Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurioje labiausiai vertinami turtingi ir kuo nors jai svarbūs žmonės; visi kiti lieka paraštėse. Žmogus natūraliai yra gundomas daug dėmesio skirti pinigams, nes jie užtikrina saugumą. Tačiau Dievo žodis žmones vertina visiškai kitaip: svarbiausi yra ne tie, kurių sąskaitose milijonai, bet tie, kurie myli ir geba aukotis dėl kitų gerovės, nors jie būtų tikri vargšai. Šį sekmadienį Dievo žodis kaip tik ir pasakoja apie dvi beturtes moteris, kurios labai pasitikėjo ne pinigu, bet Dievu.
Evangelistas Morkus pasakoja apie suvargusią našlę, kuri atėjusi į šventyklą įmetė į aukų skrynią tik vieną skatiką, nes daugiau pinigėlių neturėjo. Jėzus, stebėjęs aukotojus, mokiniams pasakė: „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 43–44). Šventykloje aukojami pinigai buvo naudojami ne tik šventyklai išlaikyti, bet ir vargšų reikalams. Vargšė našlė atidavė paskutinį pinigėlį, nes tikriausiai mąstė, kad už ją yra labiau vargingesnių žmonių. Šitaip didžiadvasiškai pasielgti gali tik mylintis ir Dievu labai pasitikintis žmogus.
Pirmojoje Karalių knygoje pasakojama apie kitą labai vargingą našlę, kuriai buvo likę tik sauja miltų ir šlakelis aliejaus. Išsikepusi duonos paplotėlį našlė jau mąstė, kad reikės jai su sūneliu mirti iš bado. Tuomet pranašas Elijas paprašė, kad moteris jam iškeptų tą paplotėlį, ir Dievo vardu pažadėjo, kad miltai ir aliejus ilgai nepasibaigs. Našlė paklaũsė pranašo žodžio ir viskas vyko taip, kaip Elijas buvo kalbėjęs: „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko“ (1 Kar 17, 16).
Dievo žodis, pasakodamas apie šias dvi vargšes našles, moko mus būti didžiadvasiškus ir visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Dievas gali leisti, kad žmogus patirtų vargą ir kančią, bet jis niekuomet neapvilia juo pasitikinčiųjų. Jėzus, mirdamas už mus ant kryžiaus, paliko ribų nežinančios meilės pavyzdį. Apaštalas Paulius apie šią Jėzaus meilę taip kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).
Mus mylėdamas, Jėzus ne tik skelbė Evangeliją apie Dievo karalystę, bet ir paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus medžio, kad išgelbėtų mus nuo amžinosios mirties. Dievo žodis kviečia mus visuomet turėti šią amžinybės perspektyvą.
Kunigiškosios tarnystės metais susipažinau su kauniečiu Virgilijumi Jaugeliu. Šeima gyveno labai vargingai, bet motina išmokė sūnų visiškai pasitikėti Dievu. Ir šios motinos pastangos nenuėjo veltui. Sūnus, rizikuodamas laisve, įsitraukė į pogrindžio kovą už Bažnyčios laisvę ir už tai sumokėjo didelę kainą. Buvo teisiamas ir lageryje neteko sveikatos. Kantriai pakėlė sunkią ligą ir norėjo būti kunigu. Kadangi sovietinė valdžia neleido jam rengtis kunigystei oficialiai veikiančioje Kunigų seminarijoje, tad rengėsi pogrindyje ir savo tikslą pasiekė: vyskupas Vincentas Sladkevičius jam suteikė kunigystės šventimus. Trumpas buvo Virgilijaus kunigystės kelias, nes liga progresavo ir Viešpats anksti pasišaukė jį pas save. Tačiau kunigo Virgilijaus pavyzdys įkvėpė kelis Kybartų parapijos jaunuolius siekti kunigystės. Kokie nuostabūs Viešpaties keliai!
Būti didžiadvasišku ir mylėti panašiai, kaip moko Jėzus, vien žmogaus jėgomis pasiekti labai sunku. Todėl mes esame skatinami nuolankiai prašyti Dievo pagalbos, kaip jos savo laiku prašė šv. Ignacas Lojola: „Imk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau. Visa yra Tavo – tvarkyk pagal savo valią. Tik duok man savo meilę ir malonę, nes to man užteks“ (Dvasinės pratybos, 234).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
