Pasaulį apskriejo kraupi žinia: JAV šaltakraujiškai nužudyta ukrainietė pabėgėlė. Žudikas – ne kartą teistas juodaodis, kuris ramiai ją padūrė peiliu viešoje vietoje – traukinyje. Ko gero, tai būtų tik dar vienas baisus nusikaltimas, kurių, deja, pasaulyje netrūksta, tačiau šis ypatingas tuo, kad atskleidžia visuomenėje taikomus dvigubus standartus. Pamenate, koks triukšmas kilo pasaulyje, kai baltasis policininkas netyčia nužudė juodaodį recidyvistą? Kaip raudojo kairiosios pakraipos žiniasklaida, kaip į protestus rinkosi įvairaus plauko veikėjai, kokios riaušės tuo metu siaubė Amerikos miestus? Kur visa tai dabar?
O kaip Lietuvoje? Įdomu, ar Aušrinė Armonaitė ir visa Lietuvos neomarksistinė, liberali, kairuoliška ir „progresyvi“ šutvė išeis prie JAV ambasados Vilniuje protestuoti dėl jaunos ukrainietės nužudymo? O gal leftistams nepatinka nužudytos merginos odos spalva, todėl jie tyli? Kur tas Armonaitės ir kompanijos sugundytas lietuviškas jaunimėlis, kuris klūpėjo ant kelių prie JAV ambasados dėl neatsargumo nužudyto juodaodžio recidyvisto? Nemoka pinigų fondai, ar skirstote žmones pagal odos spalvą?
Kviečiu susipažinti su puikiu Valdo Sutkaus straipsniu šia tema.
O tuo metu Amerikoje
Amerikos didmiesčiuose pavojingiau nei Ukrainoje: nuo karo pabėgusi ukrainietė nužudyta JAV. Rugpjūčio pabaigoje Šarlotės mieste, Šiaurės Karolinos valstijoje, traukinyje nužudyta 23 metų ukrainietė karo pabėgėlė Iryna Zarutska. Ji 2022 m., karo pradžioje, pabėgo iš Kyjivo, tikėdamasi, kad Amerikoje ras saugumą. Tačiau įvyko skaudus paradoksas: Irynos istorija tapo iliustracija, jog karo zonoje Ukrainoje šiandien gyventi saugiau nei Šarlotėje ar kituose demokratų valdomuose JAV miestuose, kur kasmet nužudoma keliskart daugiau žmonių nei Ukrainos miestuose žūsta nuo karo veiksmų ir kriminalinių nusikaltimų kartu sudėjus.
Iryna įlipo į traukinį vilkėdama picerijos uniformą, ką tik baigusi darbą. Po kelių minučių šalia sėdėjęs nusikaltėlis recidyvistas Decarlos Brownas, be jokios aiškios priežasties, peiliu smogė jai į kaklą. Mergina mirė vietoje. Nusikaltėlis turėjo ilgą smurtinių nusikaltimų istoriją, tačiau dėl progresyvios teisėtvarkos liberalumo ir švelnių bausmių jis buvo laisvėje. Tai klasikinis pavyzdys, kai sistema, vadovaudamasi ideologija apie „antrąsias galimybes“, „sisteminį rasizmą“ ir „empatiją benamiams“, palieka visuomenę akistatoje su maniaku.
Šarlotės miesto merė, demokratė Vi Lyles, tragediją pavadino „beprasmiška ir tragiška netektimi“. Tačiau pasak jos: „Tie, kurie neturi stogo virš galvos, dažniau patys patiria nusikaltimus, o ne juos įvykdo.“ Merė nieko nesakė apie pagalbą žuvusiosios šeimai. Tik padėkojo žiniasklaidai už tai, kad ši „santūriai reagavo“ į šį įvykį. Iš esmės merės komentarai buvo apie „socialinių tarnybų darbo spragas“ ir „užuojautą ligoniams“. „Mes niekada neišspręsime tokių problemų vien tik areštais“, – sakė Lyles. Taigi, vėl ta pati progresyvistų dainelė: kaltas ne recidyvistas, o visuomenė, kuri juo nesirūpino. Tikrosios aukos – tik banali statistika.
Progresyvūs ir socialiai jautrūs miestiečiai – šios merės rinkėjai – nedelsiant paskelbė „GoFundMe“ platformoje internetinę aukų rinkimo kampaniją, skirtą nusikaltėliui paremti. Aukų puslapyje teigiama, kad Decarlos Brownas – nusikaltėlis recidyvistas, suimtas ir paleistas 14 kartų – yra tokia pat auka kaip ir nužudyta Iryna Zarutska. „Renkame pinigus, kad padėtume padengti Decarlos Browno teisinės pagalbos išlaidas. Bet kokia pagalba padeda kovoti su rasizmu ir šališkumu mūsų tautos atžvilgiu. Dėkojame už pagalbą kovojant su korumpuotu naratyvu“, – rašė lėšų rinkėjas. Kitas aktyvistas teigė, kad pagalba Brownui padėtų „kovoti su rasizmu ir prietarais prieš mūsų tautą“. Argumentas dėl rasizmo – įprasta taktika, nes Decarlos Brownas yra juodaodis.
Statistikos palyginimas: Kyjivas prieš Amerikos miestus
Šis atvejis iliustruoja šiurpią realybę. Statistika rodo, jog Kyjive karo metu, skaičiuojant šimtui tūkstančių gyventojų, žuvo maždaug 7–8 žmonės per metus (įskaitant tiek žuvusius nuo karo veiksmų, tiek ir nužudytus kriminalinių nusikaltėlių). Tuo tarpu Šarlotėje per metus šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 13 nužudymų – beveik dvigubai daugiau. Demokratų seniai valdomoje Čikagoje šis skaičius siekia 22 žmogžudystes šimtui tūkstančių gyventojų. Dar blogiau Baltimorėje – 35. Šie skaičiai kartais didesni nei Kyjive, nors pastarasis kas savaitę patiria raketų ir dronų atakas.
Visus 10 pačių pavojingiausių JAV miestų valdo demokratai, kurie nuosekliai mažina policijos galias, švelnina bausmes ir nusikaltėlius laiko „sistemos aukomis“. Kai kurie iš šių miestų visgi yra respublikoniškose valstijose, tačiau JAV valdymo sistema sutvarkyta taip, kad miesto meras ir savivaldybės taryba skiria policijos vadovą, nustato policijos finansavimą ir savarankiškai vykdo visą nusikalstamumo kontrolę. Miestuose veikiantys prokurorai ir teisėjai yra išrinkti miesto gyventojų – tų pačių progresyvių rinkėjų, kurie išrenka demokratų partijos atstovus merais ir tarybų nariais. O jų išrinkta valdžia aiškina, kad „nusikaltėlius reikia suprasti“, nes socialinė atskirtis juos stumia į nusikalstamumą.
Selekyvus žiniasklaidos požiūris
Šiuo atveju charakteringa ir progresyvios žiniasklaidos reakcija. Ji galima palyginti su reakcija į garsiojo George Floydo mirtį 2020 m., kai juodaodį recidyvistą dėl netyčinio sulaikymo nužudė baltasis policininkas. Dėl Floydo visoje šalyje kilo riaušės, tuo tarpu dėl baltaodės merginos nužudymo – tyla. Straipsnių apie smurto prieš moteris problematiką nerašo nei „New York Times“, nei „Washington Post“. Kontrastas tarp reakcijų dar kartą patvirtina dvigubus standartus: Floydo mirtis buvo nušviesta šimtais straipsnių, jis tapo globaliu „rasizmo aukos“ simboliu. Zarutskos istorija netinka progresyvios ideologijos naratyvui: žudikas buvo juodaodis recidyvistas, o auka – baltaodė karo pabėgėlė, todėl ji paprasčiausiai nutylima.
Analogiškas selektyvus požiūris matomas ir kitais atvejais, pavyzdžiui, nelegalaus migranto iš Salvadoro, nusikaltėlio Kilmaro Ábrego Garcijos istorijoje. Jis buvo deportuotas, tačiau demokratų politikai stengėsi jį grąžinti į JAV, gindami jo „žmogaus teises“. Vietoje to, kad rūpintųsi šalies gyventojų saugumu, jie rūpinasi nusikaltėlių teisėmis.
Išvada
Kyjivas – miestas, kurį atakuoja rusų raketos ir kur gyventojai nuolat slepiasi slėptuvėse – šiandien turi mažesnį žmonių žūčių skaičių nei dauguma demokratų valdomų Amerikos miestų. Tai ne tik statistika, bet ir diagnozė: ideologija, kuri gina nusikaltėlius vietoje aukų, galiausiai griauna civilizacijos esmę. Kai merai kalba ne apie policijos stiprinimą, o apie „empatiją benamiams“, traukinyje sėdinti mergina tampa lengvu taikiniu recidyvistui su peiliu.
