Antrasis Velykų sekmadienis vadinamas Dievo gailestingumo sekmadieniu.
Evangelijoje pasakojama, kaip mokiniams pasirodęs Jėzus parodė savo rankų ir šono žaizdas ir suteikė galią atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20,22-23).
Tai didžiausia Jėzaus dovana įtikėjusiems jo prisikėlimu. Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos; mes vėl tampame mylimais Dievo vaikais.
Antrasis Velykų sekmadienis vadinamas Dievo gailestingumo sekmadieniu.
Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys.
Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė.
Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.
Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.
„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.
Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami.
Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18).
Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).
Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio.
Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
