat aktoriaus kolegų balsai, vienas kitą papildydami, minties giją pratęsdami, kartais nauja linkme pasukdami; dargi reiškiasi vaizdinės kalbos atstovai. Jų darytos nuotraukos atskleidžia paties Budraičio kinematografinį darbą, buvimą filmavimo aikštelėse, kino filmų momentus. Vienas kalbančiųjų – Audrius Zavadskis. Jo užfiksuotame kadre 1965 m., statant „Niekas nenorėjo mirti“ (p. 58), žvelgiant kalbančioms, klausiančioms, nuostabos, nerimo, baugulio akims aktoriaus veide, pajunti ir supranti, įvertini vaizdo raiškos iškalbą.
„Masiškai platinamas kinas pajėgus pasiekti kiekvieną žmogų, pažadinti jo sielą, sukelti jausmus, pasėti abejones“ (p. 13) – su tuo, be jokių abejonių, sutiktina, o kartu akcentuotina ir pastaba, jog, norint suprasti tikrąją kino meno vertę, pirmiausia reikia leistis į šiandien jau atvirą retrospektyvą – žiūrėti (!) ir dargi būtinas mokslinio požiūrio indėlis. Pastarojo „labiausiai ir trūksta. Į kino teorijas panirę filosofai, kultūrologai linkę nagrinėti Vakarų ir Rytų kino pavyzdžius, lietuvių klasiką palikdami „tarp kitko“. / Prie sovietmečiu sukurtų filmų retai sugrįžta ir kino kritikai <…>. Lietuvių autorių išleistoje kino apžvalgoje Lietuvos kūrėjai nėra aptarti, nors kas kitas mus įrašys į pasaulio istoriją, jei patys tuo nesirūpinom.“ (p. 13) Šios trūkio, plyšio, žiojinčios neištirtos, tad apleistos ertmės čiuopimas, pajauta, išreikšta klausiamąja intonacija, svariai grindžia „Mano kino“ reikšmė ir vertę. Daugialypis leidinys – ir subjektyvus, asmeninis prisiminimų rinkinys, atminimo paraiška, galimybė ir galia; ir objektyvus menotyrininko žvilgsnis, žodis – vertinantis ir įvertinantis.
Tai recenzentės suvoktis, pozicija, tačiau neapeitina ir Matulytės aptarta kitos laikysenos esatis. Menotyrininkė žymi, jog istorikai, besiremdami politiniu kontekstu, vaidybinį kiną vertindami dokumentikos perspektyva, jos srities kriterijų kategorijomis, pagrindinė jų – istorinės tiesos, adekvatumo tikrovei reikalavimas, sovietinį kiną kritikuoja pernelyg ir net daugiau tendencingai, net klaidingai ir nepagrįstai. Jie nesilaiko sričių ir kriterijų vienumo principo. Menui vis dėlto reikia estetikos srities instrumentų, o ieškant įkalčių, kaltės ar nekaltumo įrodymų, prarandamas ne tik palankus, bet ir neutralus, nešališkas santykis su pačiu kūriniu. Matulytės žodžiais, tai įkalina filmą praeities laike, kurio demonų ir aukų šešėliai užstoja, užtamsina mirgėdami šiuolaikinės interpretacijos laisvės šviesos sklidimą, minties atspindžio kaip nuotraukos – suvokimo ir įvertinimo galimybę.
Aktoriaus intuicija, estetinės pajauta, pagava, intelekto instrumentinė meistrystė
Istorinė tiesa, atitiktis, adekvatumas tikrovei – ne meno būdingoji savybė. Vis dėlto tiesos esama, tai – aktoriaus tiesa. Budraitis kine „ne vaidina, o atlieka vaidmenį. Šis nežymus niuansas atspindi esminę sąlygą natūralios, „netyčinės“ elgsenos prieš kino kamerą, o ši fiksuoja mažiausią mirktelėjimą, šyptelėjimą ar krūptelėjimą, registruoja menkiausią emocijos virptelėjimą ir tuoj pat demaskuoja netikrumą bei falšą.“ (p. 16) Tai aktoriui lengva, jis nesąmoningo vientisumo pasiekia sąmoningai valdydamas vidinius psichikos procesus, todėl herojų kinematografinis gyvenimas yra pagrįstai logiškas. Budraitis vizualizuoti personažą be kaukės gali, nes yra analitikas, jis pažįsta save kaip instrumentą, įsigilinęs į medžiagą, pajunta ir kuria vienovę. Aktorystė – profesija, bet ne tik, bet daugiau, tai – prigimtis. „Aktorius yra priverstas naršyti savo viduje, atrasti kažką naujo ir ištraukęs paviršiun išgyventas, suprastas žmogiškąsias savybes pritaikyti jas vaidmeniui. <…> Aktoriaus egzistencinė patirtis būdrauja, t. y. nuolatinės parengties būsenos, ir jam pakanka įjungti vaizduotę, kad kuriamam vaidmeniui susirinktų derami ir tinkami komponentai.“ (p. 16) Gebėjimas kurti, įkūnyti skirtingų tapatybių personažus, būti nuoširdžiam ir, Siegfriedo Kracauerio žodžiais (p. 17), ekrane atrodyti neaktoriškai, pasiekti aukščiausią natūralumo lygį – ištirpti vaidmenyje, liudija aktoriaus profesinį daugiaplaniškumą ir meistrystę. Apie ją kalbėti reikia ir verta, o kalbėti galima įvairiai – žodžiais – subjektyviai, asmeniškai, objektyviai moksliškai, vaizdais. „Mano kinas“ vienas kalbėjimų, kuriame pradengiami ir taip fragmentiškai atkuriami filmų kūrybos laikotarpių eskizus, jų nuotraukose dominuoja įspūdžiai užkadrinio laiko – gyvenimo tikrovės ir kino meno realybės sąlytis.
Budraitis nuo vaikystės ypatingo jautrumo, atviras visa kam bet kuriuo metu. „Saulė leidžiasi, mes varom karves iš ganyklų, tuoj pavakarieniausim zacirkos ir lipsim ant šieno miegoti. Maloniausi kvapai, nuostabiausia gamtos muzika: čirpia svirpliai, šiene bruzda vabaliukai, mauroja ar gromuliuoja savo pašarą karvė, avis ar ožka bliauna. Nepakartojami dalykai, jų užmiršti neįmanoma. Tokios smulkmenos vėliau atsiliepia kita kultūrine išraiška. Juk dažniausiai pasikliauji intuicija arba refleksais, o jie įgyjami per gyvenimą. Ir genai turi tam tikros reikšmės. Dažnai remiuosi iš tėvų atsinešta dvasine patirtimi.“ (p. 32) Talentas, kuris dovanotas, bet kuris išsiskleidžia tik maestro rankose, kai tampama savuoju, sau instrumentu, grojamu, derinamu diena iš dienos. „Man buvo svarbu justi filmą gaubiančią aureolę, nes pats visada įsitraukdavau visa siela. Ieškojau savo prieigos, individualių raiškos priemonių, pagaliau atsirado suvokimas, kad galiu pasitikėti tik objektyvu – jis užregistruos visus mano jausmų niuansus,“ (p. 108) – ir taip nuskamba aukštoji nata sielos stygų harmonijoje.
Intuityvi estetika, intelektualumas tiesiog neišvengiamai reiškiasi, esti drauge su (savi)kritika, kino, vaidybos mene, tiesiogiai susijusiu su savęs, kito, aplinkos vibracijų (pa)jautimu. Budraitis teigia, jog kūrybine vienove, minties bendrystę kurtų ir pagrįstų filmų jo karjeroje – „vos penki šeši: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Tas saldus žodis – laisvė!“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Su tavim ir be tavęs“. Jeigu nebūtų šių filmų, nebūtų buvę ir to, ką įprasta vadinti aktoriaus likimu.“ (p. 31) Knygoje autorius žymi, jog aktoriaus darbas yra ypatingai veikiamas, lemiamas šalutinių aplinkybių, kitų filmavimo grupės narių, o pirmiausia – režisieriaus. Tai puikiai įprasmina, atspindi Audriaus Zavadsko užfiksuota „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo akimirka, kurioje Juozas Budraitis iš apačios pagarbiai, mąsliai žvelgia į šalimais sėdintį Vytautą Žalakevičių.
Dėl priklausomybės nuo aplinkinių, neretai būtino pavaldumo kitam, įgyjama vis naujų kompleksų. Tikriausiai po šio prisipažinimo nuostabos nekelia, kodėl gyvenimas, matuojamas filmais, – taip pavadintas ir knygos skyrius, ištarus asmeniškai „Savo gyvenimą matuoju filmais“. Suprantama, filmavimo patirtys persikelia, daro įtaką, keičia gyvenimo tikrovę, laiką, kada ne(si)filmuojama. Taip kinas tampa viso ištisinio žmogaus gyvenimo leitmotyvu ir dominante.
Mokėjimas būti… Paukščio esatis
Kaip gimsta, randasi fotografija? Atsakymas – nevienareikšmis, tačiau, recenzentės nuomone, galimas variantas – jautrumo akimirka, reikalaujanti mokėjimo būti, prieiti, priartėti, pri(si)jaukinti kitą. Tai suponuoja Budraičio ir paukščio suartėjimo, bendrystės istorija. „<…> būnant kaime sūnaus draugai atnešė smilginį strazdą. Tik išsiritusį paukštelį aktorius lesino ir girdė iš rankų iki tol, kol jis atsigavo, sustiprėjo, apsiplunksnavo. Bandymai paleisti į laisvę baigdavosi tuo pačiu – paukštis parskrisdavo pas savo globėją. Nuneša atokiau nuo namų ir paragina skristi, o paukštelis kiek palakiojęs grįžta ir atsitupia ant peties ar atstriksi priešais vieškeliu – suranda, kad ir kur būtum. Išvykdamas Budraitis įnamį paliko sūnui narvelyje, kad nesivytų. Po kurio laiko išleistas strazdas jau nebegrįžo. Tik aktorius, išėjęs pasivaikščioti miesto parke, dar vis apsidairo, o sutikęs panašų sparnuotį pagalvoja, ar tik nebus jo strazdelis.“ (p. 18)
Siužetą Matulytė baigia įžvalgomis: „Nelengva prijaukinti laukinį paukštį, dar sudėtingiau yra perprasti save. Ir vienu, ir kitu atveju turi atrasti prieigą, tą siaurą plyšį, pro kurį prasiskverbtum į vidinius gamtos būtybės slėpinius <…>. Būti aktoriumi reiškia būti žmogumi-paukščiu <…>. <…> Žmogaus paukščio kūrybinės energijos galia persikūnyti ir įkurdinti menamas realybes priklauso kitai sferai. <…> pagal senąją lietuvių mitologiją pasaulį sukūrė ir jį tobulino paukščiai. Juk toks aktoriaus pašaukimas?“ (p. 18–19) Išvadinės, o gal tiksliau ir teisingiau sakyti – įvadinės, nes veda gilyn, tolyn, pastabos žymi Aktoriaus sielos jautrumą, įgalinantį – būti natūraliai, organiškai aplinkoje, būti su kitu, jausti, atliepti jį taip ir tiek, kaip ir kiek galima, reikia; pastebėti akimirkos įstabumą – ko reikalauja dabartį fiksuojanti, sauganti nuotrauka, kas būtina fotografijos mene; įsikūnyti ir sklęsti tarsi paukščiui iš gyvenimo tikrovės į meno realybę, pašaukimo, aktoriaus prigimties šauksmo kaip šviesos link…
Paukščio simbolis, metafora tikrai neatsitiktina. Juozo Budraičio Krepo vaidmuo Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje pagal Samuelio Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“ primena paukščio esatį, ją atliepia, (į)prasmina, kaip liudija, byloja Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos. Ko gera, neatsitiktinai aktorius prisipažino, jog kurdamas šį personažą telkėsi savo patirtis, skausmus, bandė nuo jų išsivaduoti. „Bet užteko suvaidinti penkis spektaklius, ir viskas, išsekau.“ (p. 41)
Ypatingoji aktoriaus esatis kaip išskirtinis, įstabiai subtilus mokėjimas būti ir jausti aplinkos vibracijas, emocijų fluidus, pagauti, išjausti savimi, savyje dabarties mirksnio unikalų grožį, grožio unikalumą, atsiskleidžia, išsiskleidžia prieš akis darkart nuostabos potyrio akimirką, atliepia, atitaria, kartu patvirtina, jog tai – prigimties duotis. „Japonijoje kartą stebėjau, kaip žmogus mieste pjovė veją. Staiga išjungė žoliapjovę, atsiklaupė, išsitraukė iš kišenės žirklutes ir pradėjo atsargiai karpyti žolę aplink stiebelį su žiedeliu. Nenupjovė gėlytės, paliko žydėti. Stovėjau nuščiuvęs iš nuostabos. Viskas slypi smulkmenose, viskas iš jų susideda. Svarbu, kaip pastatei puodelį, kaip nupjovei žolę, kaip pažvelgei į greta esantįjį.“ (p. 21) Tik toks gyvenimo, buvimo gyvenime būdas žmogui leidžia (iš)likti, būti žmogumi, išsaugoti ir deklaruoti savimi aukščiausiąjį žmogiškumą, kai Siela praauga, išauga kūną ir tampa laisva jausmo tiesoje. Žmogui, o ypač menininkui, gyvenančiam daugiau kitoje – meniškojoje realybėje, – nevalia, jam tiesiog pražūtinga paskęsti kasdienybėje, nes, kai buityje prasmengama, anot Budraičio (p. 21), iš jos išbristi neįmanoma. Veikiausiai tokie, kaip aprašytas, momentai išlaiko gyvastį, žmogiškąjį degimą, būtiną kūrybai, nuolat orientuotai į tolumoje regimą idealą – siekti (ne)pasiekiamo – tobulybės, kuri nuolatinis nerimas ir nepasitenkinimas, nes tai – siekinys amžinas.
Ir vis dėlto galima… Unikalumą atskleisti, akimirką išskleisti ir sustabdžius leisti jai suspindėti ir spindėti amžinai, amžinybėje – talentas, kuriuo yra apdovanotų. Jų reta, bet todėl, bet tai ir yra talentas… tokia jo ypatybė, esatis – būti šviesa, spindinčia vieno, vienam, viename. „Dirbdamas teatre nemokėjau atskirti savo personažo, veikiančio atskirai nuo manęs paties. Nežinojau, kaip tai daryti, ir net nesistengiau link to eiti. Vėliau atsekiau, kokie yra tikro profesionalaus teatro aktoriaus vaidybos principai, bet jais nesivadovavau. Scenoje eksploatavau save. Tačiau teatre visada išlikti savimi vis tiek negali. <…> Kine kitaip. Atlieku išpažintį prieš objektyvą ir tik jam atsiduodu savo jausmus ir mintis.“ (p. 41) Galbūt menininkas, pats kūrėjas žino geriausiai, nes tai jautimas – pavyko, išsipildė ar, deja… ne. Tačiau, atsiminus savikritikos pradą, argumentų abejoti Budraičio tikrumu scenoje paprasčiausiai nelieka, o ypač gretimame puslapyje regint spektaklio „Ričardas II“ akimirką, kurioje pagrindinių vaidmenų aktorių – Juozo Budraičio ir Ingeborgos Dapkūnaitės – esaties tiesa – bežodė ir bežadė kaip pats tikriausias išsipildymo stebuklas – pasiekta…
Menų sampyna, samplaika – vizualinės (iš)kalbos žaismių šviesos tiesa
Fotografavimo ištakomis galima įvardinti nuo vaikystės, paauglystėje itin išsiskleidusį, aktoriaus pomėgį ir polinkį tepliot. „Klasės draugai pakišdavo piešimo sąsiuvinius ir prašydavo, kad už juos piešimo pamokų užduotis atlikčiau. Svarbiausias rūpestis buvo nupiešti skirtingai, kad mokytoja nieko neįtartų. Jau tada iš Švyturio žurnalo išsiplėšdavau ir kaupiau meno kūrinių reprodukcijas.“ (p. 23) Budraitis prisipažįsta, kad tuo laiku apsilankymas Klaipėdos teatre nepaliko įspūdžio, spektaklis nesuteikė malonumo. „Tai, ką darė aktoriai, ką kalbėjo, kaip vaidino, manęs visai nedomino. Aš net nepastebėjau jų – apžiūrinėti dekoracijas buvo kur kas įdomiau. <…> Patiko, kai gesdavo šviesa, nes kai ji vėl įsižiebdavo veiksmo vieta jau būdavo kita. Labai traukė tas nerealus pasaulis.“ (p. 23) Taigi jau tada aktoriui rūpėjo vizualika, šviesotamsa. Tai žinant, nieko keista, jog šiandien, šiame straipsnyje rašoma apie fotografijų albumą.
Kinas ir vizualika, kinas ir fotografija – arčiau nei arti, Budraitis viena pasakoja apie kitą, viena perteikia, byloja kitą, abi išraiškos formos, abi saviraiškos, meniškosios raiškos galimybės prasmina tą patį žmogų, tik savita forma, savitu būdu, savita prieiga ir išeiga (at)vaizduoja gyvenimą, matuojamą filmais, gyvenimą, kuriame aktoriaus profesija daug daugiau nei darbas, daug daugiau nei apima žodis meistrystė, taip sakyti pagrįsta akivaizdoje ištarties: „Ir dabar, kai kinas seniai tapo mano profesija, dažnai pagalvoju: gerai, kad rytoj – vėl filmavimas. Man viskas artima, kas susiję su kinu, – darbo su aktoriais specifika ir filmavimo aikštelės, begaliniai dubliai. Manau, kad gyvenime labai svarbus abipusis supratimas, o dirbant – aktoriaus ir režisieriaus dermė, žmogaus pajauta, pasaulėžiūros tapatumas.“ (p. 30)
Fotografijos ir kino, vaidmens kūrybos sąšauka akivaizdi fragmente, kuriame vaizdžiai nusakytas, išsamiai, asmeniškai, giliai ir jautriai nupasakotas personažo ieškojimo, pajautimo ir atradimo vyksmas: „Pirmiausia iškyla bendras vaizdas, fonas. Paskui imi suvokti savo personažo psichologiją, jo santykius su žmonėmis, su savimi, bandai pažvelgti į jį aplinkinių akimis. Jeigu kalbama apie kitų epochų įvykius, skaitai su jais susijusią medžiagą. Tačiau, suprantama, daug ką atspėji intuityviai. <…> Būna, kad mokaisi, pats nežinodamas iš ko, kliaudamasis vien savo intuicija. Ji – pati patikimiausia mokytoja. <…> Man labai patiko sėdint oro uoste, stotyse stebėti žmones, kurie neįtaria, jog kažkas juos stebi. Prisitraukęs tarsi teleobjektyvu tyrinėdavau jų vaido bruožus, bandydamas atspėti, ką jie galvoja, kuo jie gyveno anksčiau, kuo jie alsuoja dabar, kas jie tokie yra. / Niekada nežinai, koks mažmožis kokį efektą sukelia darbe.“ (p.32)
Juozas Budraitis prisimena Juozo Miltinio žodžius (p. 35), kad scenoje tuo pačiu metu aktorius – kūrėjas ir kūrinys, jis pats save režisuoja. Kada režisieriaus nubrėžtos ribos pernelyg nepatenkina vis stiprėjančio savarankiškumo, tada reikia imtis režisūros pačiam. Vartant fotografijų albumą šie pastebėjimai leidžia suvokti nuotraukas kaip režisūros srities išbandymą, pasimatavimą kitu būdu. Fotografija tarsi vaidinimas, taip pat vienas ir vienintelis – unikalus, tik šiuo atveju itin siauras, bet dėl to ypač sutelktas, emociškai, vizualiai ypatingai stiprus, nes visa – vienas kadras.
Dalijimasis pamatytu ir kurtu gyvenimu, ar at(si)versi?..
Ne kartą straipsnyje minėta intuicija, taip pat žymėtas intelektas, estetinė pajauta – įgimta, atsinešta, turima kaip dovana ar įgyta, išsiugdyta. Kas verčiau? Kas labiau, stipriau veikia, pasireiškia? – amžini klausimai – atsakyti neatsakomi. „Mano kino“ skyriuje – asmeniniame Autoriaus – Aktoriaus žodyje „Savo gyvenimą matuoju filmais“ Budraitis ištaria: „Turiu visokių pomėgių, kurie man suteikia tai, ko trūksta kine arba teatre. Dažnai norisi užsisklęsti vienumoje, pateplioti dažais, pieštuku ar anglimi – priklausomai nuo dvasios būklės. Tai ne hobis, o veikiau buvimo tam tikroje vagoje tąsa.“ (p. 41) Prisipažinęs, jog skaito kiek atsimena save, Budraitis teigia, būtent knygose ieškojęs savivokos galimybių. Platus filosofijos horizontas; meno estetika ir kultūros istorija; senoji, retoji, o taip pat modernizmo literatūra; Lotynų Amerikos magiškasis realizmas; šiuolaikiniai anglų ir amerikiečių kūriniai; lietuvių literatūra. Aktorius dalijasi savo atrastais, pažintais, mylimais, nes vertingais literatais. Tai labai reikšminga, brangu, pravartu jaunam žmogui, menininkui, ieškančiam, kaip save pagrįsti, kaip save atrasti, besistengiančiam suprasti, kaip būti. Pavardžių sąrašas – platus, pastebėjęs „visų neišvardinsi“ (p. 41), o dar domėjimasis daile – „nuo impresionizmo iki ekspresionizmo.“ (p. 41)
Tad intuicijos nepakanka, ji būtina, bet jau vėliau, kada pradėta. O pradžia – atsitiktina. Tačiau tegul skaitytojas paima albumą į rankas ir, prieš pasinerdamas į nuotraukose sustabdytą, juose saugomą pasaulį, pats sužino, kaip, kada visa įvyko; tegul atseka užuomazgas asmeninės Budraičio fotografijos istorijos, gimusios ir besiplėtojusios pripratus prie fotoaparato – ne mandros technikos, kuri nelemia, neduoda geresnio kadro – ir drauge su juo nekuriant, o tiesiog fiksuojant gyvenimą: „Būdavo, vaikštau po filmavimo aikštelę, kažkur kažkas šnekasi, kažkas kažką pasakoja, prieinu, pasiklausau ir nusitaikęs nuspaudžiu, kito paprašau pažiūrėti į objektyvą. Fotografavau sau, ateičiai, kad senatvėje galėčiau žiūrėdamas nuotraukas prisiminti tuos žmones, kurie su manimi dirbo.“ (p. 42–43)
22-iejų filmų ryškiausi įspūdžiai, pasirinkimas, rodos, nėra esmingai argumentuojamas, tačiau, kita vertus, pagrindas pats tvirčiausias – asmeninė žmogiškoji svarba. Juk albumas Budraičiui it dienoraštis, it memuarai, tai pati Aktoriaus – Žmogaus atmintis, kuri „fotografinė, aš per vaizdus atkuriu įspūdžius, įvykius, atmosferą.“ (p. 44) Todėl jame ir filmas „Legenda apie Tilį“ (1976), iš kurio filmavimo aktorius prisipažįsta, „atsimenu vienintelį dalyką – rūpinimąsi Martynu (penkerių metų sūnus vaidino drauge su tėčiu, debiutavo kine – recenzentės pastaba).“ (p. 141)
Recenzija, grįsta ir orientuota į fotografą – Žmogų-Aktorių – Juozą Budraitį, čiuopiant jo esaties kontūrus, sielos raiškos vibracijų fluidus, žiūrint, iš kur jie atsklinda, ką spinduliuoja; todėl daugiausia susitelkta į albumo skyrių „Savo gyvenimą matuoju filmais“, parengtą pagal Margaritos Matulytės pokalbius su Juozu Budraičiu 2014 m. vasarą ir 2015 m. pavasarį. Nuotraukos reikalauja žiūrėti, jos kviečia ir laukia žiūrovo, jo asmeninio kontakto – (už)megzti jį – Tavo pasirinkimas. „Esi laisvas spręsti ir rinktis, ką veikti, kuo užsiimti. Nors laisvė – labai santykinis dalykas.“ (p. 44) – Budraičio žodžiai, atiduodantys, Skaitytojau, į Tavo rankas, laisvę atversti estetikos prabangos leidinį – puikų dailininko Jokūbo Jacovskio darbą – ir išlaisvinti nuotraukų pasaulį, jo veikėjus, – Romos saulėje, filmuojant „Gyvenimą gražų“ (1979), besideginančius Giancarlo Giannini ir Ornella Muti; Smiltynėje pinčiukiškai besišypsantį Gediminą Girdvainį, kuriant „Mažą išpažintį“ (1971) – asmeniniam susitikimui, pažinimui, ar palikti tyloje laukti… Ir vieną dieną prabilti kitam. Žinia, mene ir gyvenime, gyvenimo ir meno santyky, susitikime neretai visa lemia atsitiktinumas – laimingasis, dėl vieno tokių Juozas Budraitis – Aktorius (p. 53), ir dėl tokių paprastai gimsta geriausieji kadrai.
Gyvenimas, matuojamas filmais, o „už kadro, atmintyje, lieka begalinės repeticijos, šimtai fotografijų, kuriose užfiksuoti įdomūs tipažai ir kambarių apstatymas, perskaitytos knygos, saulės laukimas, kraustymasis iš viešbučio į viešbutį, žodžiu, visa tai, kas sudaro žiūrovui nematomą, bet mums visiems brangų pasaulį – kiną. <…> mes negailestingai nukertam tai, kas nereikalinga, nesvarbu, ir staiga pastebim, kad iš mūsų viso gyvenimo, visų triūsų lieka tik aštuonios dėžės juostos.“ (p. 159) Aktoriau, reikalingas, svarbu tai, svarbu! Privalu, verta dėkoti už pasidalinimą, nes nuo smulkmenų prasideda dideli ir didūs dalykai, o tos – mažosios – lieka (pa)slapty, bet kartais taip (su)spindi, kad ima ir pritraukia akis. Ir įvyksta susitikimas…
Ne kartą susitikę teatro scenoje, filmavimo aikštelėse, kūrybą įamžinusioje fotografijoje, aktoriai Juozas Budraitis ir Rūta Staliliūnaitė susitinka ir literatūros pasaulyje. Ką tik išleistoje knygoje „Nejaugi tai buvo…“ (2017) yra Rūtos Staliliūnaitės žodžiai: „be meilės tas paukštis – vaidmuo – neapsigyvena tavyje“ (p. 75). Atverskim knygas, juk meilę, patį mylėjimą nešantys paukščiai lanko, (at)skrenda (ne)atsitiktinai…
Elvina Baužaitė
Bernardinai.lt, 2017 02 07
