Evangelijoje pagal Matą randame Kalno pamokslą, kuriame Jėzus savo sekėjus pavadino žemės druska ir pasaulio šviesa (žr. Mt 5, 13–14).
Tai aiškus nurodymas, kokie turi būti tikri Jėzaus sekėjai ir kokia jų misija pasaulyje. Jų gyvenimas turi šviesti kaip uždegtas žibintas; jie turi būti kaip druska, sauganti žmonių visuomenę nuo sugedimo. Šie Viešpaties žodžiai kviečia mus prisiimti druskos ir šviesos misiją. Tai sunki misija. Jėzus paaiškino, ką reiškia būti pasaulio šviesa, – vien tikėjimo per maža, reikia tikėjimo darbų: „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
Pranašas Izaijas nurodo, ką turime daryti, kad visuomenėje būtume šviesa: „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje“ (Iz 58, 9–10).
Rudaminoje vasario 7 d. minimos kunigo Juozo Zdebskio žūties 40-osios metinės. Dievo Apvaizda leido man ilgus metus artimai bendrauti su šiuo neeiliniu Vilkaviškio vyskupijos kunigu ir daug ko iš jo mokytis, ypač artimo meilės.
Kunigas Juozas pirmaisiais mėnesio penktadieniais aplankydavo visus parapijos ligonius, nunešdamas jiems Eucharistiją. Jis lankydavo ne tik savo parapijos ligonius, bet ir Sibiro tremtinius bei sovietinėje armijoje tarnaujančius kareivėlius. Kiekvienos dienos vakare aplankydavo Švč. Sakramentą ir apeidavo Kryžiaus kelius. Jei po kelionių sugrįždavo į namus net labai vėlai, jis likdavo ištikimas savo praktikai: nueidavo į bažnyčią ir apeidavo Kryžiaus kelius, – savo uolumu būdavo tiesiog nepralenkiamas.
Dėl kun. Zdebskio veiklos sovietiniai pareigūnai jo labai nekentė ir jį persekiojo: net du kartus buvo nuteistas už vaikų katekizaciją. Saugumiečiai jam buvo davę „Akiplėšos“ vardą.
Jau 33-eji metai gyvename laisvėje. Kunigams nereikia baimintis, kad už savo pareigų atlikimą gali būti teisiami, o tikintiesiems – už tikėjimo praktikavimą susilaukti didelių nemalonumų. Tačiau sekuliaraus pasaulio vaikai nenori, kad mes šviestume Kristaus šviesa.
Jie nenori, kad visuomenė būtų statoma ant krikščioniškų pagrindų; jiems nepriimtinas krikščioniškas požiūris į šeimą, gyvybę ir lytiškumą. Senovės pagonys garbino stabus ir jų bijojo, o tikėjimo neturintis žmogus net bando atsistoti Dievo vietoje ir susikurti sau patogią moralę.
Jei galėtų, šiandien jie mus nustumtų į gyvenimo pakraščius, kad mūsų idėjos nesklistų ir neveiktų visuomenės. Šitie žmonės mojuoja žmogaus teisių vėliava ir skelbia, kad mes, tikintieji, pažeidžiame žmonių teises ir laisves.
Jie nenori priimti Kristaus Evangelijos ir atmeta esminį jos teiginį, kad tik tiesa žmogų išlaisvina, – ne jų skelbiama, bet dieviškoji tiesa. Jie leidžia įstatymus, nesiskaitydami su žmogaus prigimtimi, ir tie įstatymai turi būti laikomi neginčytina moraline norma. Moralinis reliatyvizmas tampa esminiu naujosios pagonybės bruožu.
Kristaus Evangelijos įkvėpti žmonės mūsų visuomenėje vykdo gailestingumo darbus. Tai mūsų gerai pažįstami karitiečiai, maltiečiai ir samariečiai. Jiems rūpi tie mažiausi mūsų broliai, kuriems reikalinga pagalba, ir jų gailestingumo darbai pasiekia net kenčiančius Ukrainos žmones.
„Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Vienas iš pačių uoliausių Jėzaus sekėjų buvo apaštalas Paulius. Apie save jis kalba labai nuolankiai: „Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.
Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 2.4–5). Pasitikrinkime, kokie mes esame Jėzaus sekėjai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
